Ant maišelių nuo cemento
Į Vorkutos 8-osios šachtos lagerį kunigas Petras Kuzmickas pateko 1947 metais. Jam skirta bausmė tais laikais buvo nedidelė – penkeri metai. Nes jo kaltės taip ir nesurasta. Paklaustas, kuo kaltinamas, kunigas sulaukė atsakymo: „Tavęs paleisti negalima“.
Susipažinęs lageryje su A.Solženicynu, kuris dirbo statybininkų kontoroje „planaviku“, ir sužinojęs, jog rašoma knyga apie gyvenimą lageryje P.Kuzmickas dažnai rašytojui atnešdavo suplėšytų cemento maišelių. Ant jų ir būdavo rašoma. „Popieriaus trūko net darbų apyskaitoms rašyti, tad ir nešdavau rašytojui tuos maišelius“, – prisimena altarista monsinjoras. Jis sako, jog kai Solženicynas jau buvo prirašęs nemažai, raštai buvo pradėti gabenti iš lagerio, juos laikyti buvo pavojinga.
Iš lagerio išnešė raštus
Netoli nuo lagerio esančiame Rudniko kaimelyje mokytojavo A.Solženicyno žmona. „Taip jau Rusijoje buvo įprasta – žmonos, areštavus jų vyrus, irgi atvykdavo į tremtį, padėdavo savo vyrams. Su Solženicynu sutarėme, kad aš nunešiu į mokyklą jo žmonai tai, ką jis parašo, – pasakoja dvasininkas. – Išsiaiškinau, kada prasidės pamoka ir su raštais „bušlato“ kišenėje slapta išėjau. Turėjau tokią galimybę, nors, aišku, tai buvo draudžiama. Koridorių šluojančios sargės paprašiau pakviesti mokytoją. Sargė stuktelėjo į duris ir iš klasės išėjo graži, aukšta, raudonu megztuku vilkinti moteris. Ji ėjo prie manęs. Kai mokytoja buvo arti, žengiau žingsnį į šoną, kad sargė nepastebėtų, ką duosiu.“
Iš kunigo kišenės ištrauktas ryšulys akimirksniu dingo po mokytojos megztiniu. P.Kuzmickas apsisuko ir išėjo. Tik tada kiek nurimo jo širdis, juk patikrinus prieš įeinant į mokyklą, būtų blogai baigęsi. „Jaudinosi ir lageryje likusieji. Grįžęs pasakiau: tvarka, – prisimena monsinjoras. – ir visų nervai „atsileido“. Kai viską suderini, toliau eina kaip per ledą.“
Kamavo blakės
Lageryje P.Kuzmickas pasakojo Solženicynui savo išgyvenimus viename punkte. „Būtinai reikės tai aprašyti“, – lietuviui sakė susidomėjęs rašytojas. „Kirovo peresilka“ buvo panaši į Dantės aprašytąjį pragarą. Kambarys, į kurį mus įstūmė, buvo maždaug 8x6 metrų dydžio. Palei sienas – dvigubi gultai, „narais“ vadinami. Žmonės ir apačioje, ir viršuje „narų“, ir po jais. Oras viduje toks tvankus ir sugedęs, kad neįmanoma įeiti. Dešinėje kambario pusėje dvi statinės, ant jų nuolat kas nors sėdi ir tuštinasi. Kadangi dėl blogo maisto visų viduriai „paleisti“, tai kas nors ant statinių visada sėdi, o kiti savo eilės laukia, – prisimena monsinjoras. – O blakių... Medinių sienų plyšiuose jos nebetilpo, nuo lubų krito ant žmonių, lindo į drabužius. Kiekvienam už ausų krūvos tų blakių glūdėjo. Tik žmonės be oro apsnūdę, nebekreipė į tai dėmesio. Kai išvedė pasivaikščioti, išpurtėme drabužius – sniegas pajuodo nuo blakių. Kambarį kai kada tvarkančios kalinės šių sutraiškytų gyvių išnešdavo po pusę kibiro.“
Užrašė prisiminimus
Pats altarista monsinjoras P.Kuzmickas taip pat yra užrašęs savo prisiminimus. Juose įamžinta daug 1910 metais gimusio dvasininko prisiminimų. Ir apie 1919 metais pradėtą lankyti mokyklą, vėliau Linkuvos gimnaziją, mokslus Kauno kunigų seminarijoje. Tuo metu rektoriumi buvo visų gerbiamas prelatas Maironis.
Pirmoji jauno kunigo darbo vieta buvo Utenos parapijoje. Prasidėjus pirmajai Lietuvos okupacijai, P.Kuzmickas nedalyvavo rinkimuose, už tai buvo rengiamasi jį išvežti. Jis buvo perspėtas ir vyskupas K.Paltarokas kunigą perkėlė į Kupiškį.
Judu nutarė nebūti
Vėliau kunigui teko dirbti Krikliniuose, Zarasų parapijoje. Prasidėjus antrajai okupacijai, P.Kuzmickas paskiriamas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi.
„Netrukus mane pakvietė ir į saugumą. Kai nuėjau, kalbėjo su manimi labai meiliai, draugiškai, priminė, kad reikia bendrauti, žadėjo leisti nuvažiuoti į Romą, į Ameriką. Kalba užsitęsė labai ilgai, tačiau įkalbinėjimams nepasidaviau, o galų gale pasakiau: „Judu aš nebūsiu.“ Trenkė saugumietis kumščiu į stalą, net ant jo buvęs stiklas įtrūko, ir liepė per 48 valandas išvykti iš Kauno,“ – prisimena monsinjoras.
Vyskupas tuoj pat jį paskyrė Rozalimo klebonu ir P.Kuzmickas iš Kauno išvyko. Tačiau jis vėl nedalyvavo 1947 metų pradžioje vykusiuose rinkimuose, tą dieną išvažiavo į tėviškę. Visą naktį saugumiečiai trankė duris, ieškojo kunigo. „Kai po kelių dienų užsuko kariškis, daug ko klausinėjo, supratau, jog areštas artėja. „Eisiu gulago keliu“, – tariau. Taip ir nutiko, rytojaus dieną sunkvežimiu buvau išvežtas į Panevėžį, paskui į Vilnių. O netrukus sausakimšu gyvuliniu vagonu – į Rytus“, – prisimena monsinjoras Petras Kuzmickas.