Kalėdoja ne pasipinigauti

© DELFI (E.Digrytės nuotr.)

„Pusamžiams, 40-50 metų be darbo likusiems žmonėms švenčių laukimas tikrai liūdnas. Yra šeimų, kur pragyvenimo šaltinio netekę abu sutuoktiniai. Vasarą, rudenį kaime dar pasitaiko padienių darbelių, vienam kitam ūkininkui ar kaimynui padeda. Bet artėjant žiemai žmonės labai sutrikę, apimti nevilties“, – pasakoja dvasininkas.

R. Visockis tvirtina nesiveržiantis ten, kur nėra laukiamas. Kiekvienas pats apsisprendžia, ar atverti kunigui duris. Klebonas tikina, jog atsisakyti jo vizito tik todėl, kad kišenės tuščios ir nėra ką padėti ant stalo, neverta – laikas nustoti bijoti kunigo ir manyti, kad šis atvažiuoja tik vokų su banknotais susirinkti.

Tikslas – ne praturtėti

Kalėdojimo prasmė – ne pasipinigauti, o bent kartą metuose aplankyti parapijiečius, išklausyti jų bėdas, rūpesčius ir džiaugsmus, palaiminti namus.

„Mūsų pareiga aplankyti, pažiūrėti, kaip gyvena. Yra neaukojančių Bažnyčiai kiemų, bet ir tokių tikrai neaplenkiame. Kitas šeimas dar ir patys paremiame. Mums svarbiausia pamatyti, kokiomis nuotaikomis gyvena parapijiečiai, juos pastiprinti, paraginti ateiti į bažnyčią“, – pasakojo klebonas.

Lankydamas kiemus R. Visockis pastebi, kad mažiausiai sunkmetis palietęs pensininkus. Šie kaip aukojo iki šiol, taip ir šiemet užsukusiam klebonui įduoda voką su viena kita kupiūra. Dvasininkas neabejoja: parapijiečiai aukoja be gailesčio širdyje.

„Žmonės mato nuveiktus darbus ir mielai prie jų prisideda. Tie pinigai leidžiami bažnyčios reikmėms: šiemet planuojam naujus vartus užsakyti, Velykom susitvarkyti įgarsinimo sistemą“, – vardijo klebonas.
Vis dėlto sunkmetis koreguoja ir bažnytines tradicijas – šiemet klebono surinktų aukų suma veikiausiai bus mažesnė. Išlydintieji kunigą tuščiomis, tarsi priimdami kaltę dėl prislėgusio sunkmečio, atsiprašinėja, kad šį kartą negali nieko įdėti.

Vaišindami perlenkia lazdą

Pas parapijiečius užsukęs klebonas pirmiausia sukalba namams palaiminti skirtą maldą, pašventina namus, pasveikina šeimininkus, padovanoja ateinančių metų liturginių švenčių kalendorių. R. Visockis juokauja savo apsilankymu šoko žmonėms neįvarantis. Kad kunigas kalėdos, iš anksto paskelbiama sekmadieniais per šv. Mišias, o jau parapijiečiai patys pasirūpina, kad ir nebuvę bažnyčioje kaimynai pasiruoštų kleboną sutikti. Dažno namuose ypatingam svečiui jau būna padengtas stalas, garuoja pačios šeimininkės keptas pyragas, paraikyta naminė duona ar kvepia papjaustyta naminė dešra.

„Kunigui tikrai nereikia jokių vaišių ir specialaus sutikimo. Visada prašom, kad žmonės nepersistengtų“, – tikina R. Visockis.

Vis dėlto lietuviškas vaišingumas kleboną kartais įstumia į nepavydėtiną padėtį. Dvasininkas nepamiršo, kaip kartą gavėnios penktadienį Pasvalio rajone aplankęs 22 kiemus visuose buvo pavaišintas šprotais įdarytais kiaušiniais.

„Įsivaizduokit, per dieną 22 kartus valgyti kiaušinių su šprotais!“ – juokiasi prisiminęs R. Visockis.

Anot klebono, begalinis vaišingumas kartais ir patiems šeimininkams gali pakišti koją. Taip atsitiko vieniems jo parapijiečiams, laukusiems su dovanomis atvykstančių svečių iš JAV. Už kelis šimtus litų vaišėmis nukrautą stalą išvydę amerikiečiai nusprendė, kad šie namai gyvena gana pasiturimai, ir jiems skirtą labdarą nuvežė kitiems.

Prieš nosį užtrenkia duris

Ne valgyti, ir ne pinigų susirinkti pas parapijiečius užsukusiam R. Visockiui rūpi išklausyti žmonių bėdas, rūpesčius ir džiaugsmus. Klebonas tuojau pastebi, kas per metus namuose pasikeitė, su kaimo žmonėmis pasikalba apie buities reikalus, skaudamus sąnarius, didelį kraujospūdį ar net pagiria vešliai sužydėjusią šeimininkės gėlę.

„Kaimiečiai labiausiai bijo pensijų mažinimo, sunerimę, kad gali tekti už televiziją mokėti. Kad pinigų trūksta, retas kuris pasiguodžia, o dažniausiai padejuoja dėl sveikatos. Labai skaudi problema – vienatvė. Daug parapijiečių nebeturi antrųjų pusių, vaikai gyvena miestuose, kai kurie ir į užsienį išvažinėję. Ištuštėjus namams ištverti vienatvę labai sunku“, – žmonių vargus vardijo R.Visockis.

Retai šv. Mišiose matomų parapijiečių klebonas būtinai užklausia ir apie bažnyčios lankymą.
„Nebaru, tik paklausiu“, – patikina dvasininkas.

Vieną kartą įkliuvusieji antro tokio pokalbio stengiasi išvengti. Išsisukti dvasininko nepastebėtiems nepavyksta ir gyvenantiesiems nesusituokus, vaikų nekrikštijantiems. Nors klebonas ir už tokius dalykus negrūmoja ir pylos neduoda, tačiau nusižengusieji bažnyčios kanonams kitąkart vengia jam atverti duris.

Raudonuoti prieš dvasininką tenka ir dievobaimingiesiems, kadaise pasidavusiems kryžių statymo madai, o dabar šventųjų skulptūras palikusiems pūti.

R. Visockis neslepia: pasitaiko, kad duris užtrenkia ir prieš pat nosį, ir kabliais nuo kunigo užsikabina. Kartą bendrabutyje besismaginanti cigarečių dūmuose paskendusi mėlynanosių kompanija užsukusį kleboną palaikė vienu iš savų ir tiesiai šviesiai paklausė, ką šis atsinešęs.

Apie sveikatą ir muziką

Klebonui kasmet duris plačiai atveriantys auksines vestuves atšventę miežiškiečiai Genutė ir Napoleonas Skeiveriai skuba apsilankiusį dvasininką kviesti prie stalo. Sutuoktiniai nesivaržydami R. Visockiui pasakoja apie šokinėjantį kraujospūdį, pasidžiaugia, kad vaistams dar pinigų pakanka.

„Jei sulauksim, Kalėdos bus linksmos. Negalim dejuoti, kad blogai gyvenam. Dar iš namų išeinam, Miežiškių saviveiklininkų kolektyve pagrojam, padainuojam“, – nesiskundžia sutuoktiniai pensininkai.
Anot klebono, Skeiveriai – patys tikriausi kaimo šviesuoliai.

Dvasininko žodžius patvirtina kambaryje išrikiuoti N.Skeiverio muzikos instrumentai. Apylinkėse garsus muzikantas ir saviveiklininkas juokauja pagrojantis kuo tik reikia: pravirkdantis armoniką, užtraukiantis akordeoną ir šaukštais subarškinantis, ir lūpine armonikėle užgrojantis, ir švilpyne pašvilpaujantis. Apie muzikos reikalus N.Skeiveris pasikalba ir su užsukusiu klebonu.

Klebonui – maišą grūdų

Šviesuolių namų durys dvasininkams nebuvo užtrenktos ir tarybiniais laikais. N. Skeiveris pamena su savo išrinktąja pirmą kartą bažnyčioje tuokęsis kone vidurnaktį – negalėję gyventi viens kitam neprisiekę prieš Dievą ir tuomet, kai sovietinė santvarka religiją stengėsi paversti liaudies opiumu.

N. Skeveris mena penktąjį dešimtmetį, kai dar prieš kolektyvizaciją pačiam tekdavo lydėti parapijiečius lankantį kleboną.

„Keturios–penkios arkliais kinkytos „padvados“ važiuodavo. Kunigas – gražioje lineikoje priekyje, mes – vežimais iš paskos. Kas grūdų maišą, kas vilnų, miltų įdėdavo. Klebonas augindavo karvių, arklį, pašaro jiems reikėjo. Po dvidešimt kiemų per dieną aplankydavom. Zakristijonas prieš dvi–tris dienas per kaimus pervažiuodavo, pranešdavo, kada kalenda bus“, – pasakojo N. Skeiveris.

Kaimo žmonės klebono sulaukdavo ir prasidėjus kolektyvizacijai. Nepaisydami valdžios draudimų, parapijiečiai kleboną priimdavo vėlais vakarais ir išlydėdavo tikrai ne tuščiomis.

Šnektelėjęs su vienais, R. Visockis skuba į kitą kiemą. Buvusi Miežiškių mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vincenta klebono laukia iškepusi obuolių pyragą. Moteris atsiprašinėja, kad kunigui ilgėliau pas kaimynus užtrukus ir kepsnys ataušęs.

„Atrodo, kad klebonui pašventinus ir namai atsinaujina, ir širdyje lengviau, šviesiau pasidaro“, – dvasininko apsilankymu džiaugiasi buvusi mokytoja.

Miežiškietei Elenai Vaičiulėnaitei, kunigo švelniai Elyte vadinamai, kalėdojančio dvasininko apsilankymas – tikra šventė. Aštuonerius metus artrito kamuojama ir į bažnyčią nueiti jėgų nebeturinti močiutė ir apie skaudamus sąnarius R.Visockiui išpasakojo, pasiguodė, kad ir akys priblėso, laikraščių nebeįskaitanti, nebent maldaknygę dar pavarto, o dažniausiai šv. Mišias per radiją išklausanti.

„Labai laukiu, kad klebonas aplankytų. Visada vaišindavom, bet dabar aš jau sveikatos neturiu“, – pasiguodė senolė.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Jonas Kauneckas

© "Panevėžio balsas"

Kalėdojimas yra oficialus parapijiečių aplankymas, kurį bent kartą per metus atlieka klebonas ar kiti parapijos kunigai. Jo tikslas – palaiminti namus, pasikalbėti su parapijiečiais, bet ne susirinkti aukas.

Kai pats buvau Skaudvilės klebonas, parapijiečių prašydavau, jei negali paaukoti Bažnyčiai, man duoti tuščią voką, kad jiems nebūtų nepatogu. Jį prie žmonių sumaišydavau su kitais vokais. Prasta materialinė padėtis, gink Dieve, negali būti priežastis neįsileisti į namus dvasininko.

Iš tiesų kaimo kunigams išgyventi darosi sunku. Daugelis verčiasi tik iš šv. Mišiose surinktų aukų. Iš užsienio šalių, kur šv. Mišių laikoma kur kas daugiau nei Lietuvoje, prašiau paramos mūsų kaimo klebonams.

Daugelis parapijų dėl sunkios materialinės padėties jau nebeturi vargonininkų, zakristijonų. Jų darbą atlieka tikybos mokytojai.

Tačiau miestų bažnyčios pastebimai pilnėja. Gal žmonės pamatė, kad vertindami materialius dalykus jau priėjome krizę, todėl atsigręžia į tikrąsias vertybes.

Šiemet prie parapijos rengiamo labdaringo šv. Kūčių stalo turbūt sulauksime daugiau vargstančiųjų nei kasmet.

Tačiau kokios bus Kalėdos, priklausys ne nuo vaišių stalo gausos ar dovanų brangumo, o nuo to, ką atsinešime širdyje. Angelas Silezijus yra sakęs: jei Kristus nors ir 1000 kartų gims Betliejuje, bet ne tavo širdyje, jis visai negims.