A. Vaišnio nuomone, Rusijos prezidentas niekada neatvažiuos į nepriklausomą Lietuvą – ir carai atvykdavo tik į valdomą Lietuvą. Vilniaus okupaciją jis laiko istorine lenkų klaida, stipriai sugadinusia dvišalius santykius.
– Dabar įprasta dėl įvairių bėdų kaltinti sovietinę okupaciją, kalbėti apie jos padarytas žaizdas. O ar nelikę pas mus carinės okupacijos žaizdų?
– Jeigu tai ir yra žaizdos, tai jos jau užgijusios. Yra tam tikri randai, kurie pasilieka kiekvienos tautos istorijoje. Manau, dalis randų yra iš XIX amžiaus, kai kurie ryškiau, dalis mažiau matomi. Tai pirmiausia pastebima kultūros paveldo objektuose.
Dėl kultūros paveldo būklės mes įpratę kaltinti įvairias aplinkybes, bet aš manau, kad Lietuvoje kai kuriuos objektus mes skirtingai vertiname. Kartais viešai nenorime pripažinti, kad vieno laikotarpio objektai atrodo labiau, kito – mažiau priimtini. Taip neturėtų būti. Tai, kas yra įdomu turistams ir kultūros žmonėms, turėtų būti traktuojama vienodai. Pirmas dalykas, kurį turime atskirti nuo politinių žaizdų – tai, kas yra palikta, ką reikia saugoti. Tai bendra kultūros dalis.
Kita – paveldimi dalykai, turintys poveikio mūsų šiandienos veiksmams, politiniams sprendimams. Kalbu apie požiūrį į kaimynines tautas.
– Užsiminėte apie požiūrį į kaimynus. Nuolat turime problemų santykiuose su lenkais. Ar nereikėtų to priežasčių ieškoti carinėje Lietuvoje, kuomet caro valdžia pasitelkė propagandą siekdama sukiršinti lietuvius su lenkais? Juk abu didieji XIX a. sukilimai kovojo ne tik prieš ekonominę priespaudą, bet ir siekė unijos su Lenkija atgaivinimo.
– Labai svarbus XIX a. ženklas – tomis sąlygomis užaugęs ir susiformavęs lietuvių politinis elitas sukūrė naują Lietuvos visuomenę. Tai buvo naujos jaunos kartos žmonės, kurie nebuvo tiesiogiai dalyvavę 1863 m. sukilime. Jie Lietuvą įsivaizdavo kaip atskiros, savitos kultūros visuomenę, jie ėmė kovoti ir kurti kitokią Lietuvą – kuri nebūtų susaistyta ryšiais su kitomis šalimis.
Carinės Rusijos politika buvo pagrįsta klasikiniu principu „skaldyk ir valdyk“. Suprantama, kad po 1863 m. sukilimo ir jo metu rasta būdų, kaip lietuvius atriboti nuo lenkų įtakos. Ir kai kurie lenkų tyrinėtojai yra iškėlę hipotezę, kad Rusijos imperija, siekdama unifikuoti tautas, taikė metodus, kad nesuartėtų lietuvių ir lenkų inteligentai, kultūros, nors jos ir taip buvo pakankamai artimos. Nors tokia politika buvo ganėtinai klastinga, bet negalėtume visiškai sutikti, kad lietuvių atskirtis nuo lenkų buvo pamatuota vien tik Rusijos planais.
Gerų santykių su Lenkija siekis veikiau perkeliamas į žymiai ankstesnius laikus: Žalgirio, Liublino unijos laikotarpį. XV a. ir XVI a. sąjunga su Lenkija atrodė naudinga, tai buvo visiškai teisingas, pakankamai įžvalgus pasirinkimas žvelgiant į Europos raidą. XIX a. pab. – XX a. pr. atsirado visiškai nauja vizija – kitokia politinė mintis. Tačiau tos pačios kartos žmonės Lenkijoje nesuprato šių intencijų ir patys atvėrė kelią ne tik idėjų konfliktui, politiniams ginčams, bet ir kruvinam konfliktui.
Šis kruvinas konfliktas mus labiau lydi iki šių dienų nei XIX a. caro politikos ypatumai supriešinant lietuvius ir lenkus.
– Turite omenyje kovą dėl Vilniaus?
– Taip. Kova XX a. pradžioje yra neabejotina tuometinės Lenkijos politinių lyderių klaida. Ji labai ilgam sugadino dviejų tautų atmosferą. Dokumentai daug ką rodo. Lietuviai Rusijos imperijoje iš kartos į kartą buvo mokomi prisitaikymo: viena kalbėti, antra rašyti, trečia daryti. Tokia buvo carinės Rusijos, jos administracinė struktūra.
Man atrodo, vieno dalyko Lenkijos valstybė nesupranta: jos istorinė klaida labai sugadino dvišalius santykius. Galbūt šiais laikais Lenkija neturėtų pati savęs prievartauti ir pripažinti, kad tai buvo okupacija – matyt, to ir nepadarys – bet galėtų bent pripažinti, kad tai buvo klaida.
Taip, Lenkija mus yra nuskriaudusi, buvo užgrobusi Vilnių, bet šiandieninėje Europoje esame vienoje Europos Sąjungoje, Lenkija yra labai artimas mūsų partneris. Istorija čia turėtų būti ne kliūtis, bet ji neturėtų būti ir savotiškas įkaitas. Mes labai gerai žinome savo istoriją ir tai nereiškia, kad savo istorijos pamokas ir žinias turime išmainyti į trumpalaikius santykius – nesvarbu, su Rusija ar su Lenkija. Turbūt niekas taip negali pagadinti ir pažeminti žmogaus ir visos tautos kaip panieka savo istorijai, savo šaknims, bandymas kažką nutylėti ar atsisakyti dėl to, kad kuri nors kaimyninė šalis iškelia sąlygas santykių gerinimui. Ypač tas, kurios susijusios su visuomenės tradicija, jos ženklais, papročiais, kalba.
– Kalbate apie lenkų norą įteisinti asmenvardžių rašybą ir kitus reikalavimus?
– Pavardė neturi būti jokia problema – tai nėra kalbos dalis ir niekada tokia nebuvo. Jonas Jablonskis prieš šimtmetį lietuviškoje gramatikoje, kuria, tik jau patobulinta, mes ir dabar vadovaujamės, yra padėjęs žvaigždutę ir parašęs: svetimi asmenvardžiai gali būti rašomi ir kitomis lotyniškomis raidėmis. Tas pat numatyta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“. Problemos čia nėra: mes kažkokį baubą susikūrėme.
Yra kita problema: mes prie vagono, kuris rieda į kažkokį tunelį, prikabinome kitus dalykus, kurių prikabinti negalime. Tai yra, pavyzdžiui, vietovardžiai, lietuvių kalbos egzaminas. Vietovardžių įteisinimas reikštų, kad keičiame Lietuvą, jos kraštovaizdį.
XIX a. Lietuvos kraštovaizdis buvo kitoks. Rusijos imperija buvo pervadinusi daugelį gyvenviečių savaip. Jei mes leisime specialiu įstatymu padaryti išlygą ir pakeisti vietovardžių pavadinimus, tai reikš kitų pavadinimų suteikimą. Kyla klausimas – kurio amžiaus? Aš įtariu, kad norime padaryti iš 1920-1939 m. laikotarpio. O kodėl iš to? Jei tai pajudinsime, suteiksime galimybę pakeisti visą Lietuvos kraštovaizdį nuo Kudirkos Naumiesčio iki Klaipėdos. Man atrodo, tai ryški politinė klaida ir vien už bandymą tai padaryti reikėtų svarstyti, ar tai siūlantis politikas nelaužo duotos priesaikos.
– Turite omenyje lenkų atsiprašiusį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kurio nuomone, galima „pajudinti iš vietos“ vietovardžių rašymo klausimą?
– Man sunku suvokti, kaip galima pasakyti, kad metas „pajudinti vietovardžius“. Manau, orus ir laisvas politikas taip elgtis negali. Bandau įsivaizduoti kokios nors Europos šalies diplomatijos vadovą ar dar aukštesnio rango pareigūną, kuris tai imtų ir laisvai pasakytų, o spauda nesureaguotų ir neužduotų kontrklausimo: ką reiškia „pajudinti“. Jei metas pajudinti vietovardžius, tai metas keisti Lietuvą.
Nebeliks Lietuvos, jeigu leisime pervadinti vietovardžius ir pakeisime mūsų kraštovaizdį. Kuo daugiau įsipareigojame, tuo daugiau politinės atsakomybės prieš kitas šalis prisiimame. Gali būti, kad ir kitos šalys parodys žemėlapius bei paprašys grąžinti vieną ar kitą istorinį pavadinimą. Pakanka precedento.
– Kalbėjome apie lenkus. Su kitais kaimynais – rusais – turime daugiau kruvinų istorijos momentų. Tačiau susidaro įspūdis, kad lietuviai į rusus žiūri kur kas palankiau nei į lenkus. Kodėl?
Mes žymiai mažiau žinome apie Lenkijos ir Latvijos kultūrinį politinį gyvenimą, apie Lenkijos šiandieną mes sprendžiame tik iš to, ką pasakė užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis arba ten nuvykęs kuris nors mūsų politikas. Apie latvius apskritai nešneku – net vidutiniam vartotojui prieinamuose paketuose negalime pasižiūrėti latviškų žinių. Tai didelė problema. Pasijustume įvairesni, jeigu, pavyzdžiui, mūsų visuomeniniai transliuotojai galėtų keistis informacija, sudarytų galimybę pamatyti, kaip gyvena latviai.
Rusija visada turėjo ir turės ne tik įtakos, bet ir interesą mus užvaldyti. Manau, niekada į nepriklausomą Lietuvą neatvyks Rusijos prezidentas. Manau, tai politinis ženklas – tik į priklausomą Lietuvą atvykdavo carai ir kiti dignitai (aukštuomenė – DELFI). Jeigu Rusijos prezidentas tai padarytų, tai reikštų realų Lietuvos pripažinimą, žymiai geresnių santykių, civilizuoto požiūrio į Baltijos regioną raišką. Tačiau sprendžiant iš kelių šimtų metų istorijos, pasaulyje demonstruojamų Rusijos politinių nuostatų, manau, kad Rusijos vadovas niekada neatvyks. Turbūt viena sako demokratiniuose forumuose, ką kita, matyt, turi savo galvose ir širdyse.
Rusija mus tiek paveikusi, kad dar, matyt, ilgokai maitinsimės Rusijos televizijos produkcija, kuri protingai padaroma. Komunikacija turi duoti tai, ką žmonės supranta ne tik pagal kalbą, bet ir pagal mentalitetą. Mūsų žiūrovui nėra suprantamos kai kurios problemos toli Vakaruose, bet tiems, kurie ne vieną dešimtmetį gyveno ar vaikus užaugino Sovietų Sąjungoje, dalis Rusijos informacijos pagal turinį labai suprantama.
Dar ilgokai, matyt, bus ir tarybinė dešra, ir tarybinis šnicelis, ir gubernijos alus. Šie žodžiai nėra atsitiktiniai. Bereikia apgailestauti, kad šis dalykas palaikomas. Žinoma, su jauna karta situacija turėtų keistis, bet man atrodo, kad poveikis toks stiprus, jog reikia išskirtinių pastangų norint išsiugdyti kritišką visuomenę, kritiškus jaunus žmones.
Dalis visuomenės linkusi draugiškiau priimti rusą nei lenką dėl to, kad Rusija savo politikoje tokiais grubiais būdais nepabrėžia vienų ar kitų dalykų, kurie jos pačios turbūt nelaikomi problema. Pavyzdžiui, ruso padėtis Lietuvoje nesureikšminama, nes sukuriamos komunikacinės sąlygos, erdvės normaliai bendrauti, pateikti informaciją ir visuomenė nėra spaudžiama priimti kažkokias Rusijos politines nuostatas. Tai apgalvotas, protingas, kartais galbūt klastingas, bet jokiu būdu ne brutalus informacijos pateikimo būdas.
– Ar apibendrinant galime sakyti, kad nors turime valstybę, tačiau nesame iki galo laisvi – esame priklausomi nuo Rusijos įtakos, konfliktų su lenkais?
– Valstybę turime, bet tikrai nesame laisvi. Laisvas žmogus pripažįsta savo klaidas, sprendžia problemas, yra savikritiškas, bet neturi būti nuolaidus – turi būti orus. Neišmainyti nei savo istorijos, nei savo vertybių kokiose nors tarptautinėse derybose. Priešingu atveju subyra valstybę, visuomenę laikantys pamatai, kurie pakankamai svarbūs būsimoms kartoms.