Etnologų tvirtinimu, per Užgavėnes naudojama žydo kaukė simbolizuoja ne konkrečią tautybę, o svetimą, iš nepažįstamo krašto atvykusį žmogų.

Šokiravo vaikiškas eilėraštis

„Vilniaus katalikai įžeidžiamai vaizduoja žydus šventinėse eitynėse“, - prieš kelias dienas rašinys tokiu pavadinimu pasirodė Niujorke leidžiamame „The Jewish Daily Forward“. Tekstas įdėtas į jo tinklalapio titulinio puslapio viršų, greta nurodyti du paieškos žodžiai: Vilnius ir antisemitizmas.

Reportaže iš Užgavėnių šventės priminta poros savaičių senumo istorija, kai vienos sambos grupės nariai pageidavo Rio de Žaneiro karnavale vaidinti nuogas Holokausto aukas. Vietos žydų prašymu teismas tokio sumanymo šokėjams įgyvendinti neleido.

„Nors ir mažiau žinomas, panašus abejotinas bandymas švęsti tą pačią šventę vyksta mieste, kuris dėl čia gyvenusių daugybės žydų ir jų pamaldumo kažkada buvo žinomas kaip Lietuvos Jeruzalė“, - rašo žurnalistas Michaelas Casperas.

Anot jo, per Užgavėnes ne tik daug valgoma, mat po to per Gavėnią reikės laikytis pasninko, bet ir vyksta įspūdingais kostiumais apsirengusių žmonių eitynės ar kaukių karnavalas. „Tačiau Vilniuje, kuris žydams geriau žinomas kaip Vilna, karnavalo dalyviai paprastai apsirengia žydais. Jų kaukės būna groteskiškų bruožų, su barzdomis ir plaukų sruogomis, žmonės kalba stereotipinė žydų maniera“, - teigiama rašinyje.

Dar labiau šokiruojama žurnalistui pasirodė tai, kad linksmybės iš eitynių virsta Heloviną primenančia pramoga. Savo įspūdžius jis iliustruoja Lietuvos žydų bendruomenės vykdančiojo direktoriaus, 26-erių Simono Gurevičiaus pasakojimu. Pernai per Užgavėnes pas šį atėję du vaikai su ragais ir uodegomis išpyškino eilėraštį: „Mes žydukai Lietuvos / Norim blynų ir kavos. / Jeigu blynai nemaišyti, / Prašom pinigus krapštyti“.

Pasak S. Gurevičiaus, vaikai Užgavėnes suvokia kaip linksmybių ir nuotykių dieną. „Viena vertus, svarbu gerbti šalies tradicijas, - svarstė jis. – Tačiau tai veikia psichologiškai – žydai bus artimai siejami su šventėje užgimusiu įvaizdžiu“.

Lietuvos žydų istorija, besitęsusi šimtmečius aktyviai veikiant ješivoms (studijų centrams) ir Torų žinovams, vos nesibaigė per Holokaustą. Šiandien, kaip rašo žurnalistas, nedidelės, bet tvirtos bendruomenės centre mokoma apie žydų gyvenimo būdą.

S. Gurevičiaus teigimu, žydų bendruomenės atstovai, vengdami konfliktų su lietuviais, garsiai nekritikuoja Užgavėnių papročių: „Žinoma, kad žydams nelabai patinka tai, kad jie vaidinami su kitomis būtybėmis. Kas nors galėtų pasakyti, kad mes nesuprantame humoro. Žmonės įsivaizduoja, kad tai normalu“.

20-metė vilnietė medicinos studentė Diana teigė nustebusi, kai sužinojo, kad lietuviai persirenginėja žydais. Anot žydaitės, tai nėra malonu, tačiau esą gali būti ir blogiau – pavyzdžiui, jie gali laužyti menoras, kaip kartą jau atsitiko Šiauliuose.

Panašiai vaizduojami ir romai

Kaip pasakoja M. Casperas, savaitgalį prieš Užgavėnes sostinėje šventė minia persirengėlių. Viena žyde apsirengusi moteris, anot žurnalisto, žiūrovams siūlė nusipirkti purvinų nosinaičių.

Nors tipiškiausi šventės kostiumai – įvairių gyvūnų ir pabaisų, per Užgavėnes dažnai vartojamas posakis „eiti žydukais“. Ne ką geriau esą vaizduojami ir romai – jai apsimetantys žmonės būna su iššaukiančiu grimu, ant rankų laiko kūdikius ir prašinėja pinigų.

„Mano manymu, lietuviai mėgsta persirengti romais, mėgsta jų muziką ir papročius, tačiau nemėgsta romų kaip žmonių. Žmonės traktuoja juos kaip pasakų personažus – pavyzdžiui, hobitus, o pamatę tikrą romą nustemba arba išsigąsta“, - cituojama Vilniaus romų bendruomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja.

Vasario pradžioje Vilniaus etninės veiklos centre buvo surengta Užgavėnių kaukių paroda, rodyta filmuota medžiaga. Pasak žurnalisto, žydų kaukės kartu su raganų ir gyvūnų kostiumais „be jokio apgailestavimo“ buvo demonstruojami svečiams iš Latvijos ir Danijos.

Reportaže iš praėjusių metų šventės rodytas žmogus žydo kostiumu. Tualetinio popieriaus prikrautu lagaminu nešinas vyras, žygiuodamas „pabaisų“ būrio priekyje, kabinėjosi prie taksistų.

Anot renginį vedusios etnologės Ingos Kriščiūnienės, anksčiau žydai ir čigonai esą rengėsi panašiai. Užgavėnių karnavalo dalyviai jiems pavaizduoti rinkdavosi tas pačias kaukes ir vienus nuo kitų atskirdavo tik tipiškais judesiais. Paklausta, ar tai negali būti vertinama kaip abiejų tautinių mažumų įžeidimas, I. Kriščiūnienė teigė, jog niekas niekada nesiskundė, ir pridūrė, kad tai tėra juokas.

Ragina kovoti su tikruoju antisemitizmu

Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytoją Maušą Bairaką toks rašinys pasirodė keistas. Jis tikino niekada gyvenime nepagalvojęs, kad Užgavėnių karnavalo linksmybės gali būti įžeidžiamos.

„Jau tiek metų tai vyksta, ar kas nors girdėjo, kad būtų koks nors viešas pareiškimas (dėl žydų kaukių – DELFI)? Man atrodo, kad tame nėra nieko baisaus. Kam kabinėtis prie katalikiškų švenčių? Tuomet kai kuriuos turėtų piktinti ir mūsų tradicijos“, - kalbėjo M .Bairakas.

Jis priminė vieną populiariausių žydų švenčių purim, švenčiamą pirmojo pavasario mėnesio (adaro) pagal hebrajų kalendorių viduryje, šiemet – kovo 20 dieną. Per purim džiaugiamasi dėl stebuklingo Persijos žydų, kuriuos buvo planuojama išnaikinti, išsigelbėjimo.

„Mes tuomet irgi kepame blynus, persirengiame, gąsdiname kaukėmis tų, kurie žydų tautą bandė sunaikinti. Dėl tokio papročio galėtų arabai pasipiktinti“, - DELFI sakė Kauno žydų religinės bendruomenės atstovas.

„Mano asmenine nuomone, viskas su Užgavėnėmis yra tvarkoje. Reikia žiūrėti ten, kur yra tikro antisemitizmo, o į tokius karnavalus nekreipti dėmesio. Nemanau, kad tai gali būti priedanga išsišokimams“, - pažymėjo M. Bairakas.

Kaukė konkrečios tautos nereiškia

Per nuo seno švenčiamas Užgavėnes siekiama išvyti žiemą ir paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar ji glaudžiai susijusi su krikščionybe, mat švenčiama likus 46 dienoms iki Velykų.

Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, o savaitgalį prieš tai – Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pagrindiniai šventės akcentai – Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas, blynų valgymas, persirengimas įvairiais personažais.

Kaukės būna antropomorfinės (čigono, žydo, vengro, elgetos), zoomorfinės (ožio, gervės, arklio, meškos) ir demonomorfinės (velnio, giltinės). Jas stengtasi gaminti kuo išraiškingesnes, pabrėžiant tipiškus bruožus.

Etnologų teigimu, kaukės „žydai“, „čigonai“ ir „vengrai“ nereiškia tautybės. Tokie pavadinimai esą atsirado iš įsitikinimo, kad „ne lietuvis“ yra svetimas, kitoks nei visi, atvykęs iš nepažįstamo krašto. Todėl pavadinimai reiškia labiau paslaptingą kilmę nei tautybę.

„Ir „žydai“, ir „vengrai“ yra būtybės iš anapusinio pasaulio, mūsų protėvių vėlės, kurios elgiasi bei kalba kitaip, nei aplinkui gyvenantys žmonės. Tačiau tai – ne įžeidimai, o švelnus, nepiktas humoras. Juk lietuviai ir žydai nuo seno normaliai sugyvendavo“, - DELFI sakė etnologas Libertas Klimka.

Anot jo, „žydų“ kaukės labiau būdavo paplitusios Žemaitijoje, kur miesteliuose gyveno daug šios tautos atstovų, o Aukštaitijoje dažniau pasitaikydavo „čigonų“. Tautinės kaukės būdingos bene vieninteliams lietuviams. Tuo tarpu Bulgarijoje per Užgavėnes veikia kukeriai – dvasios, kurias simbolizuoja baisios kaukės.