Ar bučiuoti kunigui ranką?

Pasikalbėti dėl vestuvių į bažnyčią užsukęs vilnietis nustebo pamatęs, kad klebonijoje lenkų kunigui moterys bučiuoja ranką. „Priėjau, kaip bažnyčioje priklauso, pasisveikinau, o jis ir man ištiesė ranką pabučiuoti“, – sakė Simas. DELFI domėjosi, ar tradicija bučiuoti kunigui ranką gyva ne tik lenkiškose, bet ir lietuviškose bažnyčiose ir kodėl vis daugiau vyskupų nebeleidžia tikintiesiems bučiuoti savo žiedo.

Lenkiškai parapijai priklausantis Andžejus pasakojo, kad rankos bučiavimas kunigui jo nestebina. „Tačiau šiais laikais ranka bučiuojama ne visiems, bet labai gerbiamiems arba aukštesnio rango dvasininkams“, – pasakojo lenkų tautybės vilnietis.

Pasak Andžejaus, tarp lenkų įprasta bučiuoti ranką moterims, gerbiamiems kunigams, o tėvams – nebe, nes „tai jau atgyvena“.

Vyresni lietuviškų parapijų katalikai apie rankų bučiavimą kunigams pasakojo prisimenantys iš vaikystės. „Tačiau tai buvo įprasčiau tuo metu, kai vaikai tėvui ar motinai iš pagarbos bučiuodavo ranką. Yra tekę matyti, kaip bučiuojamas vyskupo žiedas, bet kad bučiuotų kunigui, seniai mačiau“, – DELFI sakė mažame miestelyje gyvenanti septyniasdešimtmetė Birutė.

Vytauto Didžiojo universitete būsimiems kunigams liturgiką dėstantis kunigas Artūras Kazlauskas
DELFI teigė, jog kunigo rankos pabučiavimas numatytas ortodoksų, koptų ir senojoje katalikų (ekstraordinarinė forma) liturgijose. Čia kunigo ranka pabučiuojama ką nors jam paduodant arba iš jo paimant. Vatikano II Susirinkimo reformuotoje liturgijoje rankos bučiavimo nebeliko.

Bučiuoja naujai įšventinto kunigo delnus

Pasak dvasininko, bučiuojant ranką, išreiškiama pagarba kunigui, veikiančiam sakramentinio Kristaus asmenyje. Dar ir šiandien išlikusi tradicija bučiuoti naujai įšventinto kunigo – neopresbiterio – delnus.

„Įšventinimo metu jo rankos patepamos šventąja krizma – kvapniuoju aliejumi, kuris išreiškia Kristaus buvimą: malonų buvimą, maloniai kvepiantį buvimą, nes krizma – tai kvepalų ir aliejaus mišinys“, – pasakojo VDU dėstytojas, pridurdamas, jog kunigas yra įšventinamas perduoti Kristaus šventumą pasauliui.

A. Kazlauskas atkreipė dėmesį, jog kiekvienas pakrikštytasis per Krikštą ir Sutvirtinimą patepamas tuo pačiu aliejumi. Kiekvienas pakrikštytasis privalo nešti gerą Kristaus kvapą į pasaulį.

„Ir dabar paplitęs paprotys bučiuoti kunigui ranką išreiškia pagarbą kunigo atliekamai tarnystei. Apsirengęs liturginius drabužius kunigas skelbia, jog atlieka ne savo, o Kristaus tarnystę, veikia Kristaus vardu. Kunigas visada veikia tik vyskupo įgaliotas. Todėl visiškai priklauso nuo vyskupo. Anksčiau buvo įprasta pabučiuoti vyskupo žiedą, kuris išreiškia priklausymą Bažnyčiai, kurios vadovu yra įšventintasis. Taigi, bučiuoti žiedą vyskupui – tai išreikšti vienybę su visa Bažnyčia, kuriai vyskupas vadovauja“, – aiškino dvasininkas.

Panašus ženklas yra ir pabučiuoti žvejo žiedą, nešiojamą popiežiaus.

„Tačiau dauguma šiandienių vyskupų žiedo pabučiuoti neduoda. Kunigų seminarijose seminaristai mokomi apie kunigo tarnystės garbingumą, kuris išreiškiamas ne duodant bučiuoti ranką, bet atliekant tarnystę Kristaus pavyzdžiu, kuris atėjo ne kad Jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti. Net atiduodant savo gyvybę. Tas, kas iš pagarbos bučiuoja ranką kunigui, išreiškia pagarbą jo atliekamai tarnystei. Tačiau šis bučiavimas visiškai neprivalomas“, – sakė kunigas A. Kazlauskas.

Rankos bučiavimo tradicija gyva Rytų Bažnyčioje.

„Ypač Lenkijoje įprasta sveikintis bučiuojant ranką moteriai. Tad tokiame kontekste ir rankos bučiavimas kunigui tampa visiškai kitoks. Kultūrose, kuriose ranka nebučiuojama, ir rankos bučiavimas kunigui atrodo keistai“, – apibendrino VDU dėstytojas.

Paplito feodalinėje santvarkoje

A. Kazlauskas priminė, jog rankos bučiavimas pažįstamas beveik visose kultūrose bei religijose, neišskiriant nei krikščionybės. Dauguma mokslininkų mano, kad rankos bučiavimas yra kilęs iš feodalinės santvarkos. Priimdamas tarnybą arba ją atnaujindamas žmogus bučiuodavo ranką tarnybą suteikiančiajam. Valdovas savo vasalui duodavo pabučiuoti ranką, bet jei vasalas būdavo kilmingo kraujo, buvo bučiuojama ne ranka, o lūpos.

Rankos bučiavimas dažnai būdavo susijęs su paklusnumo ir priklausymo vyresniajam pareiškimu.

Pasak VDU dėstytojo, simboline prasme bučinys išreiškia troškimą, kad bučiuojamas daiktas ar asmuo būtų mano viduje: „Lūpos juk pirmiausia skirtos valgymui. Taigi, tai reikštų – noriu suvalgyti bučiuojamą daiktą ar asmenį. Bet drauge tai išreiškia, kad noriu, jog bučiuojamasis objektas ar asmuo man priklausytų ir būtų manyje. Šitokiu būdu tai reiškia vienybę ir priklausymą vienas kitam“.