Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) lapkričio mėnesį priėmė sprendimą vadinamojoje nukryžiuotojo byloje. Jame teigiama, kad „privalomas tam tikros vienos religinės konfesijos simbolio demonstravimas valstybinės paskirties pastatuose, ypač klasėse, kertasi su tėvų teise auginti vaikus pagal savo įsitikinimus bei vaikų teise tikėti arba ne”.
Šiuo sprendimu EŽTT papiktino Italiją, kuri ir buvo atsakovas vadinamojoje nukryžiuotojo byloje. Mat tradiciškai katalikiškos šalies įstatymas, pagal kurį mokyklose privalomai turi kaboti nukryžiuotasis, anot sprendimo, kertasi su Europos žmogaus teisių konvencija. Italija paprašė politinės mūsų valstybės paramos šioje byloje ir po ilgų diskusijų Seimo Užsienio reikalų komitetas nusprendė, kad Lietuvai „būtų tikslinga įstoti į šią bylą trečiąja šalimi“. Esą toks EŽTT sprendimas „kelia klausimą dėl ketinimų išstumti religinę dimensiją iš viešojo gyvenimo erdvės bei lemia tikinčiųjų teisių varžymą“.
Komiteto narys Dailis Alfonsas Barakauskas mano, kad drausti mokyklose Nukryžiuotojo atvaizdą yra absurdas.
„Netgi paskutinis Rusijos caras Nikolajus II nedrįso drausti krikščioniškų religinių tradicijų ir simbolių Lietuvoje“, – sakė jis Eltai. Vis dėlto atidžiai perskaičius EŽTT sprendimą akivaizdu, kad kalbama ne apie tikėjimo simbolių draudimą, bet apie tai, kad privalomas jų rodymas prieštarauja Žmogaus teisių konvencijos nuostatoms. Įdomu, kodėl Lietuva nusprendė reikšti nepasitenkinimą sprendimu, kuris, rodos, niekaip tiesiogiai nepaliečia mūsų šalies, o, anot penkių parlamentarų grupės nuomonės, „atitinka ir Lietuvos Konstitucijos doktriną, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką“.
Veda į bedvasiškumą?
Seime kilusi diskusija atspindi ir nuomonių įvairovę visuomenėje. „Atgimimo” kalbintas tikintysis Vygintas, dirbantis gidu Vilniaus Katedroje, teigia, jog šis sprendimas yra labai pavojingas ir „vedantis į bedvasiškumą”. Jo nuomone, būtent tai, jog žmonės „neturi dvasinio stuburo“, lemia tokią situaciją, kokią matome šiandien, t.y. „savižudybės, neribota konkurencija, seksualinių mažumų kultūros sklaida, visokie pykčiai ir destrukcijos”. Anot jo, krikščioniškieji simboliai priverčia mus pagalvoti apie tai, kaip patys galime tapti geresni, skleisti krikščionybę ir kitiems pasitarnauti. Juo labiau kad ir Europos pamatas yra krikščioniškas, mano Vygintas.
Kiti „Atgimimui” savo nuomonę išreiškę žmonės piktinosi, kad Bažnyčios institucija siekia vis didesnės galios visuomenėje ir naudojasi privilegijuota padėtimi. „Kodėl ateistai ir kiti turi savo mokesčiais išlaikyti nešventą Katalikų bažnyčios organizaciją?” – klausia mūsų savaitraščio skaitytojas Audrius ir primena, kad „nekatalikai” irgi yra lietuvių bendruomenės dalis. Skaitytoja Viktorija cituoja Konstitucijos 43 str., pagal kurį Lietuva neturi valstybinės religijos. Tad atrodo, jog EŽTT sprendimas „nukryžiuotojo byloje” pasitarnauja kaip raktas į gerokai sudėtingesnę diskusiją apie valstybės ir Bažnyčios santykių balansą ir religijos santykį su žmogaus teisių samprata.
Ginčas dėl „kryželio”
„Nemanau, kad mokyklose ant klasių sienų pakabintas kryželis kam nors pakenktų ar kitaip pažeistų mokinių teises į religijos laisvę”, – sako Vilniaus miesto meras, konservatorius Vilius Navickas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad „kryželis“ nėra tiesiog gražus, tautinę kultūrą išreiškiantis ženkliukas – tai gilią prasmę turintis katalikiškas simbolis. Tad nenuostabu, kad kyla klausimas, ar nesikerta su žmogaus teisėmis tai, kad sekuliarios valstybės mokymo įstaigoje privalomai kabo vienos religinės konfesijos simbolis.
„Paprasčiausiai negerbiami kiti žmonės, net jeigu jie yra mažumos, sako Religijos studijų tyrimų centro lektorė, „Naujosios Kairės 95“ narė Aušra Pažėraitė – juk kalbama apie pasaulietines mokyklas, kuriose turi teisę mokytis visi, ne vien tik katalikai, bet ir ateistai, kitų religijų išpažinėjai. Juk tai, ką kabini ant sienos viešoje erdvėje, yra ideologijos išraiška. Kalbame apie viešąsias erdves, kurios yra pasaulietinės, taigi skirtos visiems žmonėms.“
„Aš mokiausi sovietinėje mokyklose, kai klasėse nebuvo kryžiaus. Susidaro įspūdis, kad grįžtame į sovietinius laikus. Europos Sąjungoje kol kas nėra privalomo ateizmo, bet stiprėja privalomas pasaulietiškumas”, – teigia filosofas, konservatorius Alvydas Jokubaitis. Jis vadina EŽTT sprendimą viešosios erdvės „valymu nuo religinių simbolių ir prasmių”, kurį „galima privesti iki absurdo, kai kryžiai būtų šalinami iš miesto bažnyčių ar kapinių”. Tačiau ar iš tikrųjų liberali, žmogaus teisėmis paremta ideologija kelia grėsmę tikintiesiems? Žurnalistas Dainius Radzevičius savo interneto tinklalapyje teigia, kad „nors esu tikintis, tačiau gerbiu visų žmonių lygias galimybes išpažinti savo tikėjimą laisvoje Lietuvoje. Esame sukūrę valstybę, kurioje religija yra atskirta nuo valstybės. Tai kiekvieno žmogaus teisė rinktis bet kokią religiją“. Tad gal EŽTT sprendimas gąsdina ne tiek tikinčiuosius, kiek Katalikų bažnyčios instituciją?
Ne katalikas – ne lietuvis?
Prieš porą savaičių „Atgimimo“ kalbintas laisvamanių judėjimo atstovas, rašytojas Darius Pocevičius teigė pastebintis, kad Lietuvoje vyksta valstybės ir Bažnyčios susiliejimo procesas. Pasak jo, Katalikų bažnyčia „daro įtaką ne tik dvasinėje srityje, bet kišasi į visas gyvenimo sritis”.
Su juo nesutinka Andrius Navickas, religijotyrininkas, interneto portalo „Benardinai.lt“ redaktorius. Jo nuomone, „reikėtų skirti skirtingus dalykus: Bažnyčios dalyvavimą politiniame gyvenime ir tikinčiųjų lūkesčių, vertybių, interesų atstovavimą viešuoju lygmeniu. Bažnyčios bendradarbiavimas su valstybe yra normalus dalykas, tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia reikalauja kokios nors išskirtinės institucijos statuso, Bažnyčia negali kaip nors tvirtinti ar skelbti politinių sprendimų, tačiau gali reikalauti, kad valstybė sudarytų sąlygas tikintiesiems gyventi pagal jų vertybes“.
„Kai Lietuvoje vyksta valstybinės šventės, per visuomeninį transliuotoją yra būtinai rodomos katalikiškos šventosios mišios, – teigia A.Pažėraitė. – Mane labai nustebino ir sukrėtė, kaip vyko Prezidentės inauguracijos iškilmės. Jose dalyvavo kardinolas, viskas vyko su Bažnyčios palaiminimais, Šventomis Mišiomis ir panašiai. Kodėl būtent taip? Tarsi būtų išrinkta katalikų prezidentė, o juk Lietuvoje gyvena ne vien tik katalikai. Kitų konfesijų atstovai lygiai taip pat moka mokesčius ir galėtų būti lygiai tokie patys patriotai. Tačiau kadangi sudaroma tokia vizija, jog Tėvynės mylėtojas ir gynėjas gali būti tiktai katalikas, tuomet kitiems žmonėms kyla klausimas: „O mes nesame visaverčiai piliečiai?“
Religijotyrininkė pabrėžė, kad pačiai Bažnyčiai šitoks politinės galios siekimas nėra į naudą: „Bažnyčia nuo pat jos įteisinimo IV amžiuje siekė politinės galios, labai dažnai užmiršdama dvasinį matmenį. Kartais jos politinė galia taip išsiplėtodavo, kad Bažnyčia atsidurdavo ant dvasinio bankroto ribos. Tuomet Bažnyčią išgelbėdavo tik įvairūs dvasiniai sąjūdžiai „iš apačios“, žmonės, turintys gyvą santykį su Evangelija ir su Dievu.“ A.Pažėraitė teigia, kad nemato didelio skirtumo tarp religijos ir kokios nors ideologijos, tik tiek, kad religines idėjas žmonės laiko sakraliomis, šventomis. „Tai irgi tam tikra ideologija, tačiau kai ji padaroma sakralia, tai turi žymiai skaudesnius padarinius, nes žmogus tuomet nedrįsta diskutuoti, abejoti. Tuomet sunku kalbėti ir apie kokias nors žmogaus teises.“
Žmogaus ar tikinčiųjų teisės?
„Žmogaus teisių idėja yra kaip ir bet kuri kita žmonių sukurta idėja – ji leidžia daryti gerus darbus, bet kartu gali tapti absurdų ir net nusikaltimų šaltiniu. Viskas priklauso nuo šios idėjos interpretacijos, – tvirtina A.Jokubaitis. – Tie, kurie kažkada kovojo su religiniais fundamentalistais, šiandien patys vis dažniau tampa antireliginiais fundamentalistais. Jam antrina A.Navickas: „Tikrai sveikinu Lietuvos sprendimą būti trečiąja šalimi šiame teismo ginče. Mano įsitikinimu, tai nėra katalikybės vyravimo politiniame gyvenime siekis, bet veikiau noras ginti tikinčiųjų teisę gyventi pagal savo įsitikinimus.”
Kaip aiškina A.Pažėraitė, vertinant „nukryžiuotojo bylą“ svarbu atsiplėšti nuo konkretybių ir pažvelgti į patį principą, kuriuo vadovavosi EŽTT, priimdamas minėtą sprendimą. „EŽTT buvo įkurtas dar prieš ES atsiradimą, pokario laikais, kai dar tik buvo atsigaunama po fašizmo ir nacizmo siautėjimo, kuris pažeidė visas įmanomas žmogaus teises. EŽTT buvo įkurtas kaip viršvalstybinė institucija, kuri stebėtų šalyse vykstančius procesus ir galėtų apsaugoti žmones kaip individus nuo galimų žmogaus teisių pažeidimų tose valstybėse, prisidengiant kuo tiktai nori, ar tai būtų kultūra, religija, ar idėjos. Tai tarsi žvilgsnis iš šalies, saugantis žmones ir jų teises.“ „Naujosios Kairės 95“ narė pripažįsta, kad šiuo atveju „krucifikso kabojimas ant sienos gal visiškai nėra skausmingas dalykas, palyginti su kitomis kultūrinėmis ar religinėmis praktikomis. Bet kalbame apie principą.“ Jos nuomone, italai, kaip ir lietuviai, per mažai reflektuoja, ką iš tiesų reiškia valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios ir kokia yra žmogaus teisių reikšmė.
Europos Sąjungos pagrindas
„Europa būtent tuo ir išsiskiria iš kitų pasaulio kraštų, kad pabrėžia žmogaus, kaip individo, teises, kurių pagrindas yra giliai krikščioniškas“, – sako religijotyrininkė A.Pažėraitė. Nors iš pirmo žvilgsnio tai paradoksalu, tačiau, anot pašnekovės, „sekuliarizacija yra galima tik dėl to, kad pati krikščionybė tai leidžia.“
Filosofė aiškina, kad „krikščionybė negali būti nacionalinė religija, nes ji yra anapus tautiškumo, anapus nacionalizmo. Tai yra religija, kurioje svarbiausias yra asmens santykis su Dievu. Ne lietuvio, prancūzo ar italo, o būtent asmens. Būtent tai yra Europos stiprybė, tad man neaišku, kaip galima norėti grįžti prie kone pagoniškų sampratų, kad etninė kultūra yra virš visko. Tokiu atveju žmogus tarsi neturi pasirinkimo teisės, tačiau pagal krikščionybę žmogus visada turi pasirinkimo ir apsisprendimo teisę“. Anot A.Pažėraitės, „Europa liks stipri tik iškeldama žmogaus teises virš visokių kultūrinių ir religinių savitumų“.
A.Navickas atkreipia dėmesį, kad Italijoje prieš EŽTT sprendimą protestavo ir netikintieji, nes jie tai pirmiausia priėmė kaip kišimąsi į Italijos vidaus reikalus. Kad toks įvykis yra simptomiškas Europoje, pritaria A.Jokūbaitis.
„Pažiūrėkite į euro banknotus, – sako filosofas. – Ant litų matome mums brangius ir pažįstamus dalykus, ant eurų – abstrakčių figūrų rinkinius. Turime dviejų filosofijų susidūrimą. Viena iš jų teigia abstraktaus, kosmopolitinio, laiko ir vietos skirtumų nepaisančio principo prioritetą. Kita gina konkrečioms bendruomenėms svarbias, jų išgyventas, istoriškai paveldėtas, lokalias prasmes. ES yra konstrukcija be dvasios. Tai ekonominė pagonybė, kurią šiandien rodo užrašai prie kelio – „Šis kelias suremontuotas už Europos Sąjungos pinigus“. Labai primena sovietmetį – „ačiū partijai ir vyriausybei“.
„Atgimimo“ gerbėjų diskusija socialiniame tinkle „Facebook“
Paulius Jakutavičius
Krikščionybė Lietuvoje yra ir didžiausia religija, ir tradicija, be tradicijų nebūtų ir tautos. O tautiškumo puoselėjimą, kaip ten bebūtų, laikau vienu iš valstybės prioritetų. Krikščionybė (nors pats ir nesu tikintis, bet laikau savo kataliku) yra neatsiejama lietuvybės dalis.
Ringailė Trakymaitė
O aš manau, kad kryželiams, koplytėlėms ir kt. religinei atributikai (beje, nebūtinai krikščioniškai) valstybinėse mokyklose ne vieta. Privačios mokyklos ir toks tėvų pasirinkimas yra visai kitas dalykas. Todėl tie, kurie norėtų kryželių ir pan., ir turėtų pasiieškoti privačių mokyklų, bendruomenių ir pan., o ne atvirkščiai.
Modestas Kuodis
Tai mūsų ideologija, identitetas, tradicija... Vakarų demokratijos valstybėse dabar labai madinga ginti mažumas. Tas kompleksas atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo naikinamos tam tikros mažumos (panašiai yra JAV, Australijoje).
Nora Mžavanadzė
O aš, pvz., būčiau už tai, kad tikybos pamokose būtų įvadas į pasaulio religijas, o ne tik į vieną katalikybę... O tie kryžiai su nukryžiuotuoju mane vaikystėje visad gąsdindavo... Tos vinys žmogaus kūne man, mažai, košmarus keldavo, bet močiutė laikydavo ant stalo, ir tiek.