Aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgas turėtų sudaryti apie 4000 karių, kurie galėtų būti itin greitai dislokuoti bet kuriame NATO šalių teritorijos taške.
„Tokios greitojo reagavimo pajėgos visiškai atlieps mūsų interesus. Tokios saugumo garantijos yra patikimos“, - telefonu DELFI iš Kardifo sakė L. Linkevičius.
„Galima drąsiai teigti, kad tie pajėgumai bus ten, kur reikia, tiek, kiek reikia, ir tada, kada reikia. Tai svarbiausia“, - pridūrė ministras.
L. Linkevičius sako, kad aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgų kūrimas reiškia ir tai, kad labiausiai pažeidžiamos šalys narės turės sukurti atitinkamą infrastruktūrą, kad tokios pajėgos galėtų atvykti. Jis tai siejo su lietuvių, lenkų, latvių ir estų keliamu karinių bazių klausimu Aljanso Rytuose.
„Tai sietina ir su tuo: tam tikros įrangos sukūrimas, jeigu reikėtų priimti papildomas pajėgas, planavimo pajėgumų sukūrimas, štabai. Yra labai daug buvimo formų – visa tai bus vykdoma ir Rytų Europos segmente, kurioje iki šiol tokių pajėgumų nebuvo kuriama. Be abejo, Baltijos šalys yra sudėtinė šio paveikslo dalis“, - teigė ministras.
Pasak L. Linkevičiaus, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje taip pat turėtų išlikti amerikiečių kariai, kurie atvyksta ir išvyksta rotacijos principu. Pasak L. Linkevičiaus, gali būti, kad ateityje amerikiečių karių skaičius išaugs, prie pratybų rotacijos būdu galės prisidėti ir kitos NATO šalys narės.
Klausiamas, ar kas nors iš kitų NATO narių ketina prisidėti prie tokių rotacinių pajėgų, ministras teigė, kad, jo žiniomis, esama šalių, kurios irgi siųs savo karius dalyvauti pratybose rotacijos principu.
„Sumanymas toks ir yra: kad būtų ne tik Jungtinių Valstijų, bet ir NATO dalyvavimas. Dėl to niekas neoponuoja“, - teigė ministras.
Rusijai pradėjus agresiją prieš Ukrainą, JAV į keturias rytines NATO valstybes pasiuntė po vieną Sausumos pajėgų Europoje kuopą – 150 karių kiekvienoje. Šie kariai dalyvauja pratybose su lenkais, estais, latviais ir lietuviais, tačiau nėra dislokuoti nuolatinei misijai, jie keičiasi rotacijos principu.
NATO ir Rusija 1997 m. pasirašė Steigiamąjį aktą dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo, kuriame sutariama nedidinti konvencinių pajėgumų sutartuose regionuose, įskaitant Centrinę ir Rytų Europą. Rusija mojuoja šiuo dokumentu sakydama, kad Aljansas negali kurti karinių bazių Rytų Europoje. NATO laikosi nuosaikios politikos, todėl bet kokiuose svarstymuose apie atgrasymo priemones Rytų Europoje vengiama termino „nuolatinė bazė“. Nors NATO pareigūnai sutinka, kad Rusija pati sulaužė savo įsipareigojimus, tačiau dalis Europos šalių laikosi nuostatos neprovokuoti Maskvos.
NATO darbotvarkėje yra ne tik Rusijos atgrasymo klausimas. Vienas iš svarbiausių elementų yra partnerystės sustiprinimas su Rusijos agresiją patiriančia Ukraina. Aljansas taip pat turi apsvarstyti keturių NATO narystės siekiančių valstybių pažangą. Kaip žinoma, į Aljanso duris beldžiasi Bosnija ir Hercogovina, Juodkalnija, Makedonija ir Gruzija. Pastaroji šalis tikėjosi Velso viršūnių susitikime gauti narystės veiksmų planą, kuris reiškia žingsnį artyn NATO. Tačiau Rusijos agresija Ukrainoje Gruzijos artėjimą prie narystės Aljanse sulėtino.
„Gruzija gaus konkrečių pagalbos priemonių paketą. Jų teritorijoje bus daugiau pratybų, taip pat tam tikrų mokymo centrų, bus sustiprintas jų ryšių biuras, ryšiams su NATO“, - pasakojo L. Linkevičius.
NATO viršūnių susitikime Bukarešte 2008 m. buvo deklaruota, kad Gruzija taps NATO narė.