Tačiau pastaruoju metu Lentvario parkas garsėjo ne savo vertėmis ir įstabiu grožiu, bet vien žiauraus nykimo ženklais. Viltis, kad parkas atgims, stiprina ir tai, kad jį ketinama įtraukti į Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) valdas. Šiai idėjai pritaria ir naujasis rūmų savininkas.
Ties pokyčių riba
TINP direktorius Gintaras Abaravičius neslepia, kad gali išsipildyti seniai puoselėti lūkesčiai – paimti globon Lentvario parką. Parko direkcija jau dešimt metų prižiūri ir tvarko dar vieną E. F. André sukurtą – Užutrakio parką – ir sukaupė vertingos patirties, kaip prikelti tokius kultūros paveldo objektus. Atgimstanti Užutrakio dvaro sodyba bus skirta valstybės reprezentacijai ir kultūriniam turizmui. G. Abaravičius tvirtinimu, iki šiol ryžtis tokiam žingsniui trukdė paini Lentvario dvaro ansamblio nuosavybė. Padėtis pasikeitė, rūmus įsigijus naujam savininkui.
Per privatizacijos skersvėjus Lentvario parkas buvo išdraskytas gabalais. Jį ištiko pats liūdniausias nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos dvarų likimas – atsirado keli dvaro sodybos savininkai. Dalis parko su rūmais atiteko buvusiam rūmų šeimininkui bendrovei „Kilimai“, kita dalis – valstybei. Tačiau didžiosios, valstybei priklausančios, parko dalies, Lentvario seniūnija visiškai nepajėgė tvarkyti. Keletą didelių ūkinių pastatų, kurie šiuo metu primena pokarines „komunalkes“, privatizavo vietos ir ne tik vietos gyventojai. Jų skurdi būtis tebegyvena liūdnos atminties sovietmečiu. Čia įsikūrusios apie 40 šeimų. Kai kuriuos apleistus ūkinius pastatus yra įsigijęs praeityje garsus lenktynininkas Stasys Brundza.
„Realu, kad Lentvario parkas atgims. Bus žengtas dar vienas žingsnis, atversiantis naują kultūros turizmo kelią po tris E. F. André kurtus parkus – Užutrakio, Lentvario ir Trakų Vokės. Juos visus skiria bemaž vienodas – apie 10 kilometrų atstumas, kuris sudaro savotišką parkų meno žiedą. Tai ligi šiol nepanaudotos unikalios europinio lygio kultūros paveldo pažinimo galimybės“, – įsitikinęs TINP direktorius.
Neseniai bendrovė „Kilimai“ dvaro rūmus ir 2,5 hektaro parko patikėjo naujajam savininkui. Dvaro rūmus įsigijo žinomas verslininkas, kompanijos „Ranga Group“ prezidentas Laimutis Pinkevičius. Šalia rūmų esančią parterio teritoriją jis yra išsinuomavęs 99 metams, kita parko dalis – valstybės. Po išsamių tyrimų ir atstatymo darbų L. Pinkevičius po trejų metų ketina apsigyventi rūmuose, tačiau nemano jų paversti neįveikiama tvirtove. Ir rūmai, ir parkas nebus atriboti nuo visuomenės gyvenimo.
Mena prašmatnius laikus
Daugiau nei šimtą metų Lentvario dvaras siejamas su grafų Tiškevičių giminės vardu. Tačiau jo ištakos siekia dar gilesnę praeitį. Teigiama, kad dvaras buvo įkurtas XVIII a., tačiau tikslių duomenų apie pirmuosius savininkus nėra išlikę.
Šlovingieji dvaro laikai prasideda, kai 1850 metais dvarą nusiperka grafas Juozapas Tiškevičius. Aukso amžių dvaras išgyveno valdant jo sūnui Vladislovui Tiškevičiui. Po jo mirties 1936 metais dvarą tik trejus metus, iki 1939-ųjų, valdė jo sūnus Eugenijus. Jo palikuonis, taip pat Eugenijus Tiškevičius, šiuo metu gyvena JAV. Lentvaryje jis yra lankęsis vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Dvaro klestėjimo laikais ansamblį sudarė 10 pastatų: erdvūs dviejų aukštų rūmai, karvidės, arklidės, daržinė, įspūdinga kavinė „Rivjera“ su viešbučiu svečiams ant ežero kranto, kiti ūkiniai pastatai ir reto grožio kalnų peizažą atkartojantis parkas. Dvaro sodyba kartu su Lentvario ežeru apima daugiau nei 60 hektarų teritoriją.
Įspūdingi, pilį primenantys rūmai buvo statomi dviem etapais – 1865–1866 metais ir 1899-aisiais, kai juos sumanė perstatyti V. Tiškevičius. Raudonų plytų rūmai buvo rekonstruoti romantizmo epochą simbolizuojančiu angliškuoju Tiudorų stiliumi. Dėl neogotikos elementų, į dangų aukštyn šaunančio bokšto, rūmams prigijo pilies vardas.
V. Tiškevičius buvo plačios erudicijos ir modernių pažiūrų žmogus, garsėjo meno kolekcininko aistra ir mecenavimu. Grafas turėjo išugdytą subtilų skonį, žavėjosi ir puikiai išmanė Renesanso epochą. Jo estetinėms pažiūroms didelę įtaką turėjo Italijos kultūra ir menas. Jo talkininkė ir mūza buvo žmona Marija, kilusi iš kunigaikščių Liubomirskių giminės.
V. Tiškevičiaus rūpesčiu Lentvaryje buvo pastatyta miesto bažnyčia ir geležinkelio stotis. Bažnyčia atspindi būdingas italų architektūros meno tradicijas.
Iki šių dienų sklando legenda, kaip grafas ketinęs sutikti Rusijos carą Aleksandrą III. Imperatorių jis buvo žadėjęs pavėžinti rogėmis, tačiau caras atvyko vasarą, todėl kelias nuo stoties iki rūmų esą buvo nubarstytas druska.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lentvario dvaro rūmus nusiaubė rusų armija. Ištikus ekonominiams sunkumams tarpukariu V. Tiškevičius rūmų neatstatinėjo, juos konservavo. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė Lentvario kilimų fabriko, garsėjusio savo audžiamais kilimais visoje Sovietų sąjungoje, administracija. Fabriko cechai buvo įrengti šalia parko ribos. Šiuo metu jie ištuštėję – kilimai audžiami užsienio įmonėse, liko tik rankų darbo kilimų gamybos patalpos. Nemažai buvusio kilimų fabriko gamybos pastatų išnuomoti.
Kūrė žymus prancūzas
Lentvaro dvaro sodybą išskirtinę daro būtent parkas, nors visas dvaro ansamblis yra darni visuma. Mišraus prancūziškojo stiliaus parką XIX a. pabaigoje sukūrė jau kūrybos brandos metų pasiekęs E. F. André, kuriam talkino sūnus René. Prancūzai tuo pat metu dirbo ir kitiems grafų Tiškevičių giminės atstovams, valdžiusiems Užutrakio bei Trakų Vokės dvarus. Dar vieną parką tėvas ir sūnus André Tiškevičiams sukūrė Palangos dvare.
E. F. André – garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas, mokslo darbų autorius, Europoje ir kitose pasaulio šalyse sukūręs apie 100 parkų, dėstęs Versalio sodininkystės, dabar – aukštojoje kraštovaizdžio mokykloje ir stipriai įtakojęs to meto parkų meną.
Lentvario parkas iš keturių parkų yra mažiausias, tačiau jame bene daugiausia tapybiškumo bruožų, kurie ypač būdingi žymaus prancūzo kūrybai. Mišraus prancūziško stiliaus parkas laikomas ir peizažiniu arba angliškojo stiliaus parku, tolygiai pereinančiu į supantį kraštovaizdį, tačiau jame aiškios ir geometrizuotos formos.
Šį parką labiausiai vertina ir E. F. André kūrybos tyrinėtoja, jo provaikaitė Florence André-Olivier, kuri kelis kartus lankėsi Lietuvoje. Prieš keletą metų Florence į Lietuvą buvo atvežusi grupę žinomų Prancūzijos kraštovaizdžio architektų bei jos įsteigtos E. F. André asociacijos narių. Stulbino, kaip Florence lakstė vos įžiūrimais savo prosenelio kurto parko takeliais, atkreipdama dėmesį į beveik menamas, tankmėje slypinčias įdomias detales. Buvo akivaizdu, kad Florence yra puikiai išstudijavusi visas, net slapčiausiais, neįžvelgiamas parko kerteles, ir buvo geriausia gidė net lietuvių kolegoms.
Nemažai įdomių detalių, kaip E. F. André kūrė parkus Lietuvoje, atskleidžia jo bei sūnaus René laiškai bei užrašai. Architektas ne tik mėgo aplinką fiksuoti piešiniu, bet ir raštu. Laiškų ir užrašų išsaugojo ir kitas E. F. André provaikaitis – René André vaikaitis Laurentas Penicaud, kartu su Florence viešėjęs Lietuvoje. L. Penicaud tvirtino, kad jo prosenelis ir senelis Lietuvoje lankėsi tris kartus. Pirmąjį kartą prancūzai į Lietuvą atvyko 1898 metų vasarą. Kelionės užrašuose yra eilučių ir apie Lentvarį – esą tai gražus ir įdomus dvaras, kurio savininkas „grafas Vladislovas verčiasi žirgų auginimu“.
Iš šių archyvinių užrašų knygelių matyti, kad Lentvario grafas V. Tiškevičius prancūzų architektui už metų darbą sutarė mokėti 1500 frankų, neskaitant išlaidų kelionėms bei brėžiniams. Tokia pat suma buvo numatyta mokėti už kitus darbo metus. Yra R. André darytas įrašas, kad iš V. Tiškevičiaus gavo 1650 frankų.
Šiuos užrašus ištyrinėjo parkotyrininkas Steponas Deveikis, gavęs dovanų jų kopijas.
Liko tik griuvenos
Kaip ir daugelis žymaus parkų meno kūrėjo darbų, parkas Lentvaryje išsiskiria įspūdingu besijungiančių tvenkinių piešiniu. Unikali tvenkinių sistema maitinama iš šalia esančio Lentvario ežero. Dvaro rūmų ansamblis, supamas vandens telkinių, atsiduria tarsi saloje. Tačiau šiuo metu tvenkiniai užakę, vandens pratekėjimo sistema sunykusi ir neveikia. Po visą parką vedžioja įviji takai ir laiptai, kurių posūkiuose atsiveria vis kitokie vaizdai, primenantys paveikslą, kuriam tetrūksta rėmų. Ši paveikslo vizija neatsitiktinė, nes ties posūkiais, savotiškomis stotelėmis poilsiui, dažnai atsiranda išraiškingų akcentų – dirbtiniai kelmai, uolos, suoliukai. Jie atkreipia dėmesį ir skatina grožėtis aplinka. Tai dar vienas išskirtinis E. F. André kūrybos bruožas.
Pats įstabiausias, kvapą gniaužiantis vaizdas atsiveria prie kalnų peizažą primenančios didžiosios grotos ir tiltelio su vandens kriokliu. Tačiau pati gražiausia parko vieta labai sunykusi. Vandens kaskada nebešniokščia jau keleri metai, o suskeldėjęs tiltelis baigia sugriūti. Ties juo atsivėrusi duobė gali nusinešti visą unikalią uolų konstrukciją. Ši neprižiūrima vieta, kaip ir kiti įstabūs parko kampeliai, nusėti gausybės šiukšlių.
Ne mažiau apgailėtinas garsios grafų kavinės „Rivjera“ vaizdas. Grafų laikais čia buvo prašmatni poilsio vieta ant Lentvario ežero kranto. Prie kavinės buvo pastatytas viešbutis. Namelių svečiams dvare būta ir daugiau. Čia įrengtoje estradoje vykdavo artistų pasirodymai. Pasakojama, kad muzikantai grafo šeimyną ir jo svečius linksmindavo grodami ežere plūduriuojančiose valtyse. „Rivjera“ su įspūdingomis atlantų skulptūromis, labai panašiomis, kaip buvusiame Tiškevičių pastate Vilniuje, Trakų gatvėje, ( dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) yra tapusi sąvartynu. Unikalus pastatas suniokotas, o siaubingai teršiama aplinka kelia šiurpą.
Tiesa, šalia „Rivjeros“ per nesuvokiamą stebuklą išlikęs vienas dirbtinių uolų krioklys, kurie grafų laikais šniokštė bent keliose parko vietose. Prie šio krioklio dvaro ūkiniuose pastatuose gyvenantys žmonės mėgsta ir skalbtis, ir maudytis. O iš tų pastatų pabirę vaikai, sutikę prašalaičius, pirmiausia klausia, ar šie moka kalbėti rusiškai.
Naujieji parko atradimai
Nors parkas sukurtas prieš 100 metų, jame tebeslypi neatskleistų paslapčių. Kai kuriuos jų slėpinius pavyksta atverti tik dabar. Tokių galimybių suteikia ryšiai su Prancūzijoje gyvenančia F. André–Olivier, turinčia turtingą savo prosenelio archyvą. Su žymaus kraštovaizdžio architekto kūrybos tyrinėtoja artimus ryšius palaiko prieš kelerius metus įsteigto E. F. André klubo Lietuvoje vadovė kraštovaizdžio architektė Vaiva Deveikienė ir jos vyras parkotyrininkas S. Deveikis.
Šios vasaros pradžioje grupė klubo narių viešėjo Prancūzijoje, bendravo su Florence ir parsivežė įdomių žinių apie E. F. André kūrybą Lietuvoje. Neabejojama, kad architektas, kurdamas Lentvario parką, čia buvo atsivežęs uolų meistrą. Dirbtinės akmens uolos, puošiančios visą parką, stebina natūralumu. Tačiau jas sumaniai į peizažą įpynė įgudusio profesionalo rankos. Galimas dalykas, kad šis meistras uolas kūrė ir kituose
E. F. André kurtuose parkuose
Naujų prielaidų iškėlė ir neseniai Lentvario parke E. F. André klubo surengtas pleneras bei seminaras. Jo metu V. Deveikienė ėmėsi atidesnių parko studijų ir pabandė atkurti apnykusią parko struktūrą.
„Kurdama šį planą, stengiausi dar kartą perprasti E. F. André kūrybos principus, kurie nagrinėjami jo mokslo darbuose. Tai būtina, norint atkurti apnykusią parko sandarą.
Nemažai parko autentiškų erdvių, uolėtų šlaitų ir vingrių takelių yra apaugę žolėmis ir krūmokšniais. Juos pakeitę nauji tiesmukai išminti takai trukdo suvokti parko struktūrą, pastebėti vertingiausius vaizdus. Tai labai svarbu, nes E. F. André kūrybai būdingi spiralės ar sraigės formos takai. Kai kurias parko erdves darko vietos gyventojų sandėliai ir tvarteliai. Savo darbe fiksavau erdves, kurias reikia atverti, išlaisvinti nuo menkaverčių sąžalynų ir statinių“, – užsidegusi šiuo darbu pasakojo V. Deveikienė.
Architektė tikino patyrusi atradimo džiaugsmą, sutelkusi dėmesį ties didžiąja grota ir kitapus tvenkinio, šlaito viršūnėje stūksančia griozdiška buvusio kilimų fabriko tvora. Jos nuomone, fabriko cechai greičiausiai buvo pastatyti ir parko teritorijoje, ne tik už jo ribų, kaip lig šiol manoma. Gali būti, kad stačiame šlaite su tvora buvęs nusileidimas su dar viena įspūdinga vandens kaskada, kurią, norint rekonstruoti pirmykštį vaizdą, tektų atkurti.
V. Deveikienė šiai studijai naudojo architekto Antano Tauro prieš beveik 40 metų parengtą parko schemą, 1988–1998 m. inventorizacijos planą bei ortofoto nuotrauką. Šią medžiadą siejo su E. F. André centrinės parko dalies projekto originalo iš Versalio kraštovaizdžio mokyklos archyvų kopija. Plane pavyko atkurti vientisą parko vaizdą.
„Kai kur įžvelgiau menamų dalykų. Tačiau juos diktavo ir paties E. F. André kūrybos principai“, – sakė V. Deveikienė.
Architektė įsitikinusi, kad norint prikelti merdintį parką, pirmiausia reikia gelbėti apgriuvusią grotą, atlikti tyrimus ir atkurti tvenkinių sistemą. Be to, būtina inventorizuoti želdinius, išnagrinėti ir ištirti jų įvairovę. „Naujajam savininkui patarčiau užmegzti ryšius su E. F. André provaikaite Florence. Tai būtų labai elegantiška iš jo pusės, o nauda būtų abipusė. Jau dabar reikėtų pradėti rengti parką prižiūrėsiantį sodininką, kuriam praverstų stažuotė Prancūzijoje“, – tvirtino E. F. André kūrybą ne vienerius metus tyrinėjanti architektė.
Grąžins XIX amžiaus romantizmą
Dvaras turi prisikelti lyg feniksas iš pelenų – atgauti buvusią prabangą ir grožį, spinduliavusius paslaptinga romantikos dvasia. Visa tai ketina atkurti naujasis dvaro rūmų šeimininkas L. Pinkevičius. Verslininkas subūrė specialistų pajėgas, kad dvarui būtų grąžinti jo aukso amžių menantys laikai, atkuriamas ir rūmų, ir parko autentiškumas.
„Bendrovė „Senojo miesto architektai “ ėmėsi kompleksinio projektavimo. Tačiau jis negali vykti neatlikus visų reikiamų tyrimų. Jau vyksta taikomųjų tyrimų derinimas. Rengiamasi pasitelkti architektūros, polichromijos, projektavimo tyrimus rūmuose, išsamias parterio geodezijos, dendrologijos studijas. Tuo pat metu gilinamasi į istorijos tyrimus.
„Norėdami visą ansamblį atkurti autentišką, renkame visą įmanomą informaciją, faktus ir dokumentus. Tik tada galima parengti ansamblio atstatymo projektą ir grąžinti į gyvenimą dvarą tokį, koks jis buvo sukurtas“, – pasakojo L. Pinkevičius.
Verslininkas neslepia, kad užsimojus prikelti šį kultūros paveldo objektą, dvaro pastatuose įsikūrusius gyventojus reikės iškeldinti. Tik tada bus atkurtas viso dvaro ansamblio vientisumas. Dabar daugelis ūkinės dalies namų ne tik apleisti, bet ir suniokoti, apaugę menkaverčiais statiniais.
L. Pinkevičius ketina įsigyti ūkinių pastatų ir visą dvaro sodybą pritaikyti kultūriniam turizmui. „Dvaras tokią funkciją atliko dar XIX a.pabaigoje. Todėl planuojame atkurti buvusį vandens malūną, kalvę, kavinę „Rivjera“. Prie kavinės buvo labai mėgiama to meto poilsio ir pramogų vieta. Poilsiautojai apsistodavo šalia esančiame viešbutyje, laiką leisdavo prie ežero prieplaukoje, kur plūduriavo dešimtys valčių“, – ateities planais dalijosi verslininkas.
Nemažų pokyčių sulauks rūmai ir jų aplinka. Pagal E. F. André planą bus restauruojamas kažkada buvęs puošnus parteris. Peraugusias tujas, kurios užgožia visą vaizdą, teks rauti ir parterį atkurti tokį, kokį suprojektavo žymus kraštovaizdžio architektas.
L. Pinkevičius rūmų antrajame aukšte ketina įsirengti apartamentus, o pirmajame aukšte ir gyvenamus kambarius, ir muziejų. Interjerams bus grąžintas buvęs jų vaizdas, menantis grafų Tiškevičių laikus. Verslininkas svarsto, jei prie kultūros paveldo objekto atkūrimo prisidės valstybinės institucijos, jei pavyktų gauti lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, šis muziejus bus atviras visuomenei.
Kompanijos „Ranga Group“ prezidentas maždaug po trejų metų tikisi persikelti gyventi į Lentvario dvaro rūmus. Per tą laiką dvaro sodyboje turi įvykti esminių pokyčių.
„Ketiname visą dvaro ansamblį pritaikyti ir visuomenės poreikiams – skatinti kultūros bei konferencinį turizmą, suteikti galimybių pažinti kultūros paveldą, gėrėtis nuostabiu kraštovaizdžiu“, – modernaus gyvenimo viziją senajame dvare mato verslininkas.