Pilietinio sambūrio „Mūsų namai“ vadovė ir žurnalistė pernai buvo priversta bėgti iš Baltarusijos, nes prisidengdami neaiškiais motyvais Baltarusijos pareigūnai norėjo iš jos atimti sūnų Svetoslavą.
Tačiau O. Karač ir toliau tęsia savo veiklą ir tikina, kad jos gimtinė dabar yra ant didelių pokyčių slenksčio, o būtent to prezidentas Aleksandras Lukašenka bijo labiausiai.
– Kur šiuo metu gyvenate?
– Pusę laiko praleidžiu Baltarusijoje, likusį – Lietuvoje. Mano sūnus, jaunesnė dukra ir vyras gyvena Lietuvoje. Taip atsitiko dėl to, kad Baltarusijoje galioja prezidento Aleksandro Lukašenkos dekretas, kuris leidžia iš bet kurios šeimos atimti vaiką be teismo sprendimo. Šis teisės aktas labai aktyviai naudojamas prieš moteris, kurios užsiima politika, visuomenine veikla, žurnalistika. Kai gimė mano sūnus Svetoslavas, iškart pradėjo lankytis pareigūnai, sudarinėti kažkokius labai keistus protokolus. Tiesiog tapo aišku, jog jie nori arba atimti mano vaiką, išnaudoti šią situaciją šantažui prieš mane, arba priversti mane nutraukti savo veiklą. Paskutiniame laiške, kurį iš jų gavau, taip ir buvo parašyta: jei su vaiku visą laiką būnate namie, jokių problemų nebus, bet kitu atveju, vaiko neteksite.
– Tai įvyko pernai?
– Taip, todėl turėjau bėgti. Žinote, bėgti iš savo šalies – jausmas ne iš maloniausių. Gyvenime esu patekusi į įvairias situacijas, bet kai namus palieki nežinodamas, kur kitąkart nakvosi, rankinėje turėdamas kelias sauskelnes ir termosą, jautiesi tiesiog pabėgėliu. Tačiau valdžia nesitikėjo, kad aš galiu taip padaryti. Beje, kai paskutinį kartą buvau Baltarusijoje, jie jau kvietė, kad Svetoslavas grįžtų.
– Kaip šis prezidento dekretas veikia?
– Artėjant prezidento rinkimams, tai yra labai geras įrankis daryti spaudimą bet kuriai moteriai. Jame nėra nurodyti konkretūs kriterijai, kodėl vaiką gali paimti. Parašyta, jog tai potencialiai pavojinga aplinka, bet juk tai per daug abstraktu. Atsimenu, kaip pareigūnai rašė protokolus ir skaičiavo, kiek vaikas turi batų, sauskelnių, kitų daiktų. Kai suprato, kad nepavyks įrodyti, jog jis badauja ar dar kas nors negerai, ėmė lankytis gydytojai. Tada prasidėjo pats baisiausias etapas. Pavyzdžiui, poliklinikos vedėja liepė Svetoslavui suleisti kažkokių specialių vaistų, kurie leis geriau pamatyti jo kraujotakos sistemą darant viso kūno rentgeną. Nors jo tyrimai buvo visiškai geri ir tokios procedūros tikrai nereikėjo, ypač kelių mėnesių amžiaus kūdikiui. Kitąkart liepė duoti vaistų, nuo kurių sūnui prasidėjo labai stiprus viduriavimas, tai pastebėjusi, iškart nutraukiau gydymą, nors gydytojai liepė jį tęsti. Tada supratau, kad ta poliklinikos vedėja norėjo sufalsifikuoti tyrimų rezultatus, kad vaikas atrodytų neprižiūrimas ir ligotas.
– Ar buvo daugiau panašių atveju?
– Taip, atsimenu, vieną kartą milicininkai tiesiog prie namų laiptinės suėmė mano vyrą už tai, kad atseit jo vairuotojo teisės buvo suklastotos, o mane – šiaip sau, nes buvau kartu su juo. Važiuojant jų automobiliu supratau, kad galime abu gauti po 15 parų už kokį nors keikimąsi viešoje vietoje, o valdžia turės oficialią priežastį paimti vaiką, nes jo niekas neprižiūri pusę mėnesio. Tai Baltarusijoje nebūtų pirmas kartas.
– Tačiau vis tiek tęsiate pilietinio sambūrio „Mūsų namai“ veiklą. Kaip sekasi?
– Susibūrėme 2005 metais, bet iš pradžių mums nelabai sekėsi, nes neapskaičiavome, kad kaip tik tuo metu vyks eiliniai prezidento rinkimai. Todėl kurį laiką iš valdžios gaudavome labai griežtus atsakymus, visi koordinatoriai labai greitai pasėdėjo po 15 parų areštinėse ir panašiai. Mūsų tikslas buvo sukurti visą šalį apimantį tinklą, sudarytą iš vietinių aktyvistų. Siekėme pokyčius įgyvendinti vietiniu lygiu, neužsiimti didžiąja politika. Didelė problema Baltarusijoje, kad žmonės nežino, į ką kreiptis, pavyzdžiui, dėl daugiabučio stogo remonto ar žaidimų aikštelės vaikams. Dauguma visą valdžią suvokia bendrai ir nemato skirtumo tarp miesto valdžios, partijų ar prezidento. Taigi siekėme tokių mažų pergalių, tikėdamiesi, kad ilgainiui jos pavirs viena didele demokratijos pergale.
– Kodėl remiatės tinklo, o ne hierarchiniu valdymu?
– Horizontalią struktūrą pasirinkome dėl to, kad Baltarusijos valdžia labai gerai moka kovoti su vertikaliomis organizacijomis. Dėl to ir šalies politinės partijos yra tokios silpnos, nors jose yra išsilavinusių ir protingų žmonių. Jos negali susirinkti ir ką nors pakeisti, nes atėjus lemtingai dienai jų viršūnėlė tiesiog nukertama ir išsiunčiama į kalėjimą, pripliekus kokias nors priežastis. Iš tiesų, valdžia labai bijo pradėti dialogą su visuomene, nes visi jie labai gerai pamena Michailo Gorbačiovo patirtį, kada jis pradėjo tik kosmetinį komunistinės sistemos remontą ir neplanavo Sovietų Sjungos griūties, bet net ir maži pokyčiai privedė prie to, kad visa sistema sugriuvo kaip kortų namelis. Tai didžiausia A. Lukašenkos baimė – kad jo 20 metų statyta sistema yra labai nestabili.
– Tikrai galvojate, kad sistema nestabili?
– Reikia pastebėti, kad Baltarusijos ekonomikos modelis buvo labai priklausomas nuo Rusijos, tai buvo precendento neturinti pagalba ir turbūt jokia kita pasaulio valstybė nėra gavusi tiek įvairiausių dotacijų, paskolų ir t. t. Šiandien ši pagalba yra nutrūkusi, nes Rusija pati neturi pinigų. Beje, kai Ukrainoje prasidėjo Maidanas, daug baltarusių jį palaikė, bet kai prasidėjo šaudymas į susirinkusius žmones, jie išsigando. Suprasta, kad revoliucija gali vystytis ir tokiu keliu. Kai Ukraina prarado Krymą, prasidėjo visi tie dalykai Rytų Ukrainoje, žmonės išsigando dar labiau. Todėl netikiu, kad dabar, 2015 metais, Baltarusijoje gali įvykti Maidanas. Gyventojai galvoja, kad nors ir prasta, bet stabili padėtis yra geriau nei karas. Kita vertus, Baltarusijos sistema nėra stabili, nes bet koks aplinkybių pokytis ją iškart laužo. Tarkim, Rusijos pagalbos sumažėjimas iškart pavirto ekonomine krize. Pavyzdžių yra ir daugiau, todėl Baltarusija panaši į žmogų komoje – kol palaikai jo gyvybę, tol viskas lyg ir tvarkoje, tačiau vos nustoji deguonies pumpavimą, paaiškėja, kad jis nebeišgyvena.
– Gal A. Lukašenka pasuks į Vakarus?
– A. Lukašenka eis ten, kur jam duos pinigų, tai garantuota, bet jis negali pabėgti nuo Rusijos ir Rusija tai žino. Tačiau tai ne tik pinigų, bet ir mentaliteto klausimas. Nuo Baltarusijos TSR laikų niekas nepakito, pavyzdžiui, nesuvokiama, kaip miesto taryboje gali būti daugiau nei viena partija. Galvojama, kad nuolat vyks ginčai, opozicija blokuos darbą ir t. t. Negana to, ši kultūra šiandien formuojama ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į viršų. Situacija pilietinėse organizacijose lygiai tokia pat. Pavyzdžiui, labai nedaug jų per pastaruosius 20 metų yra pakeitę savo vadovus. Taigi, jei norime ką nors pakeisti, tai daryti turime iš apačios.
– Kaip baltarusiai galvoja apie savo prezidentą?
– Kai A. Lukašenka atėjo į valdžią, man atrodo, jis tikrai turėjo tokią svajonę – tapti Baltarusijos tėvu, kurio jis pat niekada neturėjo. Tačiau jį ištiko didžiulis psichologinis sukrėtimas, kai sužinojo, jog yra daugybė žmonių, kurie nenori laimės pagal A. Lukašenkos receptą. Negana to, jie net matyti jo akyse nenori, o savo laimę nori kurti pagal savo receptą. Tačiau 1994 metais baltarusiai buvo keistoje situacijoje, nes neseniai buvo sugriuvusi Sovietų Sąjunga, o daugelis jų to nei tikėjosi, nei norėjo. Žmonės atsidūrė šalyje, kur galioja visai kitokie įstatymai ir jie nebuvo tam pasiruošę, o kai atėjo A. Lukašenka ir pasakė, kad bus tėvu, viską valdys ir sutvarkys visų gyvenimus, labai daug kam tai patiko. Jie atsipalaidavo su mintimi, kad netgi jei jų gyvenimas nenusiseks, visada turės žmogų ant kurio galės suversti atsakomybę. Tačiau dabar artėja laikai, kai ramus gyvenimas baigiasi ir reikės pradėti rinkos reformų įgyvendinimą. Yra neblogas su tuo susijęs posakis: revoliucijas pradeda ne alkani, bet tris dienas nepamaitinti žmonės.
– Tai reiškia, kad artėja pokyčiai?
– Prasideda įdomus procesai, bet svarbiausia bus tai, kas juos valdys. Tai labai didelis iššūkis, beveik toks pat svarbus, kaip ir patiems išmokti užsidirbti pinigus. Anksčiau Rusija neturėjo jokio intereso šalyje kurti kitus žaidėjus, nes jie turėjo A. Lukašenka ir viskas buvo tvarkoje. Tačiau dabar Rusija kuria įvairias naujas struktūras, kurių tikslai visiškai neaiškūs. Pavyzdžiui, labai suaktyvėjo kazokai (kurie Baltarusijoje išvis neaišku ką veikia) ir tai neramina – juk tai karinės patirties turintys žmonės. Beje, karo Ukrainoje kontekste nemažai baltarusių tampa vis radikalesni, pavyzdžiui, išvis nebenori kalbėti rusų kalba, o kiti – atvirkščiai, labai remia Rusiją. Visuomenėje tai jaučiasi, kuria įtampą, o blogiausia, kad niekas nežino, kur visa tai gali nuvesti.
– Tai gali baigtis smurtu?
– Karas Ukrainoje apskritai sumenkino smurto supratimą. Socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę žiaurių vaizdo įrašų, kuriuose žudomi, žalojami žmonės. Be to, šalyje dabar daugiau ginklų, nes, tarkim, iš Donecko į Baltarusiją galima patekti be jokių sienų. Tai reiškia, kad žmogus su automatiniu šautuvu gali ramiai keliauti po pakankamai didelę teritoriją. Tas žmogus, kariavęs labai neryškias ribas turinčiame kare, kur neaišku, kas priešai, o kas – savi, yra labai pasikeitęs. Jam ir žmogų nužudyti jau nelabai daug reiškia, o juk nemažai baltarusių ten kariavo. Vieni vienoje, kiti kitoje pusėje, ir dabar jie grįžta. Kas toliau? Sakyčiau, kad padėtis Baltarusijoje šiuo metu yra vienas didžiulis iššūkis, bet tai kartu ir šiek tiek džiugina, nes labai sunku dirbti, kai niekas niekada nesikeičia.