Turbūt nė vienas save gerbiantis leidinys, radijo ar televizijos laida didžiausių metų švenčių išvakarėse neišsiverčia be mokslo istoriko, etnologo Liberto Klimkos. Šis žmogus apie mūsų tautos papročius žino net ir tai, ką seniai pamiršo jų besilaikantys kaimo žmonės.
Libertas Klimka
© G. Savickio nuotr.
Šiemet 65 metų mokslininkui už etninės kultūros puoselėjimą buvo paskirta valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Ir turbūt mažai kas žino, kad gamtos mokslų daktaras savo disertaciją kadaise apsigynė iš fizikos srities.

Libertas Klimka teigia esąs, ko gera, pirmasis Jono Basanavičiaus premijos laureatas, kilęs iš miesto. „Etninė kultūra daugeliui mano kolegų buvo įgimtas dalykas, o man atvirkščiai – etninė kultūra atėjo iš knygų. Tik paskui apvaikščioti Lietuvos kaimeliai ir miesteliai“, – prisipažįsta jis. Deja, mūsų tautinio paveldo puoselėtojas, daug bendraujantis su įvairiais žmonėmis, taip pat ir su mokytojais, pastebi, kad etninės žinios yra išdilusios, tautiškumo spalva nublukusi. „Kai Lietuva tapo nepriklausoma, atsivėrė visas pasaulis, savoji kultūra pasidarė lyg ir mažiau įdomi“, – apgailestauja pašnekovas.

Senovės ritualai

– Įdomu, kaip fizikas tapo etnologu?

– Ne aš pirmas toks. Tarpukariu Vytauto Didžiojo universitete dirbo profesorius Ignas Končius. Dabar jį daug kas pažįsta kaip etnologą, tačiau nustemba sužinoję, kad jis dėstė fiziką. Keliaudamas po gimtąją Žemaitiją, I. Končius skaičiuodavo koplytstulpius ir kryžius pakelėse. Kodėl tai svarbu? Šiandien mes didžiuojamės, kad mūsų kryždirbystės tradicija yra devynioliktoji Pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąraše, tačiau kaip atrodė Lietuva tarpukariu, nežinome. I. Končius aprašė bent jau Žemaitiją. Pasirodo, čia viename kelio kilometre stovėjo du trys kryžiai. Viskas būdavo pažymima: ar kas atsitiko toje vietoje, ar kryžkelė, ar koks įdomesnis medis. O ką jau kalbėti apie sodybą. Namą statydavo kartu su kryžiumi. Sūnų į kariuomenę išleisdavo – kryžių iškeldavo, anūkas gimė, vestuvės – vėl kryžius. Tai tikrai pasaulyje unikali dvasinė tradicija.

– Tačiau lietuviai ilgiausiai iš Europos tautų tikėjo ir pagoniškais dievais.

– Kadaise pagonybė Lietuvoje buvo tarsi valstybinė sistema. Bėda ta, kad kriviai, vaidilos nerašė tekstų, todėl nežinome nei vientisos mitologijos, nei ritualų sistemos. Dauguma nuotrupų mus pasiekė iš mūsų ideologinių priešų raštų. Baltų senąja religija labiau domėtasi renesanso laikais, tačiau tuo metu sistema jau buvo pairusi. Kiekviename kaime, kiekvienoje apylinkėje sureikšminti dievai, kurie tai bendruomenei buvo svarbesni. Bepigu graikams – jie turėjo Homerą, kuris viską paaiškino, papasakojo dievybių giminystę.

Pagoniški krikščionys

– Ar daug mūsų krikščionybėje liko pagoniškų papročių?

– Žmonių ūkinis gyvenimas vyksta pagal gamtos ciklą, kurį žymi kalendorinės šventės. Kiekviena kalendorinė šventė rodo, kada kokį darbą reikia pradėti ir baigti. Svetimas kalendorius, kad taptų savas, turi būti pritaikytas prie žmonių gyvenimo. Kodėl Lietuvoje populiarūs vardai Jonas, Jurgis, Petras? Jų vardinės atitinka gamtos virsmą. Per Jonines aukščiausiai pakyla saulė, per Jurgines sužaliuoja žolė, per Martyną balos užsitraukia pirmu ledu. Taigi mes krikščioniškajame kalendoriuje, kuriame kaip nors įvardijama kiekviena diena, sureikšminome šventes, atitinkančias mūsų krašto gamtos virsmą. Mums visiškai neįdomūs kokie nors sebastianai ar kiti egzotiški vardai, nes jų vardinės nesutampa su mūsų gamtos pokyčiais.

Taigi kiekviena krikščioniška šventė turi daugybę papročių, išlikusių dar iš senojo sanklodos rūmo. Pavyzdžiui, per Sekmines iš bažnyčios grįžę piemenėliai vainikuoja karves. Ar tai ne ritualas? Beje, piemenėlių šventė prasideda tuo, kad į puotą kviečiami miško žvėrys. Tai tarsi bandymas pasirašyti santarvės sutartį su gamta. Dar gražiau būna kitą dieną – per merginų rytagonį, kai žaidžiami meilės žaidimai – netikros vestuvės. Merginas šeimininkė apšlaksto pienuotu vandeniu iš melžtuvės, kad būtų kaip iš pieno plaukusios. Analogijų galime ieškoti Irane ir Indijoje. Ir trečioji Sekminių diena – ledų diena: jei tą dieną dirbsi, ledai išmuš pasėlius.

– Vadinasi, mūsų liaudiški žaidimai – ne tokie jau nekalti?

– Ypač daug įdomių dalykų turi vaikų folkloras. Net maldų tekstai gali būti konservuoti – pavyzdžiui, skaičiuotės. Rudenį, kad greičiau pasnigtų, ir baigę ganiavą galėtų eiti į mokyklą, vaikai apie baltą beržą vesdavo baltą oželį. Oželis vedamas būtinai pagal laikrodžio rodyklę, kad laikas greičiau eitų. Įsigilinus – tai ožio aukojimo atspindys. Prūsiškuose šaltiniuose aprašyta, kad ožys dievams būdavo aukojamas už visą metų gėrį. Seni žmonės dar iki šiol atsimena šį vaikišką žaidimą.

Kuo tapsime?

– Ar žmonėms dar reikia seniai prasmę praradusių religinių ritualų?

– Švenčių reikia kiekvienam žmogui. Jos skaldo laiką. Įsivaizduokite, kaip mes dirbtume neturėdami savaitgalių. Nagrinėjant indoeuropiečių papročius pastebėta, kad kas 40 dienų žmogui – kūnui, protui, net pasąmonei – reikia didesnės šventės. Ir ne šiaip sau šventė susijusi su šventumu. Pagrindinė religinės šventės prasmė – grįžimas į sakralųjį laiką ir sakralinę erdvę, į pasaulio pradžią. Kita jos dalis – linksmybės. Šventė turi atitraukti žmogų nuo kasdienybės.

Šventės labai reikia, kad tauta pajustų vieningumą. Tai buvo būdinga labai senais laikais, kai gentis susėsdavo prie laužo – petys prie peties. Visi savi, veidai apšviesti vieno laužo liepsnos, o už šviesos rato – svetimas, grėsmingas pasaulis. Kai esi ne vienas – jauku ir saugu. Šis saugumo jausmas labai svarbus – net valstybiniu mastu. Jeigu einant gatve pasidarys bloga ir parkrisi, o pro tave visi praeis, vadinasi, nėra solidarumo jausmo, žmonės nejautrūs vieni kitiems.

– Pasaulyje plinta kosmopolitizmas. Kaip vertinate šį reiškinį?

– Globalėjimas mums atvėrė viso pasaulio kultūrą. Bet mes, iškreiptai jį priimdami, nesirūpiname patriotiškumu – jo neugdome nei mokykloje, nei šeimoje. Yra šeimų, kuriose vaikams sakoma: „Mokykis anglų kalbos ir greičiau mauk iš čia“. Dėkoju Dievui, kad gimiau nedidelėje šalyje. Didelės tautos turi ydų, kurios nebūdingos mažoms. Pavyzdžių prisižiūrėjome būdami Rusijos imperijoje, tačiau imperinis mąstymas būdingas ir Prancūzijai, Vokietijai. Beje, pastaroji labai stengėsi savo sielą apvalyti. Paniekinamą požiūrį į kitą kultūrą labiau rodo didžiosios tautos, o mažosios ne visada išvengia vaikiškų ligų – nevisavertiškumo komplekso arba pasipūtimo. „Mes, lietuviai, geriausi krepšininkai ir alaus gėrėjai pasaulyje!“ Tačiau dabartinis „Žalgirio“ kapitonas nemoka lietuviškai.

Pasaulis turėtų suprasti, kad tikrąją laimę galima rasti tik savo tėvynėje. Todėl reikia joje kurti padorias gyvenimo sąlygas. Ypač tai turėtų būti aktualu mūsų tautai. Juk mūsų genai po šia padange, ko gera, gyvuoja nuo akmens amžiaus. Nors klimatas čia nėra smagus, aš visada pasidžiaugiu, kad jis įvairus. Neduok Dieve, gimti po palmėmis: ištisus metus tas pats mėlynas dangus. Yra nuomonių, kad klimato juostose, kuriose nėra akivaizdžios metų laikų kaitos, nesukuriama aukšta kultūra. Mes, deja, irgi nesukūrėme aukštos kultūros, nes turime daug dirbti, kad išgyventume: reikia šiltai apsirengti, maisto žiemai sukaupti, todėl nedaug laiko lieka dvasiniams poreikiams. Taigi Europos ateitis – tik daugiakultūrė. Jau matau įdomių poslinkių. Pavyzdžiui, Vokietijoje nėra federalinės kultūros ministerijos. Kiekviena šalies žemė turi savo ministeriją. Ir vokietis sako: „Aš esu bavaras“, „Aš – saksas“. Skandinavijos šalys, Prancūzija turi Nacionalinės kultūros apsaugos įstatymą. Gal todėl egzistuoja ir prancūziškas kinas.

Etninė kultūra buvo skirta tam, kad žmogus neišprotėtų nuo sunkaus darbo. Baudžiavos laikais keturios dienos būdavo skirtos dvarui, dvi – sau. Namie – 12 vaikų, žemės ūkis – neproduktyvus. Man galvoje netelpa, kaip buvo galima taip gyvenant dar sukurti ką nors gražaus: drobelę austi ne bet kaip, o gražiausiais pievų raštais; verpstę ne paprastai išdrožti, o išmarginti. Ir tokios baudžiavos laikais žmonės išgyvendavo šimtą metų. Beje, visi šiandieniniai šimtamečiai gyvena kaime. Mieste tokio nėra nė vieno. Nutolę nuo gamtos mokame savo sveikata.

Libertas Klimka

Gimė 1940 m.

1963 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą.

1972 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją.

1967–1975 m. vyresnysis mokslinis bendradarbis Puslaidininkių fizikos institute.

1975–1992 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto docentas.

1992 m. apsisprendė dirbti mokslo istorijos ir etnologijos srityse. Tapo Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentu.

2001–2005 m. VPU Istorijos fakulteto prodekanas.

Paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje.

Lietuvos mokslo istorikų asociacijos vicepirmininkas, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, Kraštotyros, Astronomų ir Fizikų draugijų narys, Kultūros vertybių apsaugos departamento ekspertas, tarptautinės organizacijos „Astronomija kultūroje“ narys ir t. t. Prisidėjo prie Saulės laikrodžio Nidoje projektavimo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (47)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (7)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (9)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (17)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (248)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (8)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (88)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (75)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...

Vilniaus viešnamiuose – meilės pažinčių svetainėse ieškančios užsienietės (48)

Iš jaunų merginų prostitucijos pralobti užsigeidę sutuoktiniai nutarė eiti lengviausiu keliu –...

Duonos gamintojai pasišovė išsaugoti lietuviškos ruginės duonos tradicijas (19)

Lietuva nuo seno visame pasaulyje garsėja ruginės duonos gamybos tradicijomis. Vis dėlto...