Tokią nuomonę apie Europos Sąjungos žlugimo galimybes Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diskusijoje išsakė filosofas Vytautas Radžvilas, oponuodamas diskusijos temai „Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?“, tačiau pabrėždamas, jog nenori šios organizacijos iširimo.

„Kada faktiškai buvo Romos imperijos mirties valanda? Kai imperatorius Karakala suteikė pilietines teises visiems laisviesiems Romos imperijos gyventojams. Naiviu požiūriu atrodytų viskas labai gerai, visi tapo piliečiais, bet kas įvyko? Buvo sunaikinta Roma. Kodėl? Todėl, kad laisvieji piliečiai mielai naudojosi Romos teisėmis ir privilegijomis, bet jie nebuvo pasiruošę už ją mirti. Kodėl žlugo kita imperija – Sovietų Sąjunga? Kad joje irgi niekas nebuvo konkrečiai atsakingas“, - teigė V. Radžvilas.

Ekonominiai klausimai nebūtinai vienija

Pasak filosofo, keliant klausimą apie Europos Sąjungos žlugimą, pirmiausia reikia atsakyti, koks yra valstybių išlikimo Europos Sąjungoje pagrindas arba sąlyga. Anot V. Radžvilo, pirmiausia jam atrodo problemiškas ekonominių dalykų akcentavimas.

Kaip žinoma, Europos Sąjunga susikūrė iš Europos ekonominės bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos. Pirminis šių bendrijų kūrimo tikslas buvo ekonominė Europos valstybių integracija, turinti neleisti šalims kariauti.

„Manau, kad tai iš pat pradžių buvo Europos silpnoji vieta, todėl kad ekonomika pagal apibrėžimą yra mokslas arba sritis, kuri turi laiduoti trūkstamų resursų padalinimą. Resursų stoka yra faktorius, kuris visada lemia dvigubą judėjimą – viena vertus, tam tikromis aplinkybėmis jis gali vienyti, kita vertus, resursų stoka savyje imanentiškai slepia konkurenciją ir kovą dėl jų. Todėl ekonominis interesas gali būti ir išsprogdinantis veiksnys“, - teigė V. Radžvilas.

Filosofas taip pas sako negalįs būti tikras, kad Europos Sąjunga nežlugs, nes neva niekas netrokšta, kad ji žlugtų.

„Aš dar kartą kartoju, baisiai to nenoriu. Bet pasaulio istorija rodo, kad nė viena imperija nenorėjo mirti, bet mirė – pradedant Roma, baigiant Sovietų Sąjunga. Todėl šitas dalykas yra svarbus“, - pridūrė mokslininkas.

Atsiribojimas nuo tradicijos pakišo koją ir SSRS

Pasak V. Radžvilo, problema ta, kad Europos Sąjunga stokoja idėjų ir vertybinio pagrindo bei siekia nukirsti ryšius su tradicija. Šiuo aspektu Europa jam primena sovietus, kurie irgi atsiribojo nuo bet kokios tradicijos, paveldo, religijos.

„Europa eina labai pavojingu keliu, nukirsdama ryšį su savo pačios ištakomis. Todėl, kad čia yra ne religinių įsitikinimų, simpatijų-antipatijų klausimas, bet reikia aiškiai suprasti, kad jeigu nėra tokio dalyko kaip krikščionybės paminėjimas, kartojamas kelias, kuriuo ėjo sovietai – nutraukiami ryšiai su tradicija, kas realiai reiškia, kad milžiniškas geopolitinis projektas kybo praktiškai tuščioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, yra gaminamas iš nieko“, - sakė mokslininkas.

Be to, pasak V. Radžvilo, Europos integracija grindžiama labai keista prielaida – kad krizės Europos Sąjungą tik stiprina. Šioje organizacijoje, kaip ir SSRS, kurpiamos ambicingos programos, tačiau kai nėra intelektualinės energijos, programos nepadeda.

„Kai užsimenama apie milžiniškas ambicingas programas, tokias kaip Lisabonos strategija, tai Europos Sąjungos raidos istorija irgi primena kai kuriuos dalykus. Sovietų Sąjunga irgi pradėjo labai įspūdingai. Prisiminkite ketvirtą dešimtmetį, bet kas vyko po to? Eilinis ambicingos milžiniškos programos žlugimas, bet kitame partijos suvažiavime dar ambicingesnė programa“, - svarstė mokslininkas.

„Tai ne tik paviršutiniškos analogijos, tai rodo pavojingus struktūrinius gelminius mąstymo panašumus. Klausimas, ar Europa turi intelektualinę energiją, ar yra žmonių, kurie turi vadinamąją politinę valią, iki šiol yra atviras“, - pridūrė V. Radžvilas.

Klasikinis klausimas – kaip realizuoti demokratiją didelėje erdvėje

Pasak filosofo, Europos Sąjungai galvos sopulį kelia ir klausimas, kuris politinėje filosofijoje jau nagrinėjamas nuo Charles Montesquieu laikų – kaip realizuoti demokratiją didelėje erdvėje. Todėl jeigu Europos Sąjunga judėtų federacijos ar konfederacijos kryptimi, kyla klausimas, ar neišnyks pilietinės bendruomenės, kurios gali valdyti pačios save.

„Nacionalinė valstybė, priešingai nei mėgina kas pateikti ar įrodyti, pirmiausia yra pilietinės savivaldos forma. Tai reiškia, kad šiuo metu nacionalinės valstybės žlugimas, lengvabūdiškas inkorporavimas ištirpdant Europos struktūrose reiškia štai ką: kad visoje Europoje nyksta ribotos, bet save valdančios piliečių bendruomenės ir tokiu atveju Europa eina keliu, kuriuo irgi ėjo Europos imperijos“, - teigė mokslininkas.

Jo teigimu, Romos imperijos mirties valanda išmušė tuomet, kai imperatorius Karakala suteikė piliečio teisės visiems laisviesiems Romos imperijos gyventojams.

„Naiviu požiūriu atrodytų viskas labai gerai, visi tapo piliečiais, bet kas įvyko – buvo sunaikinta Roma. Kodėl? Todėl, kad laisvieji piliečiai mielai naudojosi Romos teisėmis ir privilegijomis, bet jie nebuvo pasiruošę už ją mirti. Kodėl žlugo kita imperija Sovietų Sąjunga? Kad joje irgi niekas nebuvo konkrečiai atsakingas. Štai čia Europos Sąjungos šiuo atveju laukia vienas sunkiausių išbandymų“, - svarstė V. Radžvilas.

O. von Bismarcko laikais Abonentas Vilniui nevadovautų

Milžiniškas intelektualinis nuosmukis Europoje, anot V. Radžvilo, matyti ir iš to, kad vadinamųjų europeizacijos autorių literatūra yra „abejotino lygio“ bei tikrai nepataiko į tokių Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio lygą.

„Galbūt kai kam nuskambės įžūliai, bet aš asmeniškai taip pat esu labai santūrios nuomonės, kaip turi atrodyti milžiniškas politinis darinys, kurį valdo tokio lygio kolegos kaip, pavyzdžiui, Jose Manuel Barroso ir panašūs“, - pridūrė mokslininkas.

Maža to, pasak V. Radžvilo, nuo XIX a. Europoje kai kas pasikeitė iš esmės: nors angelų visuomenė neegzistavo niekada, tačiau V. Radžvilo nuomone, Otto von Bismarcko laikais nebuvo galima įsivaizduoti, kad vienai didžiausių valstybių vadovautų Silvio Berlusconi lygio asmuo ar kad Vilniui lyderiautų Abonentas.

Abonentu vadinamas Vilniaus meras Artūras Zuokas, mat anksčiau yra patekę į skandalą, kai į viešumą pateko dokumentai, kuriuose vardijama, kiek ir kam „Rubicon Group“ (dabar „Icor“) galėjo mokėti pinigus. Asmuo, įvardintas Abonentu, neoficialiai sietas su meru A. Zuoku.

K.Maniokas: ES sėkmė – egzistencinių klausimų pavertimas techniniais

Viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ direktorius Klaudijus Maniokas, atsakydamas į kolegos svarstymus, teigė, kad Europos Sąjungos sėkmė kaip tik susijusi su tuo, kad egzistencinius klausimus ji paverčia techninėmis problemomis ir sprendžia juos kaip technines problemas.

„Iki šiol čia yra Europos Sąjungos unikalumas – ne krizinis mąstymas, ne nuolatinio moralinio žlugimo tema, kuri kyla ne tik Europoje, pažiūrėkite į Ameriką“, - teigė K. Maniokas.

Jis taip pat pabrėžė, kad nuo Romos imperijos imperatoriaus Karakalos sprendimo suteikti piliečio teises visiems laisviesiems imperijos gyventojams iki imperijos žlugimo praėjo daugiau kaip šimtas metų.

„Sutinku su Europos Sąjungos ir Romos imperijos lyginimu platesniąja prasme, yra tų panašumų, bet atkreipkite dėmesį, kad kalbame apie laiko dimensiją, kuri nėra nei metai, nei keleri“, - pridūrė K. Maniokas, pasiūlęs mąstyti apie kontroliuojamą transformacijos procesą, kuris galėtų užtrukti dešimtmečius ar šimtmečius.

Tačiau viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu Europoje išryškėjo įtampa tarp politinių ir techninių sprendimų sprendimo variantų. Pavyzdžiui, visuose Europos Sąjungos dokumentuose rašoma, kad norint bent iš dalies išspręsti demografines problemas reikia ilginti pensinį amžių, tačiau Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijos dalyvis Francois Hollandas sako, kad pensinis amžius turi būti trumpinamas.

„Politinėje diskusijoje nelaimi tos idėjos, kurios technokratiškai įsivaizduojamos kaip tų problemų sprendimai“, - sakė K. Maniokas.

J.Čičinskas: ES – imperija, bet neužkariauta

V. Radžvilui iš dalies oponavo ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas, kurio teigimu, filosofai visuomet linkę problemas įžvelgti žmoguje, o ne jų santykiuose. Tačiau, jo nuomone, moralė atsiranda iš žmonių bendrumo, gimsta bendroje jų veikloje.

„Pagrindiniai moraliniai principai susiformuoja žmonėms bendraujant ūkinėje veikloje – ariant dirvą, auginant gyvulius, medžiojant, gaminant televizorius ar kuriant daineles. Ten gimsta pagrindinis moralinis principas – savo darbu pelnysi duoną. Žodžiu, dalyvavimas ūkinėje veikloje yra veikla Nr. 1, svarbiausia veikla, lemianti žmogaus asmenines nuostatas. Taigi kai ieškome, kodėl žmonės pagedę ar savotiški, tai turime gręstis į materialius procesus“, - teigė J. Čičinskas, nepritardamas, kad viena galimų Europos Sąjungos žlugimo priežasčių, susijusi su moraliniu žmonių smukimu.
Jonas Čičinskas

Profesorius taip pat pažymėjo, kad Europos Komisijos pirmininkas J.M. Barroso pripažįsta, jog Europos Sąjunga yra imperija, tačiau ne užkariauta, o sukurta atidarant vartus ir įleidžiant valstybes į ją.

„Todėl nereikėtų painioti. Žiūrėdami į vandenyną ir matydami visokias žuvis, delfinus, banginius, mes negalime sakyti – didelės žuvys, mažos žuvys, nes banginiai ne žuvys. Tai čia tas pats – forma ta pati. Josifo Stalino Konstitucija buvo tip top kaip mūsų Konstitucija, dar net liberalesnė, bet kas iš to. Taigi valstybių konsteliacijas reikėtų vertinti aiškiau“, - teigė J. Čičinskas.