Savivaldybėje – mirusiosios šmėkla

Žegnojasi ir Panevėžio savivaldybės valdininkai, kuriems A.Indriūnienė mėgina įduoti kastuvus, kad šie velionę iškastų ir palaidotų kitur.

A.Indriūnienė tikina, kad tai padaryti Savivaldybę įpareigojo teismas, kuriame ji po trejus metus trukusio bylinėjimosi dėl brolienės palaikų iškėlimo pagaliau pasiekė pergalę. Tačiau Savivaldybė teigia, kad moteris savaip traktuoja teismo nutartį. Ji nebuvo aiški ir Savivaldybės teisininkams. Tad teismo jie paprašė išaiškinti. Lengviau atsikvėpė, kai sužinojo, kad palaikus turi perlaidoti mirusiosios sūnus, o Savivaldybė tik privalo išduoti leidimą.

Savo teisumu įsitikinusi A.Indriūnienė sakė nenurimsianti, kol velionė gulės jos šeimos kapvietėje. Daug nervų sau ir kitiems per tuos metus pagadinusi, šūsnis skundų prirašiusi, krūvą pinigų teismams išleidusi pensininkė sakė nebeturinti ko prarasti.

„Savivaldybės administracijos direktorius Stasys Karčinskas ir Miesto ūkio skyriaus vedėjas Antanas Karalevičius, pas kuriuos ne kartą lankiausi, ant manęs pyksta ir nebesileidžia į kalbas. Betgi teisybė turi būti“, – kalbėjo moteris. Ji ketina pagalbos kreiptis į antstolius.

Savivaldybės Teisės skyriaus vedėjos pavaduotoja Daiva Noreikienė patikino nė kiek nebijanti.
„Savivaldybė palaikų tikrai neperlaidos“, – garantavo D.Noreikienė.

Kapinėse laukė staigmena

Lietuvoje įprasta, kad žmonės pešasi dėl kapviečių, tačiau toli gražu ne kiekvienas pasižymi tokiu atkaklumu kaip A.Indriūnienė. Kitas jau seniai būtų nuleidęs rankas, bet ji – ne.

Kaip tikino panevėžietė, vieną 2006-ųjų vidurvasario dieną kapinėse pamatytas vaizdas jai iki šiol drasko širdį ir draskys, kol ten ilsėsis svetima moteris.

Tų metų liepą A.Indriūnienė atėjo aplankyti savo tėvų ir brolio kapų Ramygalos gatvėje. Moteris savo akimis negalėjo patikėti, išvydusi supiltą svetimą kapą. Kartu buvęs anūkas juostoje ant krepšelio perskaitė užrašą ir suprato, kad čia palaidota jos brolio antroji žmona.

A.Indriūnienė nuskubėjo pas kapinių prižiūrėtoją aiškintis, kaip atsitiko, kad esą svetima moteris guli jos šeimos kapvietėje.

Prižiūrėtoja paaiškino, kad leidimo paprašė velionės sūnus Vygandas Vičiūnas, jis sakė norįs savo motiną palaidoti prie jos vyro – A.Indriūnienės brolio. Beje, mirusiosios ir A.Indriūnienės kapvietėje palaidotų jos artimųjų pavardės skirtingos.

Prižiūrėtoja patikėjo V.Vičiūnu, esą giminaičiai neprieštarauja, kad jo motina būtų palaidota bendroje kapvietėje.

Teismas laimėtas, velionė tebeguli

A.Indriūnienė tą kartą pakėlė baisų vėją. Kreipėsi į Savivaldybę, parašė daug skundų, tarp jų – ir Seimo nariams, tačiau nieko nepešė.

Moteris kreipėsi į teismą. Ji sakė negalėjusi leisti, kad moteris, kuri gyva būdama su jos broliu prastai sutarė, po mirties gulėtų šalia jo.

Po trejų metų bylinėjimosi iš pradžių Panevėžio miesto apylinkės, paskui – Apygardos teisme A.Indriūnienė pagaliau triumfavo.

Pasak moters, teismas konstatavo, kad V.Vičiūnas savo motiną neteisėtai palaidojo A.Indriūnienės šeimos kapvietėje, ir nurodė velionę perlaidoti kitur.

„Nutartyje parašyta, kad, jeigu V.Vičiūnas to nepadarys, tai iškąsti ir perlaidoti mirusiąją galiu aš arba Panevėžio miesto savivaldybė“, – tikino pensininkė.

Jos teigimu, V.Vičiūnas atsisakė perlaidoti savo motiną. A.Indriūnienė pasidomėjo, kiek jai kainuotų brolienės palaikų iškasimas ir perlaidojimas. Sužinojo, kad mažiausiai apie 1,5 tūkstančio litų. Ši suma pensininkei pasirodė per didelė.

„Sumokėjusi pinigus vėl turėčiau bylinėtis su V.Vičiūnu, kad iš jo prisiteisčiau man atlyginti išlaidas. Tai vėl kainuotų laiko ir pinigų. Be to, manau, kad neteisinga, jog, būdama nukentėjusi ir laimėjusi teismą, turėčiau pati dar iškasti mirusiąją“, – tramdydama ašaras kalbėjo A.Indriūnienė.
Moteris nuėjo į miesto Savivaldybę ir paprašė, kad ši pasirūpintų velionės iškėlimu iš kapvietės. Pasak panevėžietės, valdininkai tik akis išpūtė, ją apšaukė ir išprašė iš kabinetų.

Pensininkės nuomone, Savivaldybė ne tik turi vykdyti teismo nutartį – reikia prisiimti kaltę, kad jai priklausančiose kapinėse nėra tvarkos: į šeimos kapvietes laidojami svetimi žmonės, nors nėra artimųjų sutikimo.

„Savivaldybė turėtų mirusiąją iškasti, palaidoti kitur, o iš V.Vičiūno prisiteisti padengti išlaidas“, – teigė A.Indriūnienė .

Savivaldybė dėl savęs rami

Balandžio mėnesį priimtas Panevėžio apygardos teismo sprendimas Savivaldybės teisininkams pasirodė ne visiškai aiškus. Pasak Teisės skyriaus vedėjos pavaduotojos D.Noreikienės, Savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu išaiškinti nutartį.

Tiksliau – valdininkams rūpėjo, ar Savivaldybė privalo perlaidoti velionę, jeigu to nepadarys V.Vičiūnas ar A. Indriūnienė.

Birželio mėnesį buvo gautas Apygardos teismo išaiškinimas. D.Noreikienės teigimu, Savivaldybė yra įpareigota tik išduoti leidimą mirusiosios palaikams perlaidoti, o tai padaryti turi V.Vičiūnas.
„Jam mes siuntėme ne vieną raginantį raštą, tačiau visi kažkodėl grįždavo. Gal jo adresas pasikeitė ar dėl kokių nors priežasčių pranešimų nepaima“, – kalbėjo teisininkė.

KOMENTARAS

Diana Balčiūnienė, A.Indriūnienei teisme atstovavusi advokatė

Mano klientė iš tiesų ne visai taip traktuoja teismo nutartį. Teismas Panevėžio savivaldybės neįpareigojo perlaidoti mirusiosios. Tai turi padaryti jos sūnus, tačiau, kiek žinau, jis to nedaro.
A.Indriūnienė gali perlaidoti velionę, o paskui iš V.Vičiūno prisiteisti išlaidas.

Tačiau moteriai reikėtų pačiai sumokėti už šią paslaugą, vėl tektų minti teismo slenkstį. Be to, nežinia, kada prisiteistus pinigus ji atgautų iš mirusiosios sūnaus.

Suprantama, kad A.Indriūnienė pasipiktinusi. Šioje situacijoje vis dėlto ji yra nukentėjusioji. Ta pripažino ir teismas.

Gyventojų ginčai dėl kapviečių dažnai persikelia į teismus. Tokių bylų nagrinėjimą apsunkina tai, kad dažnai neįmanoma rasti kapinių dokumentacijos – ji visai netvarkoma arba nėra nuoseklių įrašų.

Kartais gyventojai sau problemų prisidaro artimojo netekties akimirką paprašę savo giminaičių pagalbos pasirūpinti leidimu laidoti.

Teisiškai už kapvietę atsako ne tas, kurio artimasis ten atgula, o leidimą laidoti gavęs asmuo. Taigi jis gali statyti paminklą, laidoti savo artimąjį.

Ištikus nelaimei, velionio artimieji paprastai apie tai nepagalvoja. Tik vėliau, kai kyla nesusipratimų, griebiasi už galvos.