1970 metais Vilniaus universitete baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas dirbo žurnale „Moksleivis“, savaitraščiuose „Dialogas“, „Dienovidis“.
Jau kitais metais po studijų debiutavusi eilėraščių knyga „Laukinės vaivorykštės“, O. Baliukonė iš viso išleido aštuonias poezijos ir dvi esė knygas, vieną poezijos rinktinę, atsiminimų knygą apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, išvertė Beinsos Douno minčių knygą „Mokytojas kalba“.
Ankstyvuosiuose poetės eilėraščiuose buvo justi emocinis atvirumas, žmogaus ir gamtos vienovė. Vėliau išryškėjo dvasios ramybės paieškos, metafizinė laikinumo ir amžinybės priešprieša, moteriška patirtis, rytų religijos įvaizdžiai.
2000 Dar 1983 metais kūrėja tapo „Poezijos pavasario“ laureate.
Nepriklausomybės metais jai buvo suteiktas Gedimino 5 laipsnio ordinas,
P. Širvio literatūrinė premija už poezijos rinktinę „Akmuva“, Vilniaus
klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už knygą apie K.
Vasiliauską.
2004-aisiais O. Baliukonei buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.