Ar tikrai A. Butkevičius negalėjo dalyvauti LRT tiesioginėje laidoje?

Skaitydami rinkimų įstatymus galite pastebėti dvi dažnai vartojamas sąvokas: politinė reklama ir politinė agitacija. Tačiau šiandien nesinorėtų gilintis į šių sąvokų skirtumus, geriau pripažinkime, kad tiek politinės agitacijos, tiek politinės reklamos tikslai sutampa, todėl vartokime šias sąvokas kaip sinonimus.

Europos konvencijoje dėl televizijos be sienų, skelbiama, kad: „Reklama – tai bet koks viešas pranešimas, skatinantis parduoti, pirkti arba nuomoti gaminius bei paslaugas, skatinantis mintį arba veiklą, kurios pageidauja reklamos užsakovas. Jai skiriamas transliacijos laikas, už kurį reklamuotojas kokiu nors būdu atsilygina.“ Nuo kitų informacijos formų ji skiriasi ir tuo, kad mokėdamas tarpininkui už pranešimo paskelbimą, reklamuotojas įgyja galimybę kontroliuoti pranešimo turinį ir formą, taip pat perdavimo laiką ar vietą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas dar 1997 metais išskyrė du reklamai būdingus požymius:

1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus,

2) atlygintinumas (už reklamą yra atsilyginama). Tačiau politinės reklamos atveju nereikėtų pamiršti ir trečiojo požymio – reklamos užsakovas įgyja teisę kontroliuoti jos turinį ir formą.

Taigi ar galėtume sutikti su Vyriausiosios rinkimų komisijos teiginiais, kad Algirdo Butkevičiaus interviu tiesioginėje laidoje „Laba diena, Lietuva“ yra politinė reklama? Galėtume, jei Vyriausioji rinkimų komisija turi duomenų, kad (a) Algirdas Butkevičius už šią laidą sumokėjo arba (b) susitarė su laidos rengėjais, kokie klausimai jam bus užduodami ar kaip kitaip susitarė kontroliuoti šios laidos turinį ir formą. Tiesą sakant, abi prielaidos mažai tikėtinos, ypač, turint omenyje, kad laidą veda profesionalūs žurnalistai.

Gali būti dar ir trečias atvejis, kada interviu gali tapti politine reklama – jei premjeras interviu metu pradėtų siūlyti balsuoti už socialdemokratų partiją ar kaip kitaip agituotų rinkėjus. Tačiau tokie hipotetiniai veiksmai turėtų sukelti teisines pasekmes tik jam pačiam, bet ne visuomenės informavimo priemonei.

Būtent spaudos konferencijoje yra didesnė grėsmė aptikti politinę reklamą, kadangi jos turinį ir formą kontroliuoja spaudos atstovas ar pats pranešėjas, ir, atvirkščiai, mažesnė rizika aptikti politinę reklamą yra tiesioginėje laidoje, kurios šeimininkas yra žurnalistas vedantis laidą.

Gintautas Bartkus

Kritiškai reikėtų įvertinti ir Vyriausiosios rinkimų komisijos rekomendaciją premjerui pasirinkti spaudos konferenciją, kaip būdą skelbti informaciją vietoj interviu. Nes būtent spaudos konferencijoje yra didesnė grėsmė aptikti politinę reklamą, kadangi jos turinį ir formą kontroliuoja spaudos atstovas ar pats pranešėjas, ir, atvirkščiai, mažesnė rizika aptikti politinę reklamą yra tiesioginėje laidoje, kurios šeimininkas yra žurnalistas vedantis laidą.

Tokie patys klaidingi yra ir teiginiai, kad Seimo rinkimų įstatymas draudžia politikams, kandidatuojantiems į Seimą, dalyvauti tiesioginėse laidose. Toks draudimas tiesiogiai nenumatytas Seimo rinkimų įstatymo 54 straipsnyje.

Šis straipsnis draudžia naudotis tarnybine padėtimi valstybės ar savivaldybių institucijose, įstaigose ar organizacijose, taip pat valstybinėse ar savivaldybių visuomenės informavimo priemonėse vykdant bet kokią rinkimų agitaciją. Šios normos esmė yra ne forma, kaip pateikiama informacija, o jos turinys – ką sako politikas: ar agituoja balsuoti už save ar savo partiją, ar ne. Iš kitos pusės, gali būti nesvarbus turinys, bet svarbus būdas, kuriuo politikas siekia paskleisti informaciją. Toks būdas negali būti piktnaudžiavimas tarnyba.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija neturi teisės aiškinti rinkimų įstatymų nuostatų. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija yra išleidusi išsamias rekomendacijas ir pateikia savo išankstines nuomones politinės reklamos ir politinės agitacijos klausimais. Ar tai nėra tiesioginio draudimo pažeidimas?

Ypač pripažinus, kad kontroliuojančios institucijos rekomendacijų nesilaikymas ir jos nuomonės ignoravimas gali turėti tiesiogines pasekmes – užtraukti administracinę ir net baudžiamąją atsakomybę.

Politinė reklama, kaip ir kita reklama, yra informacijos pateikimo būdas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis saugo laisvę reikšti informaciją. Ši laisvė gali būti ribojama tik įstatymu ir tik kai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Nei vyriausybė, nei ministrai ir tuo labiau Vyriausioji rinkimų komisija – neturi teisės riboti šios laisvės.

Skirtingai nuo JAV Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Konstitucija tiesiogiai nepamini draudimo riboti spaudos (visuomenės informavimo priemonių) laisvę, tačiau aiškiai pasako „masinės informacijos cenzūra draudžiama“.