Pernai spalio mėnesį paskutinę akimirką buvo sužlugdytas bandymas įvykdyti perversmą Juodkalnijoje. Įvykis Balkanuose yra toks rimtas, kad tapo viena iš temų per pirmąjį B. Johnsono susitikimą su naujuoju JAV valstybės sekretoriumi Rexu Tillersonu.
Pusiau mafijinė valstybė
Juodkalnijoje apie pinigų kilmę niekas net neužsiminė, o taisyklės labai priminė tėvynę, nes tereikėjo rasti reikalingą žmogų, ir viskas stebuklingai išsispręsdavo. Viena iš efektyviausių tarpininkių buvo teisės paslaugas tiekianti Milo Džiukanovičiaus sesuo.
Juodkalnijai nuo 1991 su mažomis pertraukėlėmis ir keisdamas pareigas vadovauja Milo Džiukanovičius. Italijos organizuoto nusikalstamumo tyrėjai nustatė, kad jis dalyvavo apie dešimt metų vykusioje didžiulėje cigarečių kontrabandoje. Italų mafija per Juodkalniją kateriais nelegaliai plukdydavo iš JAV atsigabentas cigaretes į Italiją, ir taip jos be mokesčių patekdavo į ES rinką.
Vienas žurnalistas 2013 m. populiariame Juodkalnijos kurorte paklausinėjo, kaip jam atidarius pajūrio kavinę, ir gavo mobilaus telefono numerį, kuriuo turi paskambinti ir susitarti. Pasirodė, kad numeris priklauso M. Džiukanovičiaus apsaugos viršininkui.
Narystė NATO
Juodkalniečiai netrykšta meile NATO, nes daugelis prisimena aljanso bombardavimus 1999, kada Serbija ir Juodkalnija buvo viena valstybė. Trečdalis iš 630 000 Juodkalnijos gyventojų yra etniniai serbai.
Juodkalnijos prezidentas Filipas Vujanovičius nuo 2006 remia šalies narystę NATO, tam pritaria ir M. Džiukanovičius. Visose Juodkalnijos ginkluotose pajėgose yra apie 2000 žmonių. Tačiau šalis yra prie Adrijos jūros. Jai tapus NATO nare, visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė nuo Gibraltaro vakaruose iki Turkijos rytuose būtų kontroliuojama NATO valstybių.
Rusija bandė tartis dėl savo karinio laivyno buvimo vienoje iš Juodkalnijos įlankų, bet gavo neigiamą atsakymą. Nežiūrint to, kad porai juodkalniečių tenka vienas rusų turistas per metus, kad apie 40 proc. kurortinio nekilnojamojo turto supirkę rusai, Podgoricos valdžia nubrėžė liniją, kur draugystė baigiasi.
Spalio viduryje vykę rinkimai turėjo nulemti, ar be penkių minučių NATO narė Juodkalnija nepasuks nuo slenksčio atgal, jei laimės opozicija, kuri yra prieš narystę ir reikalauja referendumo šiuo klausimu. Tik pinigų klausimas, koks būtų atsakymas, nes per M. Džiukanovičiaus valdymo dešimtmečius balsų pirkimas yra įprasta sudedamoji rinkimų dalis.
Suplanuotas liaudies pyktis
Spalio 16 į Juodkalnijos policiją kreipėsi pilietis Mirko Velimirovičius ir atskleidė, jog už kelių valandų sostinėje Podgoricoje turi įvykti perversmas. Iškart suimta apie dvidešimt serbų ir juodkalniečių, sąmokslas užgniaužtas. Bandymą nuversti valdžią patvirtino kaimyninės Serbijos premjeras Aleksandras Vučičius, paminėdamas užsienio įtaką.
Po mėnesio Juodkalnijos specialusis prokuroras Milivoje Katničius pripažino, kad sąmokslą organizavo du rusų nacionalistai, bet nesą įrodymų dėl Rusijos dalyvavimo. Tyrimas tęsėsi.
Atskleidus nuo pradžių minėtas rusų nacionalistų pavardes – Eduardas Širikov Vladimiras Popovas, žurnalistai bandė apie juos daugiau sužinoti Maskvoje. Pasirodė, kad vietinės nacionalistų organizacijos tokių žmonių net negirdėję. Vėliau paaiškėjo, kad pirmasis turėjęs kitą pasą kaip Eduardas Šišmakovas. Žmogus šiuo vardu dirbo Lenkijoje Rusijos karinio atašė pavaduotoju ir buvo išprašytas iš šalies už šnipinėjimą 2014.
Šitie du agentai dirbo iš Belgrado per serbą Aleksandrą Sindželičių, buvusį savanorį pas separatistus Donbase. Jį aprūpino moderniomis sekimo priemonėmis, koduotais telefonais. Suimtas jis bendradarbiauja su teisėsauga.
A. Sindželičius gavo 200 000 JAV dolerių pasamdyti pučo dalyviams. Net tokiai nedidelei valstybei mažoka suma perversmui. Ar nebus tai tik likučiai paskirtos sumos, kuri, tekėdama per korumpuotus rusų saugumiečius link vykdytojų, sumenko iki kelių šimtų tūkstančių? Pasirodė, kad ne visi veikėjai pasiruošę parduoti tėvynę taip pigiai.
M. Velimirovičiui A. Sindželičius davė pinigų nupirkti 50 automatinių šautuvų, šovinių, išnuomoti namą slėptuvei. Viską padaręs, jis persigalvojo ir pučo vakarą nuėjęs pasipasakojo policijai. Nežinia, ar jį užgriaužė sąžinė, ar likusi kišenėje suma neatsvėrė rizikos.
Iškart po pučo Podgoricoje Serbijos saugumas paskelbė radęs ginklų slėptuvę Belgrade netoli premjero namų. Pasak serbų spaudos, jie galėjo būti skirti pasikėsinimui prieš premjerą A. Vučičių.
Pasibaigus įvykiams Juodkalnijoje, V. Putinas atleido buvusį kagėbistą Leonidą Rešetnikovą iš Rusijos Strateginių tyrimų instituto direktoriaus pareigų. Institutas glaudžiai dirbo su prorusiškais judėjimais Balkanuose ir direktorius galbūt per daug entuziastingai buvo įtikinęs prezidentą „rusų pasaulio“ sėkme Europos pietuose.
Matricą galima kartoti
Skaitant sumanymą įmaišyti pučistus į minią priešais parlamentą Podgoricoje, akyse iškilo 1991 sausio 8 rytas Vilniuje. Nepaisydama gautų reikalavimų, tuometinė premjerė Kazimiera Prunskienė per naktį 300 proc. buvo pakėlusi kainas būtiniausiems maisto produktams.
Tie, kas kurpė planą Vilniuje, kaip nuversti parlamentą, buvo iš tų pačių struktūrų, į kurias driekiasi perversmo Podgoricoje gijos. Naujoji Rusijos saugumiečių karta naudoja jau patikrintas ir patobulintas matricas. Jiems nepavyko nei prie Baltijos, nei prie Adrijos jūrų. Juodkalnijoje buvo paskutinis bandymas, nes prieš NATO šalį tokia agresija turėtų daug sunkesnes pasekmes.
Bet mūsų kaimynės Baltarusijos nesaugo niekas, o Aliaksandro Lukašenkos santykiai su Maskva perpildyti nesutarimų. Jei tik V. Putinas nuspręs, kad laikas keisti parterį į sukalbamesnį, matrica jau paruošta:
Liaudies nepasitenkinimas akivaizdus. Susibūrimas aikštėje ir laužimasis pro duris Minske jau kartą buvo pademonstruotas po rinkimų 2010.
Būsimi kariniai manevrai primena kitą matricą, išbandytą Čekoslovakijoje 1968. Tada į manevrus atvykusi Raudonoji Armija vis delsė iškeliauti namo, teisindamasi technikos gedimais, o galiausiai užtikrino Prahos pavasario nuslopinimą. Tad ir Lietuvai, ir Baltarusijai yra apie ką pagalvoti.