Sekmadienį – Advento pradžia

Advento trukmė nevienoda. Pasiruošimo Kalėdų šventėms laikas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų - Kūčių.

Anksčiau per Adventą pasninkauta tris kartus per savaitę. Trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį žmonės nevalgydavo nieko pieniško ir mėsiško.

Dabar akcentuojama, kad „nevalgyti mėsos“ nepakanka, tikintieji raginami prisidėti, kad ir skurdžiausiai gyvenantys, laisvės netekę, apleisti žmonės pajustų esantys bendruomenės nariai ir kartu su visais švęstų Kalėdas.

Laukdamos švenčių, šeimos, bendruomenės pina Advento vainikus. Ši tradicija iš pradžių turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, paskatinti visus bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.

Uždega žvakutes

Šiais laikais populiariausia Advento vainiko forma primena kalėdinį papuošalą, kurį galima rasti ne tik namuose ir bažnyčiose, bet ir parduotuvėse, aikštėse.

Keturios vainiko žvakės reiškia keturias Advento savaites. Kas savaitę uždegamos žvakutės (tris sekmadienius violetinės ir paskutinį sekmadienį rožinė) liudija artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą.

Violetinė spalva išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to ji ir uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, kuris skirtas džiaugsmui.

Švedijoje visos žvakės yra baltos spalvos, Austrijoje violetinė, raudona, rožinė ir balta. Pagal plačiausiai paplitusią tradiciją, pirmoji žvakė – Pranašo, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.

Iš eglišakių, kitų augalų pinti ir visaip puošti Advento vainiką labai patinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tamsoje uždegus žvakutes, smagu klausytis Kalėdų istorijų.

Nauja tradicija

Advento vainikas pirmą kartą uždegtas XIX a. Hamburge – mieste, kur tuomet buvo daug našlaičių. Neturėdami namų, jie elgetaudavo ir miegodavo gatvėse, o nepriteklių prispausti neretai tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.

Tokiais vaikais pradėjo rūpintis jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808–1881) Per Adventą jis su globotiniais rinkdavosi pasimelsti, o vieną kartą sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas vaikas uždegs po spalvotą žvakutę.

Atėjus Kalėdoms ant medinio rato degė visos dvidešimt keturios žvakutės – tikras šviesos vainikas.

Vaikams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu. Netrukus ši graži idėja paplito ir šeimose, tačiau aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius.

Lietuvoje Advento vainikas – palyginti nesenas, tačiau sparčiai plintantis prasmingo Kalėdų laukimo pavyzdys.