R. Puidokienės skundžiami ūkininkai Janina ir Vidmantas Ruibiai tvirtina, kad pavydi kaimynė juos terorizuoja ir dėl šmeižto ruošiasi skųstis teismui.

Kai pirko namą, smarvės neužuodė

R. Puidokienė namą Dauparuose nusipirko 2006 m. Šeima nusprendė čia atsikraustyti iš Klaipėdos. „Namą apžiūrėjome vasarą, kaina ir vieta mus tenkino, mes jį nupirkome. Iš karto neapsigyvenome, nes namą renovavome. Ir vieną vakarą, kai jau buvo pašalę, lapkritį ar gruodį, vakare atvažiavome ir suvokėme, ką nupirkome. Smarvės koncentratas buvo baisus“, – savo istoriją DELFI pasakoti pradėjo R. Puidokienė, išdėstyti problemų neseniai vykusi ir į Seimą.

Bet, sako moteris, jau buvę vėlu – pinigai buvo sumokėti. Vėliau R. Puidokienė pasakoja buvusios namo savininkės paklaususi, kodėl ši neperspėjusi apie smarvę. „Ji man pasakė: „kariavau aš, dabar kariaukit jūs“, – tvirtina pašnekovė.

R. Puidokienė aiškina 8 metus su kaimynais nesipykusi – esą šie vis žadėjo, kad tai paskutiniai ūkininkavimo metai. Pašnekovė teigė nenorėjusi pyktis, tačiau ją erzino į sklypą tekančios srutos, nuolatinė smarvė.

„Kai prieš trejus metus pagimdžiau vaiką, suvokiau, kad neturiu galimybės išeiti į kiemą. Vežimėlis ir drabužiai įsigeria kvapu. Norisi savo kiemo. Aš savo vyrui pasakiau – nebegaliu siekti gerų santykių, nebegaliu draugiški kalbėti, pavargau“, – dėsto moteris, pridurdama, kad palikus pravirą langą, srutų kvapu padvista užuolaidos.

Jai kliūva, kad, kovo mėnesio duomenimis, kaimynai augina 29 gyvulius. R. Puidokienė ėmė nagrinėti įvarius teisės aktus. „Man pasidarė aišku, kad šioje vietoje ūkininko ūkio negali būti – tai yra namų valda, žemės paskirtis visai kita – vienbučių dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija“, – įsitikinusi daupariškė.

Ji taip pat bando įrodyti, kad ūkininkai turi teisę gyvulius auginti tik būtiniausiems savo poreikiams tenkinti, tačiau neužsiimti verslu – tam esą turi būti statoma ferma.

Rasa Puidokienė
Vis dėlto visos institucijos nurodė, kad pastatai naudojami pagal paskirtį. Pažeidimų nerasta ir dėl gyvulių laikymo. R Puidokienė rodo krūvą dokumentų bei susirašinėjimų.

Į R. Puidokienės skundus reagavo Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono Aplinkos apsaugos departamentas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Į raštus atsakinėjo ir Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė mokėjimo agentūra. Teko įsikišti ir Klaipėdos rajono savivaldybės merui Vaclovui Dačkauskui. Kaip teigiama mero pasirašytame rašte, teisės aktai nenustato galimo šeimos poreikiams auginti gyvulių skaičiaus.

Nė viena minėtų ūkininkus tikrinusi institucija nenustatė aplinkos teršimo mėšlu ar srutomis.

R. Puidokienei pikta, kad aplinkosaugininkai pas kaimynus pažeidimų nerado, tačiau patikrinę jos šeimos nuotėkų duobę, nubaudė už nesandarų šulinį.

Per du rudens mėnesius – 12 komisijų

Kaimynės R. Puidokienės skundus ūkininkai Janina ir Vidmantas Ruibiai pavadino terorizmu.

„Kitokio žodžio nėra, neįsivaizduoju, kaip taip galima engti žmones, kai nieko blogo nedarome. Per du rudens mėnesius atlaikėme net 12 komisijų, kurios mus tikrino pagal kaimynės skundus ir nieko nerado – nė vieno pažeidimo. Ūkininkaujame jau 25 metus, mums iki pensijos liko 4-5 metai, į darbą niekas nepriims, todėl ir verčiamės taip, kaip galime. Pertekliaus nėra, bet duonai ir sviestui užtenka“, – kalbėjo J. Ruibienė.

DELFI žurnalistai šią savaitę apsilankė ūkyje, dėl kurio skundais yra užverstos įvairios valdiškos institucijos.

Dauparuose, Smiltelės gatvės 8 numeriu pažymėto namo valdoje, kuri ir priklauso ūkininkams Ruibiams, jokios smarvės nejusti. Tik paėjus už tvarto į nosį tvokstelėjo siloso kvapas.
Ūkis išties tvarkingas – kiemas išklotas trinkelėmis, prie tvarto net patiestas kilimas, kad išėję šeimininkai nusivalytų kojas ir neišnešiotų prie batų prilipusio mėšlo.

Ruibių ūkis Dauparuose ir "draugiška" kaimynystė
Ant tvarto stogo matyti ir specialus kaminas, pro kurį garuoja ūkio kvapas. „Specialiai jį padarėme, kad kvapas eitų į dangų, o ne pas kaimynę. Už namo iškasėme rezervuarą srutoms, kuris nuolat uždengtas. Viską darome, kad tik būtų geriau, bet vis tiek blogai“, – stebėjosi J. Ruibienė.

Tvartą ir R. Puidokienės namą, vertinant neprofesionaliu žvilgsniu, skiria koks 100 metrų. Tarp šių pastatų dar yra didelis sandėlis ir garažas.

„Kaimynė pasakoja, kad mes vaikščiojame tik guminiais batais, nes kieme srutų vos ne iki kelių. Pažiūrėkite, juk kiemas trinkelėmis išklotas. Ar mes tokie kvaili, kad investuotume į kiemo sutvarkymą, o paskui jame piltume srutas?“ – apie absurdiškus skundus vienas per kitą pasakojo Ruibiai.

Ūkininkai: viskas iš pavydo

Jie tikino, kad kaimynės R. Puidokienės terorizmą kenčia jau kone dešimt metų. „Maždaug tada ji ir atsikraustė gyventi į kaimynystėje esantį namą. Pirmais metais puikiai sutarėme, ji pati pieną pirko iš mūsų. Paskui pasipylė anoniminiai skundai, prasidėjo įvairūs patikrinimai, o galiausiai paaiškėjo, kad skundus rašo kaimynė. Ji mus skųsdavo, o mes ją kviesdavome šašlykų valgyti, nes nežinojome, kad ji taip elgiasi“, – dėl „draugiškos“ kaimynystės guodėsi ūkininkai.

V. Ruibys tikino, jog šiuo metu laiko 14 karvių, du mėsinius veršiukus, kuriuos netrukus parduos, keturias telyčias bei dvi kiaules.

Ruibių ūkis Dauparuose ir "draugiška" kaimynystė
„Manau, kad visa bėda yra pavydas. Ji pati nieko nesugeba, todėl mums pavydi ir skundžia visiems iš eilės. Neseniai veterinarijos inspektoriai mus tikrino ir todėl, kad gavo skundą, jog neva marinu gyvulius, jų nešeriu. Absurdas ir tiek“, – pečiais traukė V. Ruibys.

R. Puidokienės žodžius, jog su ūkininkais dėl smarvės esą kovojo ir ankstesnė namo šeimininkė, V. Ruibys palydėjo plačia šypsena. „Dar viena nesąmonė. Su tais kaimynais, kurie gyveno iki atsikraustant šios moters šeimai, puikiai sutarėme daugybę metų. Kai mums su žmona reikėdavo kur nors išvažiuoti, jiems net palikdavome prižiūrėti savo vaikus. Jokių nesutarimų nebuvo. Kiti kaimynai taip pat nesiskundžia. Pats apėjau ir apklausau 15 kaimynų, ar jie neužuodžia smarvės, ar netrukdome jiems gyventi. Nė vieno skundo neišgirdau, viskas negerai tik tai moteriai. Nuo jos teko net tvora atsitverti, o ji mums skyrė užrašą: „Kaimynai, nemyžkite ant tujų“. Ar gali taip elgtis sveiko proto žmogus?“ – retoriškai klausė V. Ruibys.

Jis tikino, jog turėti tokį ūkį nėra lengva, nes reikia daug dirbti, nėra laisvadienių, niekur neįmanoma išvažiuoti. „Tačiau kai turi darbo, tada nenueini šunkeliais, o kaimynė, matyt, per mažai darbo turi, be to, tas ūkis mums yra pragyvenimo šaltinis. Geriau dirbame ir užsidirbame, o ne pašalpų prašome. Kol mums nesukaks pensinis amžius ir negausime pensijų, tol ūkio tikrai nelikviduosime. Juo labiau, kad nedarome jokių pažeidimų“, – ryžtingi buvo Ruibiai.

Jų ūkį tikrino ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba, ir aplinkosaugininkai, ir Statybų inspekcija, ir Nacionalinės žemės tarnyba.

„Kai ji rašo skundus, dabar jau ir Seimui, ministerijoms, nurodo, kad mūsų negali tikrinti Gargždų ar Klaipėdos tarnybos, nes esą visus esame papirkę. Todėl tikrintojų buvo ir iš Šilutės, ir iš Šilalės – niekas nieko nerado Tik pagyrė, kad gerai tvarkomės“, – teigė ūkininkai.

Rasa Puidokienė
Jie kaimynei rengia atsakomąjį smūgį. Jau pasisamdė advokatus ir rengia ieškinį teismui dėl šmeižto: „Tiesiog nebegalime taip gyventi, tiek kentėti dėl to, kad nieko blogo nedarome“.

Seniūnė: čia jau paranojiškas persekiojimas

Dauparų-Kvietinių seniūnei Juditai Čekuolienei problema gerai žinoma. Dėl R. Puidokienės jai tekę bendrauti ir su bendruomene, ir su kaimynais, ir su tarybos nariais, ir su aplinkosaugos inspektoriais, Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistais, savivaldybės administracijos darbuotojais, policijos atstovais.

„Susirinkau kiek įmanoma daugiau informacijos. Visa ši istorija labai negraži – pačioje pradžioje jie labai gražiai sutarė, o po to iš R. Puidokienės pusės prasidėjo skundai, raštų rašymai, grasinimai. Sklando nuomonė, kad jos siekis – priversti uždaryti šitą fermą“, – kalbėjo seniūnė.

J. Čekuolienė cituoja specialistus, anot kurių, jei visi ūkininkai Lietuvoje taip būtų susitvarkę, nebūtų nei smarvės, nei žalos gamtai. „Nėra ten smarvės. Aišku, ponia R. Puidokienė gali kitaip kalbėti, aš esu gavusi ir žinučių, ir skambučių, ir savaitgaliais, ir vakarais, po darbo, ir ryte, specialiai esu kelis kartus neperspėjusi nuvažiavusi, kad nematytų – nei ten smirdi, nei ką“, – tvirtina J. Čekuolienė. Juk, sako ji, jei kvapas būtų, jį jaustų ir daugiau aplinkinių gyventojų.

Kartą seniūnė gavo R. Puidokienės prašymą imtis priemonių dėl smarvės. Tačiau kreipimąsi seniūnė gavo tik praėjus maždaug porai savaičių nuo dienos, kurią tariamai smirdėjo. Kitą kartą R. Puidokienė į seniūnę kreipėsi su prašymu išaiškinti krūvą teisės aktų. „Tačiau ne seniūnas teikia įstatymų išaiškinimą“, – sako J. Čekuolienė.

„Mane galima apkaltinti vienašališkumu, tačiau čia jokio vienašališkumo nėra – nei aš Puidokienę, nei Ruibius artimai pažįstu, žinau, kad tokie yra. (…) Manyčiau, čia jau paranojiškas persekiojimas, bet ne man diagnozes nustatinėti“, – kalbėjo seniūnė. Ji atkreipia dėmesį, kad įvairūs specialistai jokių pažeidimų nenustatė.

„Man poniai Puidokienei norisi pasiūlyti vieną dalyką – tegul šiems žmonėms, kuriems ūkis yra pragyvenimo šaltinis, moka atlyginimą ir jie uždarys ūkį. Man šių žmonių gaila“, – kalbėjo Dauparų-Kvietinių seniūnė.

Ir jums teko patirti, ką reiškia konfliktuoti su kaimynais? Galite papasakoti istorijų, kaip pavyko susitarti? O gal konflikto pabaiga nebuvo tokia laiminga? Pasidalykite savo istorijomis el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynas“.