Architektas: sprendimas dėl Lukiškių aikštės yra kompromisinis

 (116)
Vargu ar Lukiškių aikštės tvarkymo darbų bus imtasi kitąmet, bet tikėtina, kad 2015 metais aikštės atnaujinimo darbai bus pradėti. Taip teigia architektas Rolandas Palekas, kurio studijos paruoštas architektūrinis projektas „Ramybė“ laimėjo Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pirmadienį buvo paskelbti Lietuvos laisvės kovotojų įamžinimo Lukiškių aikštėje idėjos projektų konkurso laureatai. Paaiškėjo, kad aikštę puoš autorių kolektyvo – Vidmanto Gylikio, Vytenio Hansellio ir Ramunės Švedaitės projektas „Tautos dvasia“, vaizduojantis sielos nerimą – iš narvo ištrūkstantį paukštį.

Konkurso komisijos pirmininko R. Paleko teigimu, šis paminklas buvo pasirinktas ir todėl, kad yra pozityvus. „Jis neskleidžia perdėto liūdesio nuotaikų“, – teigia R. Palekas.

Architekto Mindaugo Pakalnio nuomone, komisijos sprendimas dėl paminklo ir atnaujintos Lukiškių aikštės vaizdo yra kompromisinis. „Vieniems tai turėjo būti pompastiška aikštė, vien tik simbolių ir ženklų rinkinys, kiti troško gyvos aikštės, treti norėjo rekreacinės erdvės miesto centre. Man atrodo, kad pasirinktas sprendimas [...] atspindi šių trijų požiūrių kompromisą“, – sako architektas.

Tačiau miesto antropologė Jekaterina Lavrinec apgailestauja, kad sprendžiant, kaip atrodys aikštė, į miesto gyventojų balsą įsiklausyta nebuvo. „Kai vyko paminklo konkursas (antras Lukiškių aikštės reorganizacijos konkurso etapas), [jis] patraukė mūsų dėmesį ir leido pagalvoti apie tam tikras kūrybines protesto formas, į kurias mes įtraukėme miestiečius, faktas, kad miestiečiai nuo pat pradžių buvo išmesti iš viešų diskusijų apie galimas Lukiškių aikštės vizijas“, – tvirtina ji.

– Pone Palekai, koks tai sumanymas, kokia yra autorių idėja? Gal galite nupasakoti, kaip atrodo „Tautos dvasios“ paukštis?

R. Palekas: Tikrai nemažai publikacijų paskelbta internete, yra nuotraukos. Turbūt nepavyktų žodžiais nupasakoti meno kūrinio. Taigi nesiimčiau nupasakoti jo išraiškos, veikiau būčiau linkęs pakomentuoti.

– Interneto svetainėje matome nuotraukas. Galima sakyti, tas paukštis – labai smailus, kūdas, aukštas. Vos galima atpažinti, kad tai apskritai paukštis. Jis skrenda ne horizontaliai, o vertikaliai. Vienas jo sparnas tarsi liečia žemę. Kokio jis aukščio?

R. Palekas: Jis pakankamai aukštas, dabar tikslaus aukščio nepasakysiu. Bet jei jau taip spaudžiate pakomentuoti išraišką, paminėsiu, kad ekspertai šitą darbą pasirinko kaip labiausiai „subalansuotą“. Ir čia ne tik pats įvaizdis, simbolis. Galbūt vieni matys paukštį, kiti – ir kitus dalykus. Jis pakankamai „talpus“.

Taip pat svarbus jo santykis su aikštės erdve, Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, jos bokštais. Svarbus ir dydis, išraiška, sprendimas, kaip jis jungiamas su aikšte ir kaip atspindi praeities dalykus. Visa tai lėmė, kad iš penkių atrinktų darbų šis ekspertams pasirodė pats tinkamiausias.

– Iš kokios medžiagos paukštis?

R. Palekas: Medžiaga – nerūdijantis plienas.

– Jis bus sidabrinis?

R. Palekas: Taip. Autoriai dar mini anglies pluošto metalizuotą medžiagą. Ši medžiaga yra ilgaamžė ir atitinka projekto svarbą, nes darbas turėtų stovėtų daugelį metų. Minėta medžiaga labai gerai atspindi šviesą. Kadangi paukštis bus matomas ir tamsiu paros metu, apšvietimas labai svarbus.

– Kaip sidabro spalvos paukštis atrodys visoje aikštėje, kur jis bus įkomponuotas?

R. Palekas: Konkurso sumanyme ir sąlygose buvo numatyta, kad darbas bus įkomponuotas į projekto „Ramybė“ sprendinius, t. y. mūsų studijos ruošti sprendiniai. Esame numatę išsaugoti (net sustiprinti) žalią liepų žiedą šiek tiek sumažinant vidinę aikštės erdvę. Turiu pabrėžti, kad labai svarbi šios aikštės rekreacinė funkcija, tad ji bus skirta kasdieniams poreikiams. Bus išsaugotos žaliosios vejos salos (tik šiek tiek performuotos), bus suoliukai, kiti atributai. Viso labo tik trečdalis aikštės būtų skirta renginiams ir valstybinėms ceremonijoms, du trečdaliai – miestiečių rekreacijai.

– Konkursą laimėjo būtent Jūsų vadovaujamas studijos projektas. Ar teisingai supratome, kad visiškai dera ir paminklas, ir tai, kas numatyta pačioje aikštėje?

R. Palekas: Žinoma, kiekvienas darbas, kiekvienas projektas yra ėjimas tobulumo link. Dirbant toliau, reikėtų ieškoti optimaliausių sprendimų, detalių. Tačiau taip, šis darbas turi daug potencijos tapti ženklu, priimtinu daugeliui skirtingų žmonių.

– Klausytojas rašo nepalaikąs ideologinio paminklo Lukiškių aikštėje idėjos. Jis teigia, kad toks paminklas pratęsia sovietmečio pradėtą ideologinio paminklo tradiciją. Esą iki Lenino aikštė priklausė piliečiams, tad kodėl norima atsigręžti į tą praeitį, nuo kurios taip norime pabėgti. Kodėl nemokame valstybinių švenčių švęsti linksmai – mokame tik gedėti? Pone Palekai, ką galėtumėte atsakyti?

R. Palekas: Viena iš priežasčių, lėmusių pasirinkimą, buvo ta, kad projektas „Tautos dvasia“ yra pozityvus. Jis neskleidžia perdėto liūdesio nuotaikų. Dar turėčiau pabrėžti, kad jo vieta Lukiškių aikštėje nėra buvusioje Lenino vietoje. Jis šiek tiek patrauktas į šalį nuo pagrindinės ašies. Ten, kur stovėjo Leninas, liktų tuštuma. Labai svarbu, kad paminklas bus ne pačiame centre, o šalia.

Kitaip tariant, jis yra tik vienas iš svarbių kasdienio aikštės gyvenimo atributų. Šalia galėtų vykti koncertai, įvairūs valstybinių švenčių renginiai. Ir ne aplink paminklą, o šalia. Mano supratimu, naudojant demokratines ir kompozicines priemones bei pačią demokratinių santykių plastiką, tai ir būtų tinkamiausias [sprendimas] šių dienų kontekste.

– Pone Pakalni, kaip Jūs vertinate?

M. Pakalnis: Vertinti komisijos sprendimą – sunkus darbas, to galbūt nereikėtų daryti. Yra gera futbolo taisyklė: pirma, teisėjas visada teisus, o jeigu neteisus, reikia pažiūrėti į pirmą punktą. Taigi mes, profesionalai, niekada nekomentuojame komisijos sprendimo. Tačiau, pasižiūrėjus į konkurso eigą ir pasirinktą sprendimą, atrodo, kad ilgą laiką vykusių diskusijų dalyviai tikrai rado kompromisą. Mes turbūt taip ilgai diskutavome vien dėl to, kad nesugebėjome rasti koncepcinio sprendimo, kokios aikštės, kokio paminklo reikia. Buvo blaškomasi tarp daugybės įvairių nuomonių: vieniems tai turėjo būti pompastiška aikštė, vien tik simbolių ir ženklų rinkinys, kiti troško gyvos aikštės, treti norėjo rekreacinės erdvės miesto centre.

Man atrodo, kad pasirinktas sprendimas, kokia turi būti aikštė ir meninis ženklas joje, atspindi šių trijų požiūrių kompromisą. Ten yra ir vietos reprezentacijai, ir simboliui, ir renginiams, ir patiems miestiečiams. Sykiu išlieka ir rekreacinė erdvė. Mano galva, diskusijos, kurios vyko bene 20 metų, tikrai nebuvo bevaisės – yra pasirinktas brandus, dabartinį laikotarpį atspindintis darbas, ir tuo reikia tik pasidžiaugti.

– Ponia Lavrinec, Jūs esate viena iš šios koncepcijos priešininkių. Siekėte, kad aikštė liktų žmonėms, o ne paminklui.

J. Lavrinec: Labai sunku diskutuoti, nes aikštės sutvarkymo vizualizacijos, kurios pateikiamos šiuo metu ir kurios viešai pateiktos miestiečiams, prasilenkia su komentarais, kuriuos dabar išgirdau. Vizualizacijoje parodoma, kad visas aikštės vidurys bus išgrįstas, o medžiai palikti tik šonuose. Kai vyko paminklo konkursas (antras Lukiškių aikštės reorganizacijos konkurso etapas), mūsų dėmesį patraukė ir leido pagalvoti apie tam tikras kūrybines protesto formas, į kurias mes įtraukėme miestiečius, faktas, kad miestiečiai nuo pat pradžių buvo išmesti iš viešų diskusijų apie galimas Lukiškių aikštės vizijas.

Mat, pasak Kultūros ministerijos specialistų, miestiečiai negali tinkamai įvertinti meninių projektų idėjų ir jų organiškų santykių su aikšte. Tada kyla klausimas: jei miestiečiai nesugeba tinkamai įvertinti tos meninės idėjos, kam statomi paminklai ir kam apskritai skelbiami konkursai? Kas tada visų šitų konkursų adresatas? Mūsų manymu, pirmiausia miesto erdvė priklauso miestiečiams ir kaip tik jie turi būti įtraukti į aktyvias diskusijas apie šių viešųjų erdvių likimą.

– Pone Palekai, apie Lukiškių aikštės ateitį diskutuojama jau dešimtmetį ar daugiau. Ar iš tiesų nebuvo klausiama vilniečių nuomonės?

R. Palekas: Ta forma, kokia buvo įmanoma, tikrai buvo viešinama ir pateikta spaudoje. Porą metų sprendiniai yra pateikti daugelyje šaltinių, ir prie Lukiškių aikštės yra stendas, kuriame visi Lukiškių aikštės projektai.

– Vilniečiai buvo tik supažindinami su tuo, kas jau nutarta, ar jie galėjo pareikšti ir savo nuomonę, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė?

R. Palekas: „Vilniečiai“, „tauta“ yra pakankamai abstrakčios sąvokos. Taigi kalba, matyt, eitų apie tam tikrą didelę žmonių grupę, kuri turi abejonių ar nuomonę, ir diskusiją su tais žmonėmis. Aš tikrai būčiau pasiruošęs kalbėtis kad ir su ponia Lavrinec, ir pristatyti detaliau.

– Bet ar šaukštai jau ne po pietų? Nuspręsta, o dabar kviečiate į diskusiją?

R. Palekas: Visiškai logiška, kad profesionaliais, pvz., meno klausimais, pirmiausia pateikiamas siūlymas. Pirmiausia tai yra siūlymas, o ne sprendimas. Yra idėjų konkursas ir štai tokia idėja siūloma. O toliau ta idėja turi daug stadijų. Taip pat turės būti paruoštas ir visuomenei pristatytas techninis projektas.

– Pone Lavrinec, kokia turi būti Lukiškių aikštė? Kokia jos vizija turėtų būti Jūsų akimis?

J. Lavrinec: Be abejo, mes kalbame apie viešąją erdvę. Be to, per 20 metų atsirado ir kitų aikščių, skirtų ir valstybinėms šventėms paminėti. Kudirkos aikštė ir Katedros aikštė turi tą ideologinį krūvį, bet taip yra gyvybingos , jose vyksta tam tikri kasdieniai ritualai. Vienintelė be paminklo likusi aikštė galėtų būti kuo gyvybingesnė, atvira įvairiems scenarijams.

– Ar nesutiktumėte su tuo, kad rastas kompromisas, palikta erdvės ir miestiečiams, jų poreikiams?

J. Lavrinec: Kompromisas, be abejo, puikus dalykas, bet dabar galima kelti klausimą apie atminties ir istorijos formas, į kurias mes orientuojamės tada, kai skelbiami konkursai. Konkurso sąlygose buvo apibrėžiamas paminklas. Paminklas apibrėžiamas kaip dieną ir naktį matomas objektas, sukurtas iš patvarios medžiagos, su integruotais tautiniais simboliais, ugnimi ir nežinomo partizano kapu. Tačiau galima atkreipti dėmesį į tai, kad egzistuoja ir alternatyvios atminties išsaugojimo formos. Pavyzdžiui, atmintis galėtų būti takas arba kanalas. Čia galima prisiminti, pavyzdžiui, Haid Parke esantį labai gyvybingą kanalo formos memorialą princesei Dianai. Miestiečiai ten eina su džiaugsmu, bet sykiu memorialas atlieka ir tam tikrą atminimo funkciją.

– Pone Palekai, yra išrinktas Lukiškių aikštės ir paties paminklo projektas. O kas toliau?

R. Palekas: Dabar rezultatai yra teigiami, darbai išrinkti. Labai tikiuosi, kad vyriausybė, planuodama kitų metų biudžetą, ras lėšų Lukiškių aikštės tvarkymo darbams.

– Taigi yra tikimybė, kad Lukiškių aikštė bus pradėta tvarkyti jau kitais metais?

R. Palekas: Galbūt ne tvarkyti. Matote, aikštė yra pakankamai didelė, projektas nemažas ir sudėtingas. Manyčiau, kad projektavimo darbai turėtų trukti metus ir kokiais 2015 m. galėtume kalbėti apie jų realizaciją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Mirė arkivyskupo G. Grušo mama (5)

Šeštadienį mirė 1919 m. balandžio 1 dieną gimusi Marytė Petrušytė-Grušienė, arkivyskupo Gintaro Grušo mama.

Ieško ne paguodos, o darbo: pagalbos šauksmas drebina feisbuką (45)

„Sunkus darbas – dabar, geri rezultatai – ateityje“, – tokiu užrašu padabintu džemperiu pasipuošusio Luko Balsio nuotrauka ėmė sparčiai plisti internete.

Orai: karščiai užklups jau netrukus (10)

Nors sekmadienį dangų vis dar dengs lietaus debesys, o daug kur tai gausiau, tai kukliau palis, jau kitą savaitę galimi įspūdingi karščiai.

Vilniečiai Verkių parke atšventė tradicinę Rasos šventę (16)

Šeštadienio vakarą Verkių rūmų parke jau aštuonioliktą kartą vyko tradicinė Rasos šventė. Tai – pati seniausia trumpiausios nakties – Saulės grąžos šventė.

Naujoji tvarka atsijojo tikruosius vargšus (74)

Sugriežtinus tvarką gauti socialinį būstą, jo laukiančiųjų eilė Panevėžyje sutrumpėjo daugiau kaip tris kartus. Tad sulaukti stogo virš galvos, kad ir valdiško, dabar galima tikėtis daug greičiau.