Savo straipsnyje „Atsitraukimas prieš V. Putiną“ jis rašo, kad jei NATO, kurioje lydere turi būti JAV, nesukliudys V. Putinui ir šis imsis Lenkijos ar Baltijos šalių, NATO patikimumas patirs tokią žalą, kad aljansas bus amžiams sužlugdytas iš vidaus.
Vladimiro Putino pastangos įsivyrauti Ukrainoje greičiausiai pasiekė lemiamą tašką tiek galios pusiausvyros Centrinėje ir Rytų Europoje, tiek NATO aljanse atžvilgiu. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka rugpjūčio 30 dieną perspėjo, kad situacija dėl Rusijos invazijos į šalį ir nuolatinės pagalbos prorusiškiems separatistams tuoj gali atsidurti aklavietėje. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pasakė, jog „situacija tampa vis labiau nekontroliuojama“.
Nepaisant to, nuo pat pradžių Vakarai ir nominalus jų lyderis Barackas Obama nesugebėjo užkirsti kelio tam, kad Kijevas nebūtų privestas vėl tapti pavaldus Maskvai. Ukraina, kaip ir NATO gyvybingumas, yra pavojuje, kurio rezultato, tikėtina, net V. Putinas iš pradžių nenumatė. Valdant B. Obamai, ypač dėl jo silpno atsako į lėtą Rusijos invaziją Ukrainoje, NATO pradėjo nykti kaip cukraus kubelis karštos arbatos puodelyje.
Nekeista, kad V. Putinas nėra atgrasytas. Kad ir kiek baimės bei nepasitenkinimo jaučia vartotojiškos Vakarų visuomenės, pagalvojusios apie šiek tiek sumažėjusį gyvenimo lygį, kieti vyrai, vadovaujantys griežtiems režimams Maskvoje ar Teherane, dėl to nė kiek nesijaudina. Nepaisant NATO pagąsdinimų kovo mėnesį (kai buvo aneksuotas Krymas), kad kelionių draudimas atliks negailestingą spaudimą Rusijos oligarchams, nes šių žmonos nebegalės apsipirkinėti užsienyje, V. Putinas žygiuoja toliau.
Tolesnis sankcijų didinimas neišvengiamai duos tuos pačius rezultatus, ypač tikslinės sankcijos (įvardijančios konkrečius asmenis ar kompanijas), kurias lengviausia apeiti. Kai sankcijos buvo įvestos pirmą kartą, Rusijos akcijų rinkos ir valiutos vertė smarkiai sumažėjo. Tačiau šis kritimas buvo ne tiek sankcijų efektyvumo signalas, kiek tarptautinės bendruomenės suvokimas, kad dėl krizės padidėjo politinė rizika. Kai atrodė, kad rizika išnyks, valiutos vertė pakilo, nors dar nepasiekė 2013-ųjų pabaigos lygio.
Rusijos rublio vertė JAV dolerio atžvilgiu nuo 33 rublių už dolerį prieš Krymo aneksiją sumažėjo iki 38,71 rublių už dolerį šiomis dienomis. Vargu, ar galima tai pavadinti katastrofa, ypač kai pagrindinio Rusijos pajamų šaltinio – naftos ir dujų – pardavimai vyksta doleriais, neveikiami dolerio-rublio kurso svyravimų. V. Putinas mano, kad tokia kaina Rusijai yra priimtina, o su laiku ji mažės.
Tačiau svarbesnis nei Rusijos rublio nuvertėjimas yra nevaldomas Ukrainos grivinos vertės kritimas. Rugpjūčio pabaigoje Ukrainos grivina pasiekė visų laikų žemumas JAV dolerio atžvilgiu. Galima paklausti, kiek „sėkmingų“ sankcijų prieš Maskvą gali atlaikyti Ukraina. Nenuostabu, kad Vakarų sankcijos neigiamai veikia Ukrainos ekonomiką, nes ši, nepaisant Sovietų Sąjungos žlugimo, yra labai priklausoma nuo Rusijos, ypač naftos ir dujų sektoriuje.
Trumpai tariant, sankcijos buvo nesisteminės ir neveiksmingos, todėl iš esmės nepaveikė Rusijos ekonomikos. Maskva turėjo pakankamai laiko sušvelninti ar apeiti sankcijas. Bet kuriuo atveju Kremliaus jautrumas neprilygsta Džordžtauno aukštosios buržuazijos ar rafinuotų didžiųjų Europos sostinių salonų jautrumui.
Vakarams būtina gerai permąstyti savo strategiją. Rugpjūčio 30-ąją Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas, pasakydamas savo kabinetui, kad Ukraina turėtų siekti narystės NATO, atgaivino prieš dešimtmetį plačiai diskutuotą temą. Buvusi premjerė Julija Tymošenko pasakė, kad jos partija sieks spalį surengti referendumą dėl narystės NATO.
Nors mažai tikėtina, kad B. Obama rems Ukrainos kelią narystės NATO link, šis kursas išlieka būtina prielaida bet kokiam ilgalaikiam sprendimui dėl santykių tarp Kijevo ir vieno svarbiausių Vakarų aljansų. Mes negalime pamiršti, kad NATO yra JAV projektas, net jei B. Obama to nesuprato. Mes jį sukūrėme, palaikome, mes jam vadovaujame ir, jei leisime jam išslysti iš mūsų pirštų, galėsime kaltinti tik save. Europos įnašas vykdant įsipareigojimus NATO per dešimtmečius buvo žemiau vidutinio, tačiau aljansas jų interesus turi ginti ne mažiau.
Ukrainos narystės NATO priešininkai gali kelti du prieštaravimus. Pirmiausiai jie sakys, kad NATO Europos nariai niekada nesutiks, narystę kartą jau atmetę 2008-ųjų balandį. Susitarimas dar mažiau tikėtinas dabar, matant bailų Europos Sąjungos (ES) atsaką į Maskvos agresiją. Žinoma, 2008-ųjų Europos veto ir dabartinis jos elgesys yra nuviliantis ir gėdingas, tačiau ne lemtingas. George`as Bushas Ukrainos ir Gruzijos narystės NATO klausimu buvo aktyvesnis ir, jei ne besibaigianti jo kadencija bei akivaizdūs finansinės krizės ženklai, galbūt rezultatas būtų buvęs kitoks. Billo Clintono valdymo laikotarpiu laikas veikti būtų buvęs dar geresnis.
Šiandieninis Europos elgesys atspindi spragą, atsiradusią dėl JAV lyderystės trūkumo. NATO neveikia spontaniško vienbalsiškumo principu, sprendimai priimami Vašingtonui įdėjus daug pastangų. Tačiau B. Obama to nedaro. Rytų ir Centrinės Europos NATO narės labai aiškiai mato Maskvos kryptį, jei Vakarų apsisprendimas dėl Ukrainos žlugs. Todėl „Naujoji Europa“ turi būti energinga, nes drauge su kitais ji gali susitelkti ir įveikti tikrąją problemą – Vokietijos ir Prancūzijos neryžtingumą. Tai nebus lengva. Angelos Merkel veiksmus lemia tai, kad ji neįžvelgia vilties, jog B. Obama reaguos ryžtingai. Jei B. Obama elgtųsi kitaip, A. Merkel elgtųsi kitaip. Turime patikrinti šią prielaidą, kol nuolaidžiavimo politika nepadarė nepataisomos žalos NATO.
Oponentai taip pat gali teigti, jog Ukrainos narystė yra pernelyg rizikinga, ji gali išprovokuoti karo veiksmus prieš visą aljansą. Tai tikrai įdomi perspektyva. Ką tiksliai padarė Ukraina, kad šiandienos kontekste „išprovokavo“ Rusiją? Ar įvykiai Rytų Ukrainoje nėra karo veiksmai? V. Putinui provokacijos niekada nereikėjo. Jo nuomone, vien Ukrainos nepriklausomybė yra ta provokacija. Kodėl jis turėtų abejoti, kai NATO atsakas šią dieną yra toks silpnas?
NATO turi veikti taktiškai, tiekdama pažangesnius ginklus Ukrainai ir perdislokuodama NATO pajėgas į arti Rusijos esančias šalis. Šie ir panašūs žingsniai grėstų didesnėmis V. Putino invazijos į Ukrainą ir grasinimo kitiems kaimynams pasekmėmis. Nors B. Obama pabrėžė, kad Ukraina „vienas prieš vieną“ negali įveikti Rusijos, tai nėra svarbiausia. V. Putinas susiduria su vienu labai dideliu apribojimu (ir tai nėra ekonominių sankcijų chimera). Kol kas kovoje Ukrainoje jam pavyko išvengti didelio Rusijos aukų skaičiaus. Didelis aukų skaičius galėtų sunaikinti Rusijos vidaus paramą V. Putinui, kaip tai lėmė Maskvos žlugimą Afganistane. Vakarų lyderiai kaip mantrą kartoja frazę, kad situacijai „nėra karinio sprendimo“ ir tai tik nuramina V. Putiną, kad jis gali sumažinti žmonių aukų skaičių Ukrainoje.
Ilgalaikėje perspektyvoje reikia atgaivinti NATO atgrasymo struktūras, kuriose šiuo metu yra įsivyravusi netvarka. Labiausiai Maskvą atgrasytų žinojimas, kad pakartodama savo žingsnius Ukrainoje, ji rizikuotų nepriimtinai dideliu aukų skaičiumi. NATO karinė stiprybė 60 metų atgrasė Rusiją nuo karinių išpuolių prieš NATO nares ir ji vis dar gali tai padaryti. Tačiau ne NATO valstybės, kaip Gruzija, Ukraina, kitos buvusios Sovietų Sąjungos šalys, tokiu būdu tampa patrauklesniais taikiniais. Europiečiai jau seniai suprato, kad jokios struktūros, kurias gali sukurti Europa, be reikšmingo ir matomo JAV dalyvavimo negali atgrasyti Maskvos. Štai todėl JAV lyderystė yra kritiškai svarbi, siekiant užkirsti kelią Rusijos kariniams veiksmams.
Jei NATO politinės (jau nekalbant apie karines) atgrasymo galimybės nebus atstatytos, pasekmės visoje Europoje bus rimtos. Tokios NATO narės, kaip Lenkija ar Baltijos valstybės, kurios ribojasi su Rusija, gali tapti kitais V. Putino taikiniais per likusį dviejų metų B. Obamos kadencijos laiką. Tuomet NATO patikimumas, svarbiausias jo gebėjimui sustabdyti konfliktą, patirs tokią žalą, kad aljansas bus amžiams sužlugdytas iš vidaus. Visa tai nėra neišvengiama, tačiau laikas užkirti tam kelią yra ribotas.
Kadangi reikia veikti tuo metu, kai patiriame atgrasymo nesėkmę, susiduriame su sudėtinga problema: tenka dorotis su Rusijos agresija tuo pat metu bandant atkurti ir užtikrinti NATO jėgos poziciją. Tai pat reikia JAV lyderystės bei tikro Baltųjų rūmų įsipareigojimo. Tai sunkus, daug laiko atimantis darbas, dažnai purvinas ir nemalonus, rodos, begalinis. Tačiau tikras prezidentas nedvejotų išsipurvinti rankas ir būtų pradėjęs tai daryti jau vakar.
Johnas R. Boltonas yra vyresnysis Amerikos verslo instituto bendradarbis, 2005–2006 metais buvęs JAV ambasadoriumi Jungtinių Tautų organizacijoje.