Už pagrindinės Gardino aikštės kampo rūkančius ir „Coca-Cola“ geriančius jaunuolius būtų galima lengvai supainioti su jų bendraamžiais kur nors Lietuvoje, Latvijoje ar Lenkijoje. Tik netoli stovintis Lenino paminklas bei nuo Pergalės dienos minėjimo užsilikę plakatai primena, jog šie paaugliai gyvena šalyje pasirinkusioje kitokią vystymosi kryptį.
„Ar labai jau mes skiriamės nuo Europos?“ – klausė ne vienas Baltarusijoje sutiktas pašnekovas ir pamodavo į išpuoselėtas vėjas bei švarias gatves. Tačiau sunku paaiškinti, kad gyvenimo lygį šalyje nulemia ne tik tai kaip ji atrodo žiūrint pro važiuojančio automobilio langą, bet ir joje veikiantys institutai: laisva žiniasklaida, teisingi teismai, valstybės įstaigos bei įmonės, kuriose korupcija nėra neišvengiamybė ir t. t.
Kapitalizmo dvasia atvirkščiai
„Svarbiausia – neišsišokti“ – tokį gyvenimo credo daugeliui baltarusių įskiepijo beveik šimtmetis iš pradžių sovietų, o po to A. Lukašenkos valdžios. O gaila, nes Vakarai suklestėjo būtent dėl išsišokėlių. Išsišokti praeitų metų žiemą nusprendė Ukraina.
Viktoras Tregubovas, Kijeve gyvenantis žurnalistas, neseniai parašė puikų tekstą apie tai su kokiais sunkumais savimonėje šiandien susiduria Ukrainos visuomenė, kuriame pabrėžė, kad „demokratijose šalies likimas visų pirma priklauso nuo jos gyventojų gebėjimo naudotis politiniais mechanizmais“.
Dalis apie sovietinį paveldą labai tinka ir Baltarusijai: „Pats baisiausias SSSR nusikaltimas, mano kukliu požiūriu, tai – ne milijonai nužudytų, o šimtai milijonų dvasiškai sužalotų. Pripratusių prie pragariškų postulatų: verslumas – blogai, turtas – amoralus, iniciatyva – baustina, ambicijos – gėdingos, nuosavybė – ne šventa: buvo jūsų, tapo mūsų (galima atimti, ypač iš politiškai nepatikimų ir pernelyg turtingų), valstybė privalo mane aprūpinti“.
V. Tregubovas teigia, kad tai yra protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia atvirkščiai. Būtent tai, kas atvedė dabartinius pasaulio lyderius prie klestėjimo, iš tarybinio žmogaus buvo išmušama visuotine propaganda ir kruopščia selekcija.
Baltarusija kryžkelėje
„Ar norima nutolti nuo sovietinės valstybės, ar priešingai – prisiminimai padeda stiprinti jėgos struktūrą ir institucinę plėtotę, būdingą dabartinei valstybei. Tačiau šis dalykas yra neaiškus.
Galima naudoti tais sentimentais ir prisirišimu prie sovietinių vaizdinių tam, kad galima būtų plėtoti daugmaž panašią administracinę, viešąją valdymo politiką. Kita vertus, jei nori nutolti nuo sovietmečio, tada visa tai darosi kontrproduktyvu“, – svarstė jis.
Kad dalis baltarusių jaučia stiprią nostalgiją sovietmečiui puikiai iliustruoja Lydos muziejuje įrengtas kambarėlis skirtas būtent tų laikų daiktams eksponuoti. Šią ekspoziciją savarankiškai pradėjusi muziejaus darbuotoja gyrėsi, kad ji yra labai populiari, žmonės nuolat atneša naujų daiktų.
„Net ir sienas neseniai nutinkavau baltai, ir dabar jos tepa prisilietus, kaip tai būdavo anksčiau“, – džiugiai pasakojo muziejininkė.
L. Donskis priminė, kad Baltijos valstybės iškart nusitaikė į norą grįžti į Vakarų pasaulį, todėl jose bet kokie sovietiniai sentimentai tapo geriausiu atveju retro dalykais ir visi tolerantiškai sutiko, jog tai yra vyresniosios kartos sentimentai savo jaunystei.
„Jie buvo visiškai nutolę nuo tų vertybių ir strateginių tikslų, kurių siekė Baltijos regiono valstybės, o Baltarusijoje to vis dar nėra“, – aiškino filosofas. Jeigu A. Lukašenka kokiu nors būdu pradės artinti Baltarusiją prie Vakarų (o tokių ženklų yra), tai bus labai sunku įteigti, nes valstybė yra nedemokratinė ir, ko gero, dar ilgai žais žaidimą tarp Rusijos ir Europos Sąjungos.“
Jei Baltarusija nuspręstų keistis, L. Donskio manymu, ji turėtų kratytis sovietinių sentimentų ir prisiminimų, nes jie niekaip neskatins žmonių persiorientuoti ir kitaip žvelgti į ekonomiką, politiką, laisvę, atsakomybę ir t. t.
Tačiau, jei bus nuspręsta likti Rusijos orbitoje, tada visa propagandos mašina tyliai ir toliau dirbs, kad nebūtų nutolta nuo tų vaizdinių.
„Spėju, kad dar kurį laiką bus žaidžiama su Rusija, nes nuo jos pradėti tolti yra pavojinga. Jiems gali paprasčiausiai niekas neleisti greitai tolti, kaip tai atsitiko su Ukraina. Kita vertus, jie supranta, kad ateitis Eurazijos kombinacijose neslypi, ateitis yra suartėjime su Vakarais“, – prognozavo L. Donskis.
Vis dėlto jis pabrėžė netikintis, kad sovietiniai vaizdiniai gali sugriauti valstybę ar ją skatintų. Jie tiesiog yra tam tikra realybės dalis, kuri labiausiai imponuoja nostalgiškai nusiteikusiai visuomenės daliai.
Jaunimas šiai daliai nebepriklauso: „Kiek man yra tekę matyti baltarusių jaunimo, jiems tai nebesvarbu. Jau nekalbu apie Vilniaus Europos humanitarinio universiteto studentus, bet net ir tie, kurie yra Baltarusijoje, jie savo šalies jau nebelaiko buvusios Sovietų Sąjungos dalimi“.
L. Donskis taip pat pastebėjo, kad A. Lukašenka elgiasi gana gudriai – ne kaip Šiaurės Korėjos diktatorius – lanksčiai. Pavyzdžiui, jauniems rašytojams leidžiama keliauti, dalyvauti Lenkijoje, Vokietijoje arba Baltijos šalyse vykstančiuose forumuose.
„Jauni žmonės mato Europą, todėl jie niekaip negali pradėti ilgėtis Sovietų Sąjungos ir to, ką seneliai pasakoja“, – reziumavo L. Donskis.
