1977 m. rudenį grupelė Raseinių I-os vidurinės mokyklos moksleivių, apimti prieštaringų minčių ir nenorėdami taikstytis su tuometine realybe, susibūrė į neformalią organizaciją. Ji pavadinta skambiu, tam laikmečiui pavojingu pavadinimu „Jaunimo Lietuvos Išlaisvinimo komitetas" (JLIK).
Vienas šių entuziastų, Kaune gyvenantis buvęs mokytojas 47–ių Vidmantas Sabaliauskas dabar tokią veiklą vadina dešimtokų kvailiojimu, šiandien prisimenamu per klasės susitikimus.
„Tuomet tikrai nė vienas nežinojome, kaip laisvinsime Lietuvą, o, atvirai pasakius, nelabai ir tikėjome, kad jau po 13 metų Lietuva bus laisva. Buvome daugiau anarchistai, nes mūsų „kova“ pasireiškė nepaklusnumu sovietinei ideologijai“, - DELFI pasakojo V. Sabaliauskas.
Vieni „Žaibą“ skaitė, kiti - draskė
Organizacija siekė užmegzti kontaktus su kitose šalyse gyvenančiais tautiečiais, domėjosi Lietuvos istorija ir leido laikraštį „Žaibas“. Laikraščiu vadinosi ant dvigubo sąsiuvinio lapo parašyti straipsneliai, kuriuos jaunuoliai pasirašinėjo slapyvardžiais.
Pasak V. Sabaliausko, organizacija skleidė „ereziją“ - tai tuomet buvo pavojinga. „Tačiau tam ir yra jaunystė, kad nebijotum visų pavojų, kad elgtumeis drąsiai, ryžtingai, nors dažnai ir vaikiškai naiviai“, - aiškina pašnekovas.
Judėjimas išleido 5 ar 6 laikraščio numerius. Rašyti reikėjo ranka, per kalkinį popierių, tad tiražas tesiekė 4-5 egzempliorius. Nunešus į mokyklą jis ėjo iš rankų į rankas. Vieni, anot V. Sabaliausko, išsigandę antisovietinių ir nacionalistinių straipsnių, juos sudraskydavo, dalis tiesiog numesdavo, treti perduodavo kitiems. „Gal naivus tas laikraštukas buvo, tačiau viskas daroma „nuo dūšios“, - teigė V. Sabaliauskas, pats per kalkę „dauginęs“ laikraštį.
Pašnekovas pamena, kad tai vyko savotiško žaidimo forma, bet, pasak jo, „brandaus socializmo“ metais tai buvę labai pavojinga ir tokiai rašliavai pakliuvus į saugumiečių ar jiems prijaučiančių rankas, galėjo baigtis skausmingai.
Raseinių Kalno vidurinės mokyklos muziejuje saugomas vienintelis išlikęs „Žaibo“ originalas – jį mokyklai minint 70-metį, padovanojo V. Sabaliauskas. Antrojo numerio antraštės skelbia: „Teroras mūsų nepalauš“, „JLIK delegacija susitiko su kunigu A. Svarinsku“, „Sveikiname viso pasaulio Lietuvių emigrantų simpoziumą“. Visi laikraštukai buvo leidžiami su šūkiu „Lietuviais mes gimėm, lietuviais ir mirsim!“.
Judėjimas iš trintuko buvo pasigaminęs antspaudą – jame pavaizduota tekanti saulė reiškė, kad šioji tikrai patekės. Vieno straipsnelio pradžioje buvo rašoma: „anksčiau žmonės sakydavo – saulė teka iš Rytų. Dabar žmonės sako – raudonasis terotas ateina ir Rytų“. Raseiniškiai klausėsi ir „Amerikos balso“.
A.Svarinskas vėliavos spalvų išdėstymo neišdavė
V. Sabaliauskas puikiai pamena 1978 m. vasarį. Tada JLIK ruošėsi paminėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šešiasdešimtąsias metines. Prie mokyklos augo didžiuliai medžiai, tad viename jų, augančiame prie pagrindinės miesto gatvės, jaunuoliai nutarė iškelti Lietuvos trispalvę.
Tuo metu visi žinojo, kad ji sudaryta iš geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Deja, nė vienas nežinojo spalvų išdėstymo tvarkos. Tai reikėję išsiaiškinti, kas vėliau pasirodė nesą taip paprasta.
„Kad ir kaip stengėmės, tačiau tvirto atsakymo negavome. Atsargiai, užuominomis bandėme klausinėti senelių, tėvų, bet visi kaip susitarę teigė nepameną. Arūnas lyg ir buvo iš kažko „išpešęs“, kad lygiomis dalimis eina iš viršaus geltona, paskui žalia ir raudona spalva. Kadangi buvo abejonių, visi vieningai nutarėme pasiųsti du žmones pas tuo metu Viduklėje klebonavusį Alfonsą Svarinską to sužinoti“, - pasakojo V. Sabaliauskas.
Deja, nuvykus pas Viduklės kleboną teko nusivilti, nes jis ne tik kad nieko nepasakė, bet ir vaikinus išbarė už neatsakingą, vaikišką elgesį. Monsinjoras perspėjo, kad taip rizikuodami jaunuoliai galį sugriauti savo gyvenimą.
„Pirma mokyklą baikite, aukštesnių mokslų siekite, įsitvirtinkite gyvenime, o tik paskui už laisvę kovokite. Nejaugi saugumo rūsiuose norite supūti ar tundrą pamatyti?“, - tepasakęs A. Svarinskas.
Iš Viduklės delegacija grįžo nusivylusi, jautėsi pažeminta. Tačiau Vasario 16-ai pasisiuvo drobines „terbas“ ir papuošė jas trimis vėliavos spalvomis dažytais apskritimais. „Kad tai Lietuvos vėliavos spalvos, atrodė, žinome tik mes vieni. Man einant į mokyklą sutikau kaimynus medikus. Jie pažiūrėję paklausė, ką sugalvojau. Mes patys žinojome, mes patys šypsojomės, mums buvo smagu. Labai norėjome, kad mums pastebėtų, bet kažkas leptelėjo: „Šviesoforus išsipaišė“. Turėjome gerą alibi – prie mūsų niekas neprisikabino“, - aiškino V. Sabaliauskas.
Šiandien jis mano, kad apsilankymas pas kunigą A.Svarinską nepraėjo be pėdsakų – nors jie neįkliuvo, tačiau viską apmąstę ir apsvarstę nutarė apsiraminti.
Šiluva susirgdavo snukio ir nagų liga
Dabar V. Sabaliauskas jau netiki, kad apie JLIK veiklą nežinojo mokytojai. Kartą susirgus rusų kalbos mokytojui, jo pavaduoti į pamoką atėjo mokytojas Gedminas. „Pradėjus kalbėti apie tarybų santvarką, aš, Arūnas, Vytas su juo per pamoką pradėjome ginčytis, kad Lietuva iki 1940 m. buvo Lietuva. Ir jis mums pradėjo įrodinėti, kad mes netiesą kalbame“, - prisimena pašnekovas.
Po to juos pasikvietęs jau amžinatilsį auklėtojas Pranas Lazdauskas paprotino: „Jūs prikąskite liežuvį – patylėkite. Galvokite, ką norite, bet matote, kad žmogus kito mąstymo“. Pasak pašnekovo, auklėtojas tik įspėdavo, tačiau, kaip tada sakydavo patys jaunuoliai, „antsnukio neuždėdavo“. Taip judėjimo nariai buvo nevaržomi. Be to, buvo lengva „pasislėpti“ pusantro tūkstančio mokyklos mokinių sraute.
Jis pamena turėjęs ir mokytoją eruditą Algimantą Čibirą. Filosofo, Sąjūdžio veikėjo Romualdo Ozolo studijų draugas, dėstęs lietuvių kalbą, papasakojo visą teisybę apie Salomėją Nerį, nežinomų kitų rašytojų biografijos faktų.
Kalbėdamas apie terpę, kurioje gimė idėja įkurti organizaciją ir leisti laikraštį, V. Sabaliauskas pirštu rodo ir į Raseinių I vidurinę mokyklą – buvusioje Raseinių gimnazijoje tarpukario laikotarpio dvasia buvo gyva ir sovietmečiu.
Didelę įtaką padarė ir tai, kad už 15 kilometrų, Viduklėje, klebonavo A. Svarinskas. 18 kilometrų nuo Raseinių – Šiluva. V. Sabaliauskas aiškina, kad buvo puikiai matomos sovietų valdžios daromos nesąmonės.
Pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį būdavo paskelbiama, kad Šiluvos kolūkiuose prasidėjo snukio ir nagų liga, tad vykimą ten uždarydavo. Tai buvo daroma ir kad jaunimas prieš rugsėjo 1 nesuvažiuotų į pamaldas. Įvairios propagandos prasidėdavo ir artėjant Šilinėms.
„Buvo tokia „debiliška“ santvarka, viskas buvo taip kvailai daroma, kad mes, 17 metų žali „pacukai“, jau tada jutome tą nesąmonę“, - teigė V. Sabaliauskas.
Žeidė „homo sovieticus“
Kaip būrys septyniolikmečių, pasiryžusių išlaisvinti Lietuvą, įsivaizdavo nepriklausomybę?
Pasak V. Sabaliausko, apie Sąjūdį jie tuomet neturėję nė žalio supratimo, o nepriklausomybę įsivaizdavo tuomet, kai Lietuvos krepšinio rinktinė galės žaisti prieš Sovietų Sąjungos ekipą. „Taip pat klausdavome, kodėl Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje (dabar – Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) – DELFI) Tarybų Sąjungos narės Baltarusija, Ukraina turi savo atstovus, o Lietuva – ne. Būtų laisva valstybė – ją visi žinotų“, - prisimena JLIK narys.
Pasak jo, būdavęs didžiausias įžeidimas, kai nuvažiavus į Maskvą ar kur kitur užsieniečiai atvykėlius pavadindavo „homo sovieticus“ – sovietiniais žmonėmis. „Tai būdavo didžiausias įžeidimas. Jau tada kalbėdavome, kad jei ne mes, tai mūsų vaikai turi sulaukti nepriklausomos Lietuvos“, - sakė V. Sabaliauskas.
Lenino biustas dužo kovo 12-ąją
V. Sabaliauskas pamena 1990 m. kovo 11-ąją iki vėlumos laukęs, kol Aukščiausioji Taryba paskelbs Nepriklausomybę. Pasak jo, kitą dieną Raseinių moksleivių namuose dirbusį 30-metį apėmė „durnas jausmas, vaikiškas protas“.
Kartus su dviem kolegomis jis atsirakino sandėlį. Čia aptiktas pionieriškas uniformas išmetė. Neliko nepastebėtas kampe buvęs vienintelis rajone didžiulis Lenino biustas.
„Vandališkai paėmėme ir pasakėme: atleisk, Vladimirai Ilijičiau, bet tu mums nebereikalingas. Mes jį ir sudaužėme. Mes juokėmės: 12 valandą dienos per Lietuvos radiją pradėjo skaityti žinias, kad Lietuvoje vyksta tai ir tai. Diktorius sako „Užsienyje. Ryga“. Mes pradėjome juoktis – Ryga iki šiol buvo Tarybų sąjungos miestas, o dabar tapo užsieniu“, - 1990 m. kovo 12 prisimena pašnekovas. Vyras kartu su bendradarbiais kvailiojo, jie verkė kaip maži vaikai. Netrukus pradėjo skambinėti ir sveikinti pažįstamus Estijoje, Latvijoje. Lietuvius telefonu pasveikino ukrainiečiai.
Jaučio kanopų negraužė
Lietuvai minint 18-as nepriklausomybės atkūrimo metines, V. Sabaliauskas svarsto, kad galbūt nepriklausomybė buvo per daug idealizuojama. „Pamenu 1990 m., kai visi šaukė „Duokite mums, mes jaučio kanopas graušime, kad tik Lietuva būtų laisva“. Tų jaučio kanopų graužti mums nereikėjo, bet mes patys pradedame išsigimti. Kaip žuvis genda nuo galvos, taip ir mūsų visuomenė pradeda gesti nuo galvos – nuo mūsų išrinktųjų seimūnų, Vyriausybės“, - kalbėjo V. Sabaliauskas.
Pasak jo, valdžios žmonių nusikalbėjimai žemina paprastą liaudį. Tačiau pašnekovas įsitikinęs, kad dabartinis jaunimas, nepaisant laiko skirtumų, šaunus ir geras, kartojantis istorijai stotų ir prieš tankus.
V. Sabaliauskas sako, kad kiekvienas turime kažką duoti Lietuvai. Jo nuomone, šiandien vien šūkio „Lietuviais mes gimėm, lietuviais ir mirsim!“ jau nepakanka – kadangi ilgai gyvenome lozungais, reikia daryti konkrečius darbus.
Judėjimo narius, pasak V. Sabaliausko, gyvenimas „išbarstė po svietą“. Vienas jų tapo profesionaliu politiku - Arūnas Spurga dirba Lietuvos ambasados JAV sekretoriumi. Vienas JLIK narys jau iškeliavęs Anapilin.