Gydytojai kalbėjo, kad į medikus moteris kreipėsi per vėlai, gydytis reikėjo pradėti gerokai anksčiau.
Tačiau girtaujanti moteris nesirūpino savo sveikata. Marija priekaištauja sau, kad nevertė mamos kreiptis į gydytojus. Tačiau ji retai būdavo namuose: ankstų rytą išeidavo į mokyklą, po pamokų – į maldos grupelę, pavakarę – į vienuolių globojamą Žaliakalnio vaikų dienos centrą. Grįžus namo sunku buvo suprasti, ar mama sunkiai serga, ar girta miega.
Atleido už girtuokliavimą
Šeštadienį vyko laidotuvės. Marija nenorėjo važiuoti, nes bijojo pamatyti mamą karste. Tačiau nuvažiavo.
„Priėjau prie karsto. Mama atrodė gražiai kaip niekada: išdažyta, aprengta žydra suknele. Atrodė, kad miega. Paliečiau – šalta kaip ledas, net širdį suspaudė“, – ašaras braukė Marija.
Per laidotuves ji beveik neverkė. Laikėsi, kad dar labiau negraudintų trijų sesučių ir močiutės.
„Ašaros tiesiog išdžiūvo, bet gumulas gerklėje liko. Norėjosi viską išrėkti, bet tvardžiausi“, – sakė Marija.
Žiūrėti į karstą buvo sunku: mergaitei atrodė, kad mama juda, tuoj atsimerks ir išlips iš karsto.
„Bijau ją susapnuoti. Vis prisimenu, kaip uždarė karstą ir pradėjo berti žemes. Tada visi labiausiai verkė. Supratau, kad daugiau jos nebepamatysiu“, – pasakojo Marija.
Ji atleido mamai už girtuokliavimą. Ji nebepyksta dėl jos aprangos, nevykusių draugų. Ji norėtų, kad mama būtų gyva, kad būtų ką sveikinti per Motinos dieną, per Kalėdas, per gimtadienį.
Prieglobstį rado vienuolyne
Po mamos mirties Marijos mažosios sesutės persikėlė gyventi pas vyresniąją seserį, kuri gyvena 30 kilometrų už Kauno. Marija prieglobstį rado vienuolyne. Daugelis jos draugų – vyresni žmonės, tarp bendraamžių rasti tikrų draugų jai sunku.
Mokytojai, socialiniai darbuotojai, vienuolės Marijai kartoja, kad dabar ji privalo būti stipri, kovoti, tvirtai įsikibti į gyvenimą.
„Jie nežino, kad jau seniai kovoju. Kai mama buvo gyva, ji mažai man padėjo, viską turėjau daryti pati. Išmokau kovoti. Daugelis mano bendraamžių nežino, ką tai reiškia“, – sakė Marija.
Mergaitė džiaugiasi, kad pavyko įstoti į gimnaziją: auklėtoja labai rūpestinga, mokytojai dėmesingi ir geri specialistai. Ji džiaugiasi, kad ją supa geri žmonės.
Marijai brangiausi jausmai – draugystė, pasitikėjimas ir meilė. Ji norėtų, kad visi žmonės vieni kitus mylėtų, nesistumdytų ir nebūtų susiraukę. Mergaitė įsitikinusi, kad kančių gyvenime duodama tiek, kiek žmogus gali pakelti. Ji mano, kad yra daug kenčiančių ir vargstančių žmonių, kuriems pagalba ir parama - dar svarbesnės negu jai.
Marija svajoja turėti daugiau draugų. Kol kas turi tik vieną – dienoraštį. Jam ji pasakoja viską.
Didžiuojasi auklėtiniais
Antrieji Marijos namai – Žaliakalnio vaikų dienos centras, kur kasdien lankosi dar 25 vaikai. Daugelis jų – pradinukai, Marija – vyriausia.
Dešimčiai mėnesių dienos centrui finansavimą skiria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Sausį ir vasarį tenka gyventi susispaudus, nes laikomasi tik iš pavienių rėmėjų.
„Prisiperkame kruopų, makaronų ir išgyvename“, – optimizmo nestokojo socialinė darbuotoja, vienuolė Liudvika. Ji apgailestavo, kad šaltuoju sezonu daug pinigų tenka išleisti vaistams, o rugsėjį – vaikų pratybų sąsiuviniams, kitiems mokykliniams reikmenims. Nelieka pinigų ekskursijoms, kelionėms, kurias dienos centras norėtų organizuoti.
„Mūsų vaikai – nuostabūs. Jie labai savarankiški. Gal todėl, kad nepratę, jog jais rūpintųsi“, – apie savo auklėtinius pasakojo sesuo Liudvika.
Daugelio dienos centrą lankančių vaikų šeimų pajamos nesiekia 307 litų, kai kurios apskritai neturi jokių pajamų. Pusės šeimų nariai yra bedarbiai, kitose dirba po vieną iš tėvų. Septynių šeimų problema – alkoholis, septynių kitų - fizinis smurtas. Dar kitose šeimose vaikai patiria emocinį ar psichologinį smurtą.
Nusprendė netylėti
„Rašau, nes noriu pasakyti, kad ne visi gyvena gerai – turi daug arba pakankamai pinigų, kaip dažnai rodo televizija ir rašo laikraščiai. Rašau, nes noriu paraginti jaunimą iš girtaujančių, neturtingų šeimų ar netekusį tėvų kabintis į gyvenimą, svajoti, nes yra žmonių, kurie nori padėti. Dėmesio visiems! Vaikai iš tokių šeimų ne visada yra panašūs į savo girtaujančius, tėvus. Atvirkščiai – jie kovoja, mokosi ir gyvena grūdinami kančios“, – „Kauno dienos“ skaitytojams pirmąjį dienoraščio puslapį atvertė Marija.
Ištrauka iš Marijos dienoraščio:
„Anksčiau viskas buvo gražu, bet laikui bėgant viskas griuvo. Mano tėtis nemėgo manęs nuo pat gimimo: mušdavo, pradangindavo mano globojamus gyvūnėlius, o visa kaltė griūdavo ant manęs. Tuo tarpu keleriais metais jaunesnė sesutė buvo lepinama, mylima ir saugoma. Mama tuo metu dirbo, dar negėrė, labai rūpinosi mumis, o tėtis rūpinosi savo paukščiukais, gerdavo, smurtaudavo prieš mamą. Bet aš ją visada gindavau, pasiėmusi šluotą. Vėliau tėvai išsiskyrė, mūsų globa atiteko mamai.
Po skyrybų tėtis prapuolė, paliko neišmokėtas skolas, o mes buvome iškeldinti į trobą vidury pelkės. Mama pradėjo girtuokliauti, neteko darbo. Susigriebusi, kad blogai elgiasi, nuvažiavo į savivaldybę prašyti buto – ir, dėka V. Šustausko, gavo butą Kaune. Džiaugiausi, kad mama pradėjo dirbti, bet patėvis viską sugadino. Mama vėl pradėjo girtuokliauti, mušti mus, gimus dar vienai sesutei, susirado kitą vyrą – mūsų namai virto landyne“.