Argentinietis: viską mesti ir bėgti iš Lietuvos būtų per paprasta

Lietuvoje jau dvylika metų gyvenantis Argentinos pilietis Inžinierius Carlos Brebbia mato mūsų visuomenės ydas, bet tiki jos ateitimi.

– Jūs atvykote į Lietuvą savo šalyje gavęs laivų mechanikos inžinieriaus išsilavinimą. O dabar dirbate įmonių komandinio darbo ir lyderystės konsultantu. Iš kur tokia metamorfozė?

– Čia nėra jokios ypatingos metamorfozės. Tiesiog Argentinoje inžinerijos studijos, ypač valstybiniuose universitetuose, apima ne vien kokią nors siaurą tos srities discipliną. Taigi, aš universitete įgijau daug fundamentalesnį išsilavinimą, nei to reikalautų mano pasirinkta specialybė.

– Tačiau greičiausia jūs studijuodamas visiškai neplanavote ateityje dirbti tai, ką dabar dirbate? Ir dar Lietuvoje. Kaip jūs čia atsidūrėte?

– Ne, ne – visiškai neplanavau. Tuo labiau kad man siūlė darbą laivų statykloje. Tačiau maždaug tuo metu viena užsienio kompanija mane pakvietė metams ar dvejiems vykti į Lietuvą prižiūrėti statybų kokybės. Mane tokia galimybė sudomino. Tuo labiau kad buvau jaunas, šeimos dar neturėjau. Taip 1997 metų rugsėjį aš atsidūriau Lietuvoje. Man gana greitai pavyko perprasti vietines žaidimo taisykles.

– O kultūrinis šokas neištiko?

– Sakyčiau – ne. Man buvo 19 metų, kai palikau gimtuosius namus Andų papėdėje Mendozoje ir atsidūriau už tūkstančio kilometrų Buenos Airėse. Taigi, jau žinojau, ką reiškia pakeisti aplinką, gyventi savarankiškai. Be to, nuo paauglystės savanoriu dirbau nevyriausybinėse organizacijose, tai jau turėjau patirties bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir net jiems vadovauti. Ir man tokia veikla patinka. Tik dabar aš jau panašiais dalykais užsiimu profesionaliai.

– Lietuvoje jūs ir šeimą sukūrėte?

– Taip. Turiu žmoną ir du vaikus. Bet jie mano gyvenime atsirado ne iš karto atvykus į Lietuvą. Pirmiau atsirado supratimas, kad čia aš galiu būti naudingas, kad Lietuvoje, kitaip nei Argentinoje, kur krizė – nuolatinis reiškinys, yra stabilumas. Dabar, tiesa, ir čia krizė. Sakyčiau, pirmiausia – vertybių krizė. Lietuvoje politikai labai nesąžiningi, nevykdo pareigų, o žiūri sau naudos, sukčiauja. Panašiai kaip Argentinoje, kuri pykstasi su Peru ir Ekvadoru ir tuo pat metu šioms šalims parduoda ginklus.

– Tai gal ne be reikalo Lietuvą ne vienas lygina su Lotynų Amerikos šalimis, vadina Bananų respublika? Gal kaip tik dėl to ir jums, kaip jūs sakėte, nebuvo sunku perprasti mūsų žaidimo taisykles?

– Aš Lietuvą lyginčiau ne su Lotynu Amerika, o su mažu vaiku, kuris staiga atsidūrė vienas pasaulyje. O gyventi reikia. Visi verčiasi, kaip kas išmano. Valdžia – taip pat. Įvykdė naktinį mokesčių perversmą. Ir taip atsitiko po dvidešimties metų valstybės valdymo. Ko per tą laiką buvo galima išmokti, tai pripažinti klaidas. Negali taip būti, kad visada viskas būtų gerai.

– Gal galima sakyti, kad jūs savo pastangomis prisidedate prie mūsų visuomenės vaikiškų ligų gydymo?

– Gal greičiau aš savo veiklą pavadinčiau ne gydymu, o bandymu padėti augti. Iš mažų paukštelių išauga labai įvairūs paukščiai. Išauga vištos, kurios tesugeba užskristi ant tvoros, išauga povai, kurie į viską išdidžiai žiūri nuo dvigubai aukštesnės tvoros, o išauga ir kondorai, kurie pakyla taip aukštai, kad danguje matai tik mažą taškelį. Mano tikslas – padėti žmonėms pakilti nors šiek tiek aukščiau.

– Visada reikia tikrintis savo galimybių ribas?

– Kol mes turime sielą ir protą, ribų nėra. Nėra tokios baltos spalvos, kuri negalėtų būti dar baltesnė. Arba juodos. Ir pilkos dar ne visi atspalviai surasti.

– Bet ar taip mąstydami mes nerizikuojame pakliūti į spąstus? Ar būdami įsitikinę, kad tobulumui nėra ribų, negalime sugalvoti, kad ir valdžiai, galiai taip pat jų nėra? Ar jūs nepastebite atvejų, kai žmonės pasijunta visagaliai?

– Toks pavojus yra. Ypač jei žmonės iškelia proto svarbą, o pamiršta sielą. Arba kartais atvirkščiai. Aš laikausi požiūrio, kad darni visuomenė gali būti tik tuomet, kai remiasi trimis kultūromis – darbo, pastangų ir vertybių. Nė viena negali egzistuoti be kitų dviejų. O abi pirmosios nieko vertos be trečiosios. Gali būti aukščiausios darbo kultūros banko plėšikas, kuris nuolat stengiasi plėšti vis tobuliau ir tobuliau. Tačiau jis vis vien bus tik banditas, nes gyvena už vertybių kultūros ribų. O tarp tų vertybių viena svarbiausių – atsakomybė. Beje, ji būtina ir žurnalistams, o tikrai ne visada jie elgiasi atsakingai nuolat ieškodami blogų žinių ir nepaisydami gerų.

– Žinau, kad tarp gerbtinų vertybių jūs minite ir paklusnumą bei nuolankumą. Dalis mūsų visuomenės, įsijautusios į beribių galimybių eksploatavimą, tokiam požiūriui nepritartų iš principo...

– Taip yra dėl to, kad nuolankumas pas mus kartais painiojamas su nusižeminimu. Man nuolankumas reiškia susitaikymą su mintimi, kad iš tiesų esu netobulas, supratimą, kad yra ne vieną dalyką už mane geriau išmanančių žmonių. Galima sakyti, kad nuolankumas neatsiejamas nuo nuoširdumo. Išdidus žmogus dažnai yra aklas. Ypač tai svarbu žinoti politikams, nes blogiausias dalykas, kai aklas vedlys paskui save tempia daugybę žmonių. Į duobę. Ypač Lietuvoje, kur žmonės linkę taip pat aklai pasitikėti lyderiais.

– Bet ar mes tokių apskritai turime?

– Turime. Bet dažnai jie yra netikri, be vertybių.

– Lyderis be vertybių – ne lyderis? Bet ar vien vertybių išpažinimo pakanka, kad galėtum paskui save vesti visuomenę?

– Dar labai svarbu, kad lyderis gerbtų savo priešininkus. Gal net labiau tiktų sakyti – oponentus, nes politikoje nėra priešų, yra to paties tikslo skirtingais būdais siekiantys žmonės. Turiu galvoje idealų tikslą siekti žmonių gerovės. Visada yra geriau, kai stalas turi daugiau nei vieną koją. Dar viena labai svarbi lyderio savybė – pasirengimas veikti taip, kaip vienu ar kitu momentu reikia, o ne kaip norėtųsi, sugebėjimas pripažinti oponento argumentus. Ir dar kalbant apie lyderius reikia prisiminti patriotizmą...

– Koks nemadingas žodis!

– Gerai, pakeiskime jį žodžiu „vienybė“. Mus vienyti turi ne tik krepšinis. Tėvynė mums visiems yra viena didelė šeima. Blogesnė, geresnė, bet mūsų šeima. Tiesą sakant, aš iki šiol negaliu suprasti, kodėl ne vienas gimęs ar užaugęs Lietuvoje kitatautis nelaiko jos savo tėvyne. Nors jis čia gyvena ir naudojasi jos globa. Aš čia gyvendamas tikrai niekuo negaliu padėti savo tėvynainiams Argentinoje. Bet galiu būti naudingas savo kaimynams, kitiems žmonėms čia, Lietuvoje. Ir turiu stengtis.

– Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet mūsų visuomenėje nelabai įprasta mąstyti tokiomis kategorijomis.

– Taip, tikrai. Tokios kategorijos čia dažnai „nurašomos“. O paklausti žmonės dažnai, tiesa, dabar rečiau, atsako: pas mus tokia tvarka. Atseit nieko čia nepakeisi. Toks kategoriškas požiūris nieko gera neduoda, bet jis žmonėms patinka, nes yra paprastas ir neįpareigojantis.

– Paryžiaus metro pirmasis atsiprašo tas, kuriam bendrakeleivis užmynė ant kojos, o ne atvirkščiai. Ar įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje?

– Pirmaisiais savo gyvenimo metais Lietuvoje aš bijodavau nueiti į parduotuvę. Kad ten nebūčiau sukandžiotas pardavėjos. Bet dabar padėtis keičiasi. Čia galima prisiminti istoriją su cirko drambliu, kuris, būdamas išties galingas, leidosi pievelėje už palapinės laikyti pririštas stora grandine, prismeigta menkučiu kuoliuku. Ištraukti tą kuoliuką ir pabėgti drambliui buvo vienas juokas, bet jis taip nepasielgė, nes, kai jį dar mažą pradėjo rišti, tuomet jis to kuoliuko dar nepajėgė ištraukti. Taip viskas ir liko. Mūsų visuomenė savo kuoliuką jau gerokai išklibino, bet dar neištraukė. Lietuvoje dar labai įprasta mąstyti „aš negaliu“. Negaliu padėti kaimynams, negaliu eiti į politiką, nes ten nesąžiningi žmonės, negaliu rūpintis kitų gerove. Galiu tik bandyti atsiriekti savo pyrago dalį.

– Tai ko trūksta, kad tas kuoliukas pagaliau būtų išrautas?

– O ko trūksta, kad būtų iškeptas pyragas? Daug ko... Galima, žinoma, be kokio smulkaus ingrediento ir išsiversti. Bet pyrago tikrai nebus, jei, užuot viską teisingai užmaišę ir pašovę krosnin, į ją pirmiausia kišime kiaušinius, maišysime miltus su cukrumi, o pieną tuo metu tiesiog išgersime. Noriu pasakyti, kad mūsų visuomenei trūksta nuoseklumo. Reformos padrikos, o ir tos vykdomos be visuotinio sutarimo. Ir neveikia principas, kad nusikaltimus neišvengiamai turi sekti bausmė. Ir dar: valdžiai menkai terūpi visuomenės motyvacija.

– Užtat valdininkai labai gerai motyvuoti turtėti kitų sąskaita.

– Ne visada. O antra vertus, kodėl ne? Jei gali tikėtis likti nenubaustas paėmęs kyšį. Arba gali leisti mokesčių mokėtojų pinigus asmeniniams reikalams, kaip atsitiko su Seimo narių parlamentinės veiklos išlaidomis.

– Ne vienas kalba, kad dabar mus ištikusi kompleksinė krizė yra puiki proga atsikratyti daugelio ydų.

– Yra viena problemėlė: kas apie šituos dalykus, apie būtinybę ar progą atsikratyti ydų kalba, patys dažnai elgiasi taip pat, kaip ir daugelis kitų. Tai protų drumstimas, daugiau nieko. Iš to kyla nusivylimas ir cinizmas.

– Tai XXI amžiaus pradžioje aš jau gerokai pavėlavau svajoti apie valstybės vadovą – tikrą visuomenės lyderį?

– Lietuvoje tikrai yra galinčių tokiais tapti. Bet jie vengia veikti. Olimpiniu plaukimo čempionu netapsi, jei treniruosiesi baseine, kuriame vietoj švaraus vandens vien purvas, ir tas tik iki kelių.

– Bet kur tas filtras?

– Tai mūsų visų pastangos. Ir žiniasklaidos darbas taip pat. Jai tenka ypač svarbus vaidmuo, bet, deja, jis atliekamas prastai.

– Užuot visuomenę saugojęs nuo piktadarių, tas, kaip žiniasklaida yra vadinama – sarginis šuo, dažnai kandžioja kas papuolė.

– Užtat, kad yra alkanas. Kas jam belieka daryti, kaip tik ryti savo kiemo vištas?!

– Tai gal nešam kailį į Argentiną, kad neatsidurtume tų vištų vietoje. Ar geriau į Angliją?

– Ne, į Argentiną dabar tikrai neverta. Ir apskritai, kur bevažiuotum, visur reikia pastangų, kad užsikabintum. Tai kodėl negalima pasistengti čia, Lietuvoje? Ir ne tik, kad man pasisektų, o kad visiems pasisektų. Tikrai neplanuoju niekur bėgti. Savo ateitį sieju su Lietuva, nes matau, kad čia galiu būti naudingas kitiems.