Tai negali nekelti rūpesčio kiekvienam žmogui, kuris nusiteikęs mylėti artimą kaip pats save. Užtat taip svarbu suvokti, kodėl nuo tikėjimo ir Bažnyčios nutolsta net tie, kurie dar vakar neabejojo gyvenimo Dievui ir su Dievu prasmingumu.

Nesunku, be abejo, pirštu durti į nudvasinančią, tvirkinančią mirties ir malonumų kultūrą, kuri įsivyravo viešajame gyvenime. Bažnyčiai, kalbančiai apie dorą ir asmeninę atsakomybę, propaguojančiai susilaikymą, santūrumą, meilę artimui ne tik vartojimo sferoje, bet ir santykiuose su žmonėmis ir mus supančia gamta, labai sunku laimėti vulgariose varžytuvėse su pramogų verslu dėl masių simpatijų.

Objektyvių priežasčių, dėl kurių, aukštu stilium kalbant, Šviesos Angelas pralaimi Tamsos kunigaikščiui kovoje už mūsų nemirtingąs sielas, galima surasti dar ne vieną. Bet tai neišgelbės nuo būtinybės galų gale atsisukti veidu ir į pačią Bažnyčią, pirmiausia - į administracinę struktūrą ir jos vadovus, kurie tvarko ir reguliuoja žemiškus tikinčiųjų ir jų ganytojų reikalus bei tarpusavio santykius.

O atsigręžę neišvengiamai turėsime pasiteirauti: ką daro dvasininkija, ypač – bažnyčios hierarchai, kad negilėtų praraja tarp naujojo, iš XX a. paveldėtų visuomeninių-politinių kataklizmų į XXI amžiaus problemas brendančio žmogaus ir daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo tradicijas puoselėjančių Bažnyčios tarnų?

Durys, į kurias sunku prisibelsti

Klausimas apie Bažnyčios vaidmenį ne teorinis, o išplaukiantis iš gyvenimiško patyrimo. Taip jau susiklostė aplinkybės, jog teko, kaip sakoma, savo kailiu patirti, kaip kai kurių vyskupijų vyresnybė bendrauja su eiliniais tikinčiais. Patyrimas, deja, verčia teigti, jog eiliniai tikintieji, jei tik jie ne pagarbiai nuolankiai gaudo kiekvieną aukštųjų ir aukštesniųjų ganytojų žodžių, o turi kitokią nuomonę ir ja mėgina pasidalinti su aukštesnio rango Bažnyčios ganytojais, rizikuoja būti neišgirsti, atstumti.

Taip ar labai panašiai atsitiko su vieno Žemaitijos miestelio D. bendruomenės atstovais, kurie prieš keletą mėnesių beldėsi į Telšių vyskupijos duris su prašymu, kad vyskupas atšauktų ar bent laikinai sustabdytų savo sprendimą iškelti jų kleboną į kitą parapiją. Vyskupija, iš pradžių lyg ir sutikusi priimti bendruomenės “pasiuntinius”, paskui persigalvojo ir darė viską, kad išvengtų susitikimo su nenuolankios parapijos atstovais.

Pastariesiems netgi teko griebtis gudrybės (belieka tikėtis, kad už tai jiems neteks degti pragare – juk intencijos buvo kuo doriausios), kad atsivertų sandariai uždarytos vyskupijos durys.
Bet ir joms atsivėrus, pirmomis vizito minutėmis nei Generalinis vikaras, nei pro priimamojo šalį ėjęs Vyskupas neįstengė paslėpti susierzinimo, kurį sukėlė “avelių” žemaitiškas užsispyrimas belstis tol, kol bus atverta. Nesuminkštino jų ir svarus pluoštas lapų su aštuoniais šimtais parapijiečių parašais po prašymu leisti iškeliamam klebonui bent jau pabaigti kartu su parapijiečiais ir rajono savivaldybe sėkmingai pradėtus parapijos bažnyčios renovavimo darbus, nekalbant jau apie atgaivą sielai… Delegacijai netgi buvo pasiūlyta visus popierius pasiimti ir vežtis atgal, į parapijos archyvą, vyskupijai su jais net nesusipažinus.

Būtent šitas abejingumas parapijos tikinčiųjų bendruomenės nuoširdžiausioms paskatoms, jų nuomonei apie kleboną, su kuriuo buvo prasmingai, su dvasiniu pakilimu, tarpusavio pagarba bei pasitikėjimu pragyventi aštuoneri metai, ko gero, bendruomenės atstovus įskaudino labiau, nei stovėjimas prie uždarytų durų…

Apaštalo Paulius dvasinis palikimas

Tiesa, po diplomatiško pasikeitimo nuomonėmis, atmosfera atšilo, o išsiskirta buvo jau visai draugiškai. Neprašyti svečiai netgi buvo apdovanoti maloniais ir naudingais suvenyrais, tarp kurių - ir Giuseppe Pulcinelli knygelė “Apaštalo Pauliaus pažinimo abėcėlė”. Kaip tik ta knygelė ir paskatino bei padrasino šių eilučių autorę apmąstyti situaciją apaštalo Pauliaus bei kitų Bažnyčios autoritetų mokymo šviesoje ir tą šviesą nukreipti į vyskupijos ir tikinčiųjų benruomenės santykius XXI amžiaus iššūkių kontekste.

Giuseppe Pulcinelli skaitytojams nuolat primena, jog apaštalas Paulius, skleisdamas Evangeliją, didelę reikšmę skyrė krikščionių vienybei, suprastos „ne kaip esminių dalykų suvienodinimas ir paremtos ne prisitaikymu ar kritikos nutildymu, bet Kristaus išmokytos ir nuolat tikrinamos, ar atitinka Evangeliją“(psl. 85).

Panašiai Pauliaus mokymą suprato ir tragiško likimo stačiatikių kunigas Aleksandras Menis. Kovodamas su tendencija religijoje suabsoliutinti formą, paversti ją „nepramušamais šarvais“, jis remiasi Bažnyčios tėvais, kurie visuomet buvę „modernistai“, o pirmuoju modernistu po paties Kristaus Menis laiko apaštalą Paulių (knygoje „Počemu nam trudno poveryt‘ v Boga?“), kurio krikščioniškajai mąstysenai “būdingas naujumas, kuris per du tūkstančius metų nepaliovė skatinti Bažnyčią atsinaujinti...“.
Tokią Pauliaus mąstyseną, esą, apsprendė klausimai, dažniausiai – nevieši, kurie iškildavo jo laikais, siekiant įdiegti Evangeliją į pagoniško pasaulio kultūrą.

Laisvė ir demokratija – XXI a. iššūkiai Bažnyčiai

Bet juk ir šiandien Bažnyčia pergyvena analogišką situaciją, nes visuomenė, nekritiškai ryjanti „Da Vinčio kodas“ ir į ją panašias pseudomoksliškas knygas, neva pateikiančias „tikrąją“, ilgai slėptą Kristaus gyvenimo istoriją ir revizuojančias Bažnyčios mokymą, negali būti vadinama nei kultūringa, nei turtinga dvasiškai. Nuo pagoniškosios ar nuo viduramžių griežtai hierarchizuotos visuomenės šiuolaikinį Vakarų civilizacijos suformuotą homo sapiens variantą skiria tik gana paviršutiniškai įsisavintos demokratinės gyvensenos taisyklės ir liberalios laisvės bei teisių sampratos.

Pasaulietinė valdžia jau nebedrįsta iš eilinių piliečių reikalauti aklo paklusnumo ir besąlygiško iš aukščiau nuleidžiamų nutarimų, sprendimų vykdymo. Negana to, modernioji valstybė ne slopina, bet dargi ugdo savo piliečių gebėjimus mąstyti, formuluoti savarankišką, kritišką požiūrį į visa, kas vyksta aplink, skatina patiems atsirinkti autoritetus ir prioritetus, o ne vien aklai vadovautis kitų, net ir pačių aukščiausių administratorių nuomone.

Kyla klausimas: ar toks laisvas, savarankiškas, kritiškai mąstantis žmogus gali tilpti į tuos tradicinius Bažnytinės visuomenės sąrangos rėmus, kurie išsirutuliojo dar ankstyvaisiais viduramžiais? Juk jie tam tikra (ir, ko gero, ne pačia geriausia) prasme atkartojo ano laiko pasaulietinės visuomenės struktūrinę piramidę, kurios viršūnėje buvo absoliučia valdžia apdovanotas monarchas, o žemiau pakopomis leidosi vasalų vasalai – iki nebylaus ir beteisio plebėjaus, vergo, baudžiauninko, valstiečio ar amatininko...

Panašiai pasaulį, A. Menio nuomone, įsivaizdavo ano meto Bažnyčia: griežta hierarchija, kurios pačiame viršuje Kūrėjas, paskui angelai , žemiau – popiežius arba karalius, po jais feodalai, dar žemiau valstiečiai ir t. t., ir pagaliau pačioje apačioje gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Kaip gotikinėje katedroje...

Tačiau laikai keitėsi. Iro „piramidės“, daug kur sugriuvo ar buvo sugriautos katedros. Gal būt, įžvalgiai numatydamas būsimus kintančio pasaulio iššūkius Bažnyčiai, Paulius ir diegė ateities krikščionims nuolatinio atsinaujinimo būtinybę, kuri įmanoma tik vadovaujantis tikėjimu ir artimo meile. Pasak G. Pulcinelli, „klystantiems Paulius primena, kad meilės, agapės, kriterijus turi viršyti šaltą – jeigu jis vienpusiškas – tikėjimo teisingumo kriterijų“.

Kas piktina „mažutėlius“?

Prisiminus, kaip vyskupijos vadovai atsainiai atidėjo į šalį lapus su aštuonių šimtų tikinčiųjų nuomone ir pageidavimais, o taip pat kitus konfliktus su tikinčiaisiais, kurie Telšių vyskupijoje yra kilę anksčiau dėl kai kurių Vyskupo sprendimų ir nenoro aptarti jų su parapijų bendruomenėmis, reikalaujant iš jų vien besąlygiško klusnumo vyskupijai, kyla pagrįstos abejonės dėl to, kuo dažniau vadovaujasi vyskupija: ar Pauliaus mokymu apie artimo meilę, apie agapę, ar jo kritikuojamu šaltu, formaliai suprantamu teisingumo kriterijumi, siekiu suvienodinti tam tikrus dalykus, šiuo atveju – kunigų rotaciją, kai kunigas išdirba vienoje parapijoje septynetą metų?

Deja, konkrečiu aprašomuoju atveju agapės, meilės nepavyko aptikti.

Galutiniai sprendimai dėl parapijų kunigų rotacijų, pasirodo, priklauso nuo asmeninės vyskupo valios ir noro/nenoro. Todėl atsitinka ir taip, kad vienas kunigas būna vaikomas iš parapijos į parapiją kartais net neišdirbęs nė septynių metų, o kitas šildosi vienoje vietoje dešimt, trylika ar daugiau metų. Štai ir D. parapijos kaimynystėje kito klebono tarnystė jau įpusėjo antrą dešimtį metų. Gali būti, kad vyskupija, netaikydama jam kitiems kunigams privalomo rotacijos termino, turi labai rimtų sumetimų, kuriais betgi su eiliniais tikinčiaisiais nemato reikalo pasidalinti. Todėl jiems belieka spėlioti ir, kas be ko, piktintis bei kritikuoti Vyskupo sprendimų nenuoseklumą...

Tačiau kas mestų į juos akmenį? Juk ne veltui ir Šventajame Rašte raginama nepiktinti mažutėlių...O juos, kaip rašo Pulcinelli, „nuteisina tikėjimas, o ne Mozės Įstatymo laikymasis”.

Šiandieninis „mažutėlis“, eilinis bažnytinės parapijos tikintysis, išugdytas demokratinėje visuomenėje, ne tik prie rinkimų urnų, bet ir į Bažnyčią atsineša laisvės, lygybės, savarankiškos iniciatyvos įgūdžius bei poreikius. Todėl, gal net to nesuvokdamas, jis siekia kitokio bendravimo ir su savo dvasiškais ganytojais, nepriklausomai nuo jų užimamos padėties bažnytinėje administracijoje. Negalima nematyti, kad toks siekis labiau būdingas jaunesniems žmonėms, o vyresnio amžiaus tikintieji dažniau linkę tradiciškai, besąlygiškai paklusti bažnyčios vyresniųjų sprendimams. Gal čia – jaunimo polinkyje atmesti besąlygiško paklusnumo reikalavimus - glūdi ir viena priežasčių, dėl kurių vis mažiau jaunuolių peržengia kunigų seminarijų slenksčius?

„Redemptor hominis“

Laimei, aštriausi Bažnyčios protai matė visuomenėje vykstančius pasikeitimus ir apmąstė kelius, kurie, nevaržydami eilinių tikinčiųjų laisvės, leistų jiems ir toliau jaustis jaukiai Bažnyčios prieglobstyje.

Jonas Paulius Antrasis, suvokdamas šiandienos iššūkį tikinčiųjų bendruomenei – gundymą žmogui atsisakyti Dievo dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, - ragino visą krikščioniškąją bendruomenę plačiai atverti duris Kristui., o Bažnyčios tarnams patarė patiems eiti į žmones, o ne vien pasyviai laukti, kada žmonės pripildys Bažnyčias.

Daug katalikų Bažnyčios tarnų, nuo parapijų klabonų iki vyskupų išgirdo šį gerbiamo popiežiaus raginimą ir „atėjo“ pas žmones. Taip, išgirdęs, atėjo ir be galo šiltai, nuoširdžiai bendravo su parapijiečiais ir iš D. parapijos iškeltasis kunigas ...
Tačiau atėjo anaiptol ne visi.

Kaip prisimena ilgametis popiežiaus sekretorius Stanislawas Dziwiszas, jau tuomet, kai tik pasirodė enciklika Redemptor hominis, kurioje popiežius Bažnyčios misiją suvienijo su tarnavimu visiems žmonėms ir iškėlė žmogaus asmenį į centrą, toks „žmogaus pabrėžimas“ ne visuose bažnytiniuose sluoksniuose buvo sutiktas teigiamai. Bet kol teologai ginčijosi ar tebesiginčija, žmonės, eiliniai tikintieji, priėmė šiuos jų mylimo popiežiaus žodžius kaip ilgai lauktą išlaisvinimą nuo ilgus metus juos kausčiusios oficialiosios bažnyčios diegiamos hierarchinės sąrangos, kurioje eiliniams tikintiems būdavo paliekamas žemiausias laiptelis.

Praleista proga gerumo malonei

Ant tokio žemiausio laiptelio palikti pasijuto ir D. parapijos tikintieji, kai vyskupija net nepasidomėjo, ką tokio nuveikė ir būtent kaip veikė klebonas, kad pelnė tokį parapijiečių pasitikėjimą ir pagarbą, neišklausė jų pageidavimų ir argumentų, nepaaiškino savo sprendimų motyvų, išskyrus privalomą visiems kunigams rotaciją. Kuri betgi, kaip jau rašiau, ne visiems ir privaloma...

Ar bereikia stebėtis, kad po tokio „bendravimo“ su vyskupijos vadovais, ne vienas D. parapijietis pasijuto jiems reikalingas ir vertingas tik tada, kai vyksta rinkliava Bažnyčiai išlaikyti?
Tad kas gali šiandien paneigti, kad, ignoruodama D. bendruomenės nuomonę, Vyskupija praleido progą suteikti parapijai gerumo malonę, kuria parapijos bendruomenė mėgavosi visus „išrotuoto“ klebono ganytojiško darbo metus?

O paneigti reikėtų. Tam, kad netuštėtų bažnyčios.