Knygos autorius žymiausias lietuvių kalbos žodžių darybos ir jų kilmės specialistas prof. V.Urbutis dėl ligos renginyje nedalyvavo. Knygą pristatė ir diskusiją "Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius - europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė?" pradėjo prof. Arnoldas Piročkinas.
"V.Urbučio knyga - beveik išimtinis leidinys mūsų kultūroje, gretintinas tik su Mikalojaus Daukšos prieš 400 metų parašyta "Postilės" Prakalba į malonųjį skaitytoją, - sakė kalbėtojas. - Abu tokio pat masto kūriniai; juose tikras rūpestis lietuvių kalbos likimu."
Prof. A.Piročkinas teigė, kad kai kam knyga "Lietuvių kalbos išdavystė" pasirodys per aštri, tačiau reikia to aštrumo, nes iš istorijos turime pavyzdžių, kuo baigėsi kitų kalbų poveikis lietuvių kalbai. Svetimos kalbos stengiasi įsikeroti, rasti bet kokį plyšį. Argi, pasak kalbininko, mūsų tikslas yra paruošti dirvą tokiam lietuvių kalbos irimui?! Ir ne tik šiuo požiūriu išduodama lietuvių kalba.
V.Urbučio knygą išleidusios "Margų raštų" leidyklos redaktorius Antanas Rybelis atkreipė dėmesį, kad praktiniame darbe Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai dažnai neatsako į redaktorių klausimus. Bendri principai nelabai tinka, pavyzdžiui, kad ir dėl antikos autorių vardų rašymo. Daugelis Europos tautų perėmė lotyniškąją tradiciją. Mes mėginame "pranokti", imamės graikiškos autentikos ir vardai rašomi dvejopai, tarkim, Herakleitas, bet Euklidas. O kaip elgtis su lotynizuotais viduramžių ir ankstesnių laikų vardais?! Redaktorius taip pat svarstė, ar nenusižengiame lietuvių kalbos rašybai įsileisdami į abėcėlę naujų raidžių, pavyzdžiui, w, nes kitos tautos neįsileidžia nei mūsų č, š, nei nosinių raidžių.
Neperskaitomi ir užmirštami
"Mes turbūt pažangesni, - ironizavo kalbėtojas. - Vadinamasis lietuvinimas atseit pažeidžia tarptautines konvencijas, o jei nežinomų autorių vardų perskaityti neįmanoma?! Jų ir nebeskaito! Apyskaitose figūruoja tik knygų pavadinimai. Vartojame autentiškas pavardes ir jas gramzdiname į užmarštį, nes jos neperskaitomos ir neįvedamos į apyvartą. Reikia parodyti, kaip perskaityti. Visuotinė lietuvių enciklopedija - rimtas darbas, bet ir jos leidėjai buvo priversti ieškoti įvairių kompromisų, kad ji būtų paskaitoma ir lietuviams. Kovodami už nepriklausomybę, prieš dvikalbystę, išsikovojome daugiakalbystę."
Rašytojas Juozas Aputis pritarė, kad iškyla daugybė problemų dėl svetimų kalbų įtakos. Reikia ieškoti išeities. "Enciklopedijoje autentiškos formos būtinos susigaudymo reikalu. Kitas dalykas, mokslo veikale neadaptuotas pavardes perskaityti - amen! - kalbėjo rašytojas. - Būkime "biedni", bet teisingi ir nevaizduokime, kad viską žinome. Autentiškas formas galima parašyti skliausteliuose. Reikia mažiau vaizduoti globalistus ir būti lietuviais."
Potencialiai nykstanti
Pasak poeto J.Marcinkevičiaus, mūsų linksniuojamoje sistemoje svetimvardžiai netampa savastimi. Į kalbą įleidžiamas virusas ją per šimtmečius sunaikins.
"Kalba susikuria sau, o ne Vakarų Europai. Net ir Valstybinė kalbos komisija negali įsakyti, kad kalba įsileistų, susistemintų svetimybę, - kalbėjo akademikas apie garsųjį 60-ąjį nutarimą ir retoriškai klausė: - Kuo remiasi Valstybinė kalbos komisija atkakliai siekdama lietuvių kalbos galių apribojimo?! Reikėtų grįžti prie Vinco Kudirkos prieš daugiau kaip šimtą metų keltų dalykų."
V.Urbučio knygos "Lietuvių kalbos išdavystė" oponentai kalbininkai prof. Vytautas Ambrazas ir akad. Zigmas Zinkevičius raštu pranešė, kad atsisako dalyvauti diskusijoje, nes mano, kad tai kova su vėjo malūnais. Nėra jokio reikalo keisti nusistovėjusių normų ir kelti sumaištį.
Kalbininkas prof. Vitas Labutis prisiminė vieno žymiausių šiuolaikinės kalbotyros specialistų Davido Crystalo knygą "Kalbos mirtis". Pagal joje pateiktą suskirstymą lietuvių kalba gali būti potenciškai nykstanti, nes pastebimas daugelio sričių kalbos irimas ir žodyno erozija, o ji susijusi su svetimžodžiais ir daugybe citatų. Kalbininkas įžvelgė ir pavojų sintaksei, ypač - vardininkui, nes jis be galūnės netenka tikrosios vertės. Tačiau politikai pradeda diktuoti, kaip rašyti, pavyzdžiui, - Viktoras Uspaskich, Valerij Ivanov, nors dar romėnai sakė, kad ir Cezaris nėra aukščiau už gramatiką.
"Gramatikos irimas - baisi kalbos erozija, kuri veda prie kalbos išsigimimo - kalbėjo V.Labutis. - Ar mums svarbiau, kad vilkas būtų sotus, ar avies gyvybė?"
Kalbininko įsitikinimu, kitų tautų vardažodžius reikia pirma rašyti lietuviškai, o skliausteliuose - originalo forma, nes tai, kas yra skliausteliuose, su kitais žodžiais nėra susiję gramatiniais ryšiais.
Išduoda patys lietuviai
Pasak prof. Aldonos Paulauskienės, kai knygnešių tauta pradeda save išduoti - baisiau už laidotuves, o lietuviai jau patys save išduoda. Keisdami lietuviškas moterų pavardes į trumpesnes formas išduodame savo tradiciją, kultūrą, tačiau tokias pavardes dar galima linksniuoti, pavyzdžiui, kaip žodžius "katė" ar "pelė". Kai lietuvės pasirenka vyrišką pavardę, ji nelinksniuojama, ir tai, kalbininkės įsitikinimu, yra lietuvių kalbos išdavystė.
Prof. A.Paulauskienė citavo 2004 metais Latvijoje priimtą įstatymą, skelbiantį, kad visus vardus, vyriškus ir moteriškus, reikia rašyti su galūnėmis ir kuo arčiau originalo tarties. Negalima pažeisti tradicijų ir kalbos normų ir tekste vardai turi būti rašomi atitinkamų linksnių.
Filosofo Romualdo Ozolo įsitikinimu, V.Urbučio knyga galėtų vadintis ir "Lietuvių tautos išdavystė", nes kalba yra aukščiausia tautos gyvenimo sritis. Ir niekas negali pasakyti, kaip tauta turi elgtis su savo kalba, jei ji pati neturi tvirtos dvasios ir stuburo.
"Jei norime kalbėti savo kalba, tenka daryti sukilimą," - kalbėjo R.Ozolas. Filosofas Krescencijus Stoškus pritarė, kad reikia nebe diskutuoti, o apsispręsti, ar rūpi tautos likimas. Kalba yra ne vien kalbininkų, Kalbos komisijos reikalas. Ne jie kalbą sukūrė, tačiau grupė žmonių nusprendžia už visus kalbos likimą. Ir tai, kas dabar vyksta, atitinka mūsų mentalitetą - glitaus moliusko apsisprendimą.
"Ar globalizacija, ar eurofikacija - nesvarbu. Apsisprendimas dėl tautos likimo yra moralės problema", - įsitikinęs filosofas.