Pasak V. Meidutės-Strazdauskienės, nors Rusijos grėsmė pripažįstama, tačiau viešojoje erdvėje įvardijami tik aiškiai matomi faktai, kaip kad, pavyzdžiui, karinės bazės grąžinimas į Gotlando salą. Tikroji gynybos situacija, pašnekovės teigimu, įvardijama kaip „aukščiausio slaptumo“, ir visuomenei mažai kas žinoma.

Per paskutinius dvejus metus Rusija daugybę kartų yra pažeidusi Švedijos oro ir jūros teritorijas, pažymi V. Meidutė-Strazdauskienė. Vieni pažeidimai – smulkesni ir nesulaukė jokio atgarsio, kiti – akiplėšiški, kaip antai naikintuvų manevrai ore, su keleiviniais lėktuvais prasilenkiant mažiausiu galimu atstumu.

„Krašto gynybos sudaryta speciali grupė, kovojanti su kibernetinėmis atakomis prieš šalies valstybinių įstaigų kompiuterines sistemas, pateikė skaičius, kad rusų inicijuojamos atakos vykdomos po kelis kartus per dieną.

Statistika rodo, kad Švedijos teritorijos pažeidimų skaičius nuolat didėja nuo 2009-ųjų. Į šią statistiką įeina visų tipų pažeidimai, pavyzdžiui, leidimo neturėjimas arba tiesiog žmogiškasis faktorius „šiek tiek paklydus“ jūroje ar ore. Tokie pažeidėjai dažniausiai yra kaimyninės šalys“, – pasakoja V. Meidutė-Strazdauskienė.

Atsaką grėsmei vadina neadekvačiu

Kaip pažymi pašnekovė, gynybai Švedija skiria 1,1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o drastiško biudžeto augimo nenusimato.

„Paradoksas, kad migrantų kaštams padengti šalis skiria daugiau nei gynybai. Paskutinį dvidešimtmetį Švedijos gynybos biudžetas buvo mažinamas. 2011 jis siekė 1,1 proc. BVP, 2016 – 1,05 proc. Tai yra mažiausias Baltijos regiono šalių biudžetas procentine išraiška nuo BVP, skiriamas gynybai.

Jei Švedija būtų NATO narė, jos gynybos biudžetas būtų tarp pačių mažiausių. Tam, kad Švedija atitiktų NATO biudžeto kriterijus, jai reikėtų padvigubinti gynybai skiriamą finansavimą – nuo turimų 45 milijardų iki 90 milijardų Švedijos kronų, tačiau nepanašu, kad Švedijos vyriausybė to aktyviai siektų“, – kalba V. Meidutė-Strazdauskienė.

Pašnekovė pasakoja, kad grėsmes lygis šalyje anksčiau buvo vertinamas kaip „sunkiai tikėtinas“, skaičiuojant iki 2 proc. tikimybę. Dabar Rusijos grėsmė Švedijai vertinama kaip „mažai tikėtina“ – iki 15 proc. tikimybė būti užpultiems.

„Anot žiniasklaidos, gynybos biudžetas nedidėja proporcingai augančiai grėsmei. Jei naršytumėte šiuo klausimu, aptiktumėte daugybę straipsnių su antraštėmis „Rusija gali tik pasijuokti iš Švedijos karininių pajėgų“, „Švedijos gynyba tinkama tik taikos metu“, „Naivi Švedijos kariuomenė turėtų sunerimti“ ir pan.

Tačiau buvęs užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas yra skeptiškas tokioms antraštėms ir visuomenes bauginimui. Jis sako, kad Rusija aktyvesnė rytuose, o Švedija jai nėra tokia svarbi. Rusijos ambasadorius Švedijoje tai taip pat vadina nuogąstavimus „švedų isterija ir propaganda“ bei „nepagrįsta baime“, – pažymi V. Meidutė-Strazdauskienė.

Gyvybiškai svarbi Gotlando sala – nepakankamai apginkluota?

„Baltijos salų asociacijos“ direktorius Derekas Boltonas prieš metus rašė, kad pastarojo meto karo žaidimuose Gotlando, Alandų, Bornholmo salos yra labai reikšmingos ir jei jų kontrolė atitektų priešiškoms jėgoms, sąjungininkai nesugebėtų sustiprinti Baltijos šalių.

„Kaip pažymėjo Ari Shapiro su Keiru Gilesu iš „Chatam House“ savo rašinyje 2015-ųjų pradžioje, „Šiaurės Europa yra sudėtinga šachmatų lenta, o Gotlandas yra esminė vieta. Į rytus nuo salos – Baltijos šalys – NATO narės. Šis karinis aljansas sako, kad vienos narės užpuolimas yra visų užpuolimas. Tačiau Švedija nėra NATO narė, taip pat ir Gotlandas, o kas kontroliuoja Gotlandą, savo rankose turi ir Baltijos šalis“, – tuomet teigė jis.

Kiek daugiau ne prieš metus į Gotlando salą sugražintos karinės bazės pajėgumus ekspertai vertina kaip nepakankamus. „Jos pajėgumų neužtektų sustabdyti ginkluotos agresijos“, – 2016-ųjų rugsėjį Švedų naujienų portalui thelocal.se kalbėjo gynybos ekspertas Stefanas Ringas.

Tačiau Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala įsitikinęs, kad svarbus yra vien šalies militarizavimo simboliškumas.

„Švedija ilgą laiką laikėsi neutraliteto, jai visuomet buvo svarbu ieškoti sąlyčio taškų tarp skirtingų didžiųjų galių, ypač saugumo politikoje, surasti tam tikrą konsensusą. Tačiau po Ukrainos įvykių požiūris pasikeitė – šalyje sustiprėjo kalbos apie narystę NATO, o tai liudija neutraliteto statuso atsisakymą. Visa tai vyksta centro kairiųjų valdymo metu, kurie visuomet buvo dar skeptiškesni nei centro dešinieji. Sustiprintas Gotlandas – sala, kuri kurį laiką buvo palikta be jokių gynybos galimybių, nepaisant jos strateginės gynybinės svarbos.

Tokiose situacijose labai svarbi sprendimų simbolika. Gotlando sala kurį laiką buvo demilitarizuota zona, dabar, ypač po to, kai NATO į tai atkreipė dėmesį, Švedija priėmė tuos sprendimus. Manau, kad ta simbolika, jog ten sugrąžinami kariai ir bus nuolatos, yra reikšminga“, – kalba L. Kojala.

Tikėtis šalies narystės NATO – neverta?

Nors nesaugumo pojūtis šalyje didėja, o po agresyvių Rusijos veiksmų Ukrainoje švedai ėmė kalbėti apie stojimo į NATO galimybę, pasak V. Meidutės–Strazdauskienės, Švedija neturi konkrečių planų artimiausiu metu tapti NATO nare.

„Švedija turi bendradarbiavimo sutartis su NATO, ir to jai pakanka, siekiant išlaikyti oficialų neutralumą, nors karinėse pratybose ir planuotėse šalis dalyvauja aktyviai, tik neturi sprendžiamojo balso.

Švedijos vyriausybė davė užduotį ekspertams išsiaiškinti visus NATO narystės „už“ ir „prieš“ argumentus. Išvada: Švedija turi visas narių privilegijas, jei ir neoficialiai, ant popieriaus surašytas, tai bent jau pažadais, kuriais Švedija tiki – kad, jei šalį pultų, ją ginti stotų kitos NATO narės“, – pasakoja V. Meidutė-Strazdauskienė.

Pasak L. Kojalos, kol kas tikėtis, kad šalis galėtų siekti tikrosios narystės NATO, labai sunku, tačiau pirmieji žingsniai yra žengti.

„Šalis buvo pastūmėta į mentalinį pokytį suvokti, kad politiškai deklaruojamas neutralumas nėra efektyvus, jei neturi realaus pagrindo apsiginti, apsaugoti savo neutralitetą nuo valstybių, nebūtinai kreipiančių dėmesį į tą viešai deklaruojamą politinę poziciją.

Turbūt dabar dar būtų sunku tikėtis, kad Švedija galėtų stoti į NATO, nors apklausose gerokai išaugo palaikymas NATO, visos partijos pradėjo kalbėti apie siekį, kad šalis taptų NATO nare. Tačiau Švedijai kyla daug dilemų: dažnai sakoma, kad ji negalėtų tapti nare, jei ja taip pat netaptų Suomija – ir atvirkščiai. Kad pastaroji galėtų siekti narystės, yra dar sudėtingiau manyti“, – kalba L. Kojala.