DELFI

Kuršių nerijos nacionaliniam parkui vadovaus T.Tukačiauskas

BNS
2009 lapkričio mėn. 6 d. 17:17
SpausdintiSpausdinti Informuoti redakcijąInformuoti redakciją KomentaraiKomentarai  (29)
Teksto dydis: DidintiMažinti
Kuršiu Nerija, Naglių kopa – ten arčiausiai dangaus. Linos Pakalkaitės nuotr.
Kuršiu Nerija, Naglių kopa – ten arčiausiai dangaus. Linos Pakalkaitės nuotr.
Penktadienį vykusį konkursą į Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) vadovus laimėjo Labanoro regioninio parko direktorius Tomas Tukačiauskas.

Kaip BNS sakė Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vadovė Rūta Baškytė, buvo pateikti 8 prašymai dalyvauti tarnyboje vykusiame konkurse, penktadienį jame pasirodė 5 kandidatai.

Anot R.Baškytės, T.Tukačiauskas parko vadovo pareigas turėtų pradėti eiti vėliausiai po dviejų savaičių.

"Jei bus kokių nors rimtų aplinkybių, šis terminas gali būti pratęstas", - BNS sakė VSTT vadovė.

Nuo sausio KNNP vadovavo Jolanta Bernotatė. Jai palikus šias pareigas, spalio 9 dieną buvo paskelbtas konkursas parko direktoriaus pareigoms užimti. Nuo to laiko parkui laikinai vadovavo Lina Dikšaitė.

Iš Anykščių kilęs T.Tukačiauskas 2000 metais Kauno aukštesniojoje miškų mokykloje įgijo miško techniko specialybę, 2006 metais baigė neakivaizdines taikomosios ekologijos studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

REKLAMA

2001-2003 metais T.Tukačiauskas dirbo ekologu Gražutės regioniniame parke, 2006-2008 metais buvo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Gyvosios gamtos skyriaus vyriausiasis specialistas.

Nuo 2008-ųjų vadovauja Labanoro regioniniam parkui.

BNS
Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.


Straipsnių komentarai
Vardas El. paštas
Komentaras
neburnok.lt
 
Skaityti komentarus (29)
Taisyklės ir atsakomybė
 
Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.
Lietuvoje Archyvas
Grotos meilei – ne kliūtis  (9)  vaizdelis
Gyvenimas už grotų nuteistiesiems netrukdo užmegzti pažinčių telefonu, besibaigiančių aukso žiedų sumainymu. Kartais nuotakos savo būsimuosius vyrus, kalinčius Marijampolėje, Pravieniškėse, pirmą kartą pamato tuoktuvių dieną.
Skurdas atveria širdis
Ryšuliai drabužių, dar nenunešiotų batų, žaislų, stirtos sovietmečiu pirktų indų, pakeliai kruopų, stiklainiai konservuotų daržovių, netgi naminės uogienės – dažniausiai aukojamos ir varguolių labiausiai laukiamos gėrybės.
„Mes – ne valkatos, mes – bomžai“  (8)
Šiaulių atstumtieji nepakluso miesto valdžios nurodymui palikti slėptuvės prieglobstį.
Daugelį metų slėptuvė Dubijos gatvėje buvo Šiaulių benamių buveinė. Nuo lapkričio 1-osios ji turėjo būti aklinai užkalta, o gyventojams pasiūlyta tvarkytis asmens dokumentus ir keliauti į nakvynės namus. Slėptuvės žmonės tam ryžtingai pasipriešino.

Archyvas