Esą homoseksualų vyrą turėjusiai moteriai, norėjusiai duoti kraujo, pasiūlyta anketoje to neminėti, antraip jos kraujas nebūtų priimtas, o pastato, kuriame vyksta neįgaliųjų renginiai, direktorius, nematė problemos, kad juos čia reikia beveik užnešti.
Nežinodami ką atsakyti, valdininkai sprendimo atsakomybę perkėlė paauglei
Viena iš projekto dalyvių, Liucija, apsimetė šešiolikmete nėščia paaugle. Ji ne tik susidūrė su abejingumu, bet ir pamatė, kad tarpusavyje nebendradarbiauja nei vienoje srityje dirbančios institucijos, nei tos pačios įstaigos darbuotojai, siuntinėdami vieni pas kitus. Pavyzdžiui, nėščiai paauglei, klausiančiai patarimo, ką daryti, buvo pasiūlyta pirma pačiai apsispręsti, ką ji norinti daryti, tuomet paskambinti.
„Paskambinus į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, specialistė po nustebimo apie tokį atvejį – kaip taip gali būti pasaulyje, kad paauglė nėščia, nukreipė mane į Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigą. Ten su manimi bendravo teisininkė, kuri vartojo sunkiai suprantamas teisines sąvokas, aiškindama man teisinę bazę. Tuomet vėl kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, sakydama, kad radau internete globos namus „Užuovėja“, kuriuose gali gyventi paauglės. Tuomet specialistė manęs paprašė pusvalandžio, po kurio davė direktorės telefoną. Kaip paaiškėjo, tai buvo jos asmeninis numeris, todėl direktorė pirmiausiai išaiškino, kad neturėjau teisės jai skambinti šiuo numeriu ir kad aš pati turiu pirmiausia žinoti, ką noriu daryti“, - pasakojo mergina.
Įvairiems darbuotojams pasakodama savo išgalvotą istoriją, mergina vis užsimindavo, kad tėvai priklausomi nuo alkoholio, namuose kartais nėra ko valgyti, o dar gyvena jaunesnis brolis ir sesuo. „Tačiau niekas nepasidomėjo, ar iš tiesų nereikia jiems pagalbos. Gal pamanė, kad jei aš, šešiolikmetė, galiu susitvarkyti su savimi ir kūdikiu, galėsiu susitvarkyti ir su jaunesniais broliu ir sese“, - svarstė Liucija.
Anot jos, eksperimentas parodė, kad nors popieriuose teisinė bazė tiesiog ideali nėščių paauglių atžvilgiu, iš tiesų iš žmogiškosios pusės su tokia problema susidūrusi paauglė vargiai sulauktų pagalbos.
„Institucijų darbuotojai arba abejingi, arba nekvalifikuoti. Todėl mes, be kitų dalykų, kuriuos pastebėjome, siūlome rengti darbuotojų kvalifikacijos nustatymo ir gerinimo kursus. Jau sulaukėme patikinimo, kad pagal mūsų rekomendacijas bus paruoštas bendras veiksmų planas, kaip turėtų elgtis institucijos, jei iš tiesų paskambintų nėščia paauglė. Kai darbuotojas nežino, kur nukreipti, tai yra problema“, - sakė mergina, kuriai teko atremti ir grasinimus teismu.
„Kai publikavau straipsnį apie šį eksperimentą, kilo konfliktas su „Užuovėjos“ direktore, kuri, grasindama teismu, paprašė išimti dalį straipsnio“, - prisipažino pašnekovė.
Vien Vilniaus apskrityje pernai, oficialiais duomenimis, nepilnametėms buvo atlikta 30 abortų, dar 45 pagimdė. Anot Liucijos, dėl to kaltas ir bendros lytinio švietimo programos nebuvimas. „Dabar šias pamokas dažnai veda kunigai, vienuolės, tikybos mokytojai, ir nėra vieningos programos, todėl pedagogai dažniausiai paruošia tas pamokas taip, kaip jiems atrodo. Be to, trūksta komunikacijos tarp Vaikų teisių tarnybos ir ligoninių. Tarnyba teigė negalinti pasakyti, kiek nėščių paauglių pagimdo, nes gydytojai gali ir nepranešti, jei jiems pasirodo, kad šeima normali. O kaip tai nustatoma – niekas negalėjo paaiškinti“, - teigė Jaunųjų žurnalistų ugdymo mokyklos auklėtinė.
Išgirdo klausimą, ar norėtų pačios vaikui homoseksualo kraujo
Kita projekto dalyvė, Evelina, su savo bendražygiais narpliojo temą, kodėl homoseksualūs vyrai negali būti kraujo donorais.
„Kai tai sužinojau, man pasirodė keista, kodėl sveikas, padėti kitiems norintis žmogus negali to padaryti. Paaiškėjo, kad jiems tai uždrausta dėl didesnės rizikos sirgti pavojingomis ligomis. Kadangi santykiaujama analiniu būdu, didesnė tikimybė užsikrėsti. Kraujo saugumas – iš tiesų labai svarbus aspektas, mes visi norime, kad kraujas būtų saugus, tačiau toks draudimas kraujo neapsaugo. Yra ir kitų, heteroseksualių žmonių, kurie lygai taip pat santykiauja ir kelia tą patį pavojų, bet jie neidentifikuojami, anketoje klausimo apie lytinių santykių formą nėra. Tik vyrų klausiama, ar jie neturėjo santykių su vyrais. Mūsų tikslas, kad anketoje būtų pakeista klausimo formuluotė – „ar jūs turėjote praeityje nesaugių analinių santykių“, - teigė mergina. Esą tuomet kraujas iš tiesų būtų saugesnis.
Anot jos, kraujo centruose jaunuoliai susidūrė su gan liūdna situacija, kai vadovai gražbyliauja, labai gražiai kalba ir tikina besilaikantys ES teisės aktų, tačiau tame centre dirbančios gydytojos atvirai tyčiojasi iš homoseksualų. Tuo tarpu išvažiuojamose akcijose, kai buvo rengiami mobilūs centrai, gydytojai esą net nelabai klauso, ką žmogus jiems apie save pasakoja. Žmogui greitakalbe užduodami tradiciniai klausimai apie ligas ir pernelyg nesigilinama į atsakymus.
„Taip pat skambinau į kraujo centrą ir prisistačiau moterimi, norinčia duoti kraujo, tačiau prisipažinau, kad mano vyras buvo biseksualas, t. y. turėjo santykių ir su vyrais. Tuomet mane nukreipė pas gydytoją, kuris pasiūlė anketoje to nežymėti ir draugiškai patarė išsitirti dėl ŽIV. Taigi viename kraujo centre griežtai neleidžiama duoti kraujo moterims, turėjusioms lytinių santykių su tokiais vyrais, kitame centre jau teigiama, kad taisykles galima apeiti. Tokios dviprasmybės stebina.
Pabandėme situaciją aiškintis Sveikatos apsaugos ministerijoje. Visoje ministerijoje už kraujo donorystę atsakingas vienas žmogus ir jis tuo metu atostogavo. Kai pagaliau susisiekėme su ta specialiste, ji mus nukreipė į Viešųjų ryšių skyrių, kuris po savaitės man atsiuntė atšviestą oficialaus dokumento kopiją, o ne atsakymus į mano konkrečius klausimus, kaip būtų galima pakeisti šią situaciją, ką jie patys mano – ar 20 metų senumo įstatymas yra efektyvus, ir pan.“, - pasakojo Evelina.
Beje, viename kraujo centre Evelina išgirdo jos vadovo klausimą, nuspalvintą atitinkamu tonu: „Ar jūs norėtumėte, kad jūsų kūdikiui būtų perpiltas homoseksualus žmogaus kraujas?“ Vėliau ir psichologai jai patvirtino, kad Lietuvoje toks perpylimas tapatus tarsi baltaodžiui būtų perpilamas juodaodžio kraujas arba musulmono kraujas būtų perpilamas krikščioniui. Kitaip tariant, tai klišės, bylojančios apie tolerancijos trūkumą.
Anot Evelinos, šiandien ES vyrauja nuostata, kad jei kraujas nepriimamas tik dėl seksualinės orientacijos, tai pažeidžia asmens teises. Kitos šalys, pavyzdžiui, Švedija, Anglija, jau leidžia duoti kraujo homoseksualams, tiesa, yra sąlyga, kad metus laiko žmogus nebūtų turėjęs analinių lytinių santykių. Tai susiję su ilgu AIDS inkubaciniu periodu.
Neįgaliųjų susibūrimo vietose nėra užvažiavimo vėžimėliams
Juta su komanda užsimojo pasiekti, kad Klaipėdos žvejų kultūros rūmuose – viename pagrindinių kultūros pastatų Klaipėdoje ir vieninteliame pastate, kuriame vyksta judėjimo negalią turinčių žmoni renginiai, įrengti įvažiavimus neįgaliesiems. Šiuo metu vežimėliui ant laiptų prie pastato padedamos lentos, kuriomis neįgalus žmogus be pagalbos negalėtų užvažiuoti.
„Iš rūmų direktoriaus išgirdome, kad yra daug baisesnių dalykų, o ši problema nėra tragiška, o savivaldybėje specialistai siuntinėjo nuo vieno pas kitą, kol apsukome šešių žmonių ratą. Pas Klaipėdos merą pakliūti taip pat nesisekė – esą jis neturi laiko, yra užimtas žmogus, o mes tik paprasta iniciatyvių žmonių grupelė. Tik kai kreipėmės kaip jaunosios žurnalistės, mus įsileido ir prižadėjo pasidomėti problema“, - pasakojo Juta.
Jaunuoliai prie rūmų suorganizavo akciją, kurios metu visi norintys galėjo išbandyti jėgas užkilti lentomis vežimėliu. Tai padarė netgi pats meras. Pagaliau problema buvo pripažinta ir netgi raštiškai užfiksuota, kad užvažiavimas neįgaliesiems atsiras.
„Tiesa, šiandien sužinojome, kad, ko gera, viską teks pradėti iš pradžių. Įvažiavimas buvo žadėtas dar spalio mėnesį, bet jo nėra. Mergina iš mūsų grupės paskambino rūmų direktoriui ir išgirdo atsakymą, kad jis nieko nežadėjęs. Esą žadėjo meras, tačiau tik kartą buvo atvažiavę vyrai, kažką pamatavo ir tuo viskas baigėsi“, - teigė mergina.
Pabuvo nuo narkotikų priklausomų asmenų kailyje
Tuo tarpu Vita su bendražygiais pabandė įsijausti į nuo narkotikų priklausomų asmenų kailį. Jaunuoliai valstybės tarnautojams bandė įrodyti, kad šiems žmonėms reikia integracijos į visuomenę, ne tik gydymo programų. Spėjama, kad Lietuvoje kasmet suvartojama apie pusantros tonos kanapių ir sunkmetis beveik nepaveikė juodosios narkotikų rinkos. Apytiksliai manoma, kad Lietuvoje yra apie 7 tūkst. narkomanų, bet tai tik tie, kurie yra įskaitoje.
„Nors visi pripažino, kad priklausomybė – liga, susidūrėme su apgailestavimais, kad žmonės ir nuo vėžio miršta, nes nėra pinigų. Tad iš kur jų imti šiems žmonėms. Mes ir patys, pradėję projektą, turėjome neigiamų nusistatymų, bet daugelį jų paneigėme. Jiems trūksta programų, kurios skatintų įsidarbinti. Metų trukmės vieno narkomano reabilitacija kainuotų apie 14 tūkst. litų. Tačiau jeigu jie turėtų galimybę dirbti, per ketverius metus šią sumą grąžintų“, - savo pasiūlymą dėstė Juta.
Anot Nacionalinio socialinės integracijos instituto direktorės Neringos Jurčiukonytės, Europos vertybių tyrimai rodo, kad tik 56,6 proc. lietuvių mano, kad labai svarbu šeimoje vaiką mokinti tolerancijos ir pagarbos. Pagal šiuos rodiklius Lietuva atsiduria vienoje paskutiniųjų vietų.
„Tolerancija – tai nėra tyla, kai šalia matai diskriminaciją ar kitus visuomenei žalingus reiškinius. Priešingai, tolerancija įpareigoja aktyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime, lygių galimybių užtikrinimui. Ir šių pilietinių eksperimentų tikslas buvo išbandyti, ką demokratinėje valstybėje gali pakeisti eilinis pilietis“, - teigė pašnekovė.
Anot N. Jurčiukonytės, pastarųjų komandų rezultatai – savotiškas visuomenės savitarpio supratimo indikatorius. Kai kurios iš pasirinktų problemų reikalauja sisteminių pokyčių ir kur kas daugiau laiko. „Ir vis tik po pilietinių eksperimentų vykdymo esame maloniai nustebinti ir galime vis drąsiau pasakyti, kad aktyvus pilietis gali išjudinti ne tokius jau ir mažus pokyčius“, - sakė ji.