Prieš aštuoniolika metų, kai padirbėjęs chirurgu Klaipėdoje, Pasvalyje ir Kaune A.Narbekovas nusprendė studijuoti kunigų seminarijoje, ne vienas nustebo. Dabar, regis, kitaip būti ir negalėjo. Į šio dvasininko išsakomas mintis įsiklauso ir valdžios vyrai, ir eiliniai žmonės.
Dvasia gyja sunkiau
Mykolo Romerio universitete kun. prof. A.Narbekovas dėsto bioetiką. Paskaičius studentų atsiliepimus, tampa akivaizdu, kad jo paskaitos – vienos įdomiausių. Puikia iškalba apdovanotas kunigas nėra retas dalykas. Tačiau kun. A.Narbekovo pranašumas – gilus dėstomų dalykų suvokimas.
Pašnekovas neslėpė, kad jam kaip dvasininkui labai praverčia studijuojant mediciną įgytos žinios. Kun. A.Narbekovas pajuokavo, kad daug lengviau sukišti žarnas į vietą, nei pagydyti žmogaus dvasią. Mat šiuo atveju reikia paties žmogaus pastangų.
Šaknys Lietuvoje
Gimęs ir augęs Žemaitijoje, Gargžduose, kun. A.Narbekovas kalba nė kiek nežemaičiuodamas. Gal ir studijos Romos Laterano universiteto filiale Jungtinėse Valstijose lėmė, kad gimtoji tarmė tarsi pasislėpė. Pasak pašnekovo, buvo metas, kai net galvodavo angliškai. Tačiau daugelio išsvajotoji Amerika kun. A.Narbekovo nesuviliojo. „Pažinau visokią Ameriką, yra ten gerų ir nelabai gerų dalykų, tačiau aš žinau, kad negaliu be Lietuvos. Čia mano šaknys, čia man gera būti, čia turiu, ką veikti“, – tikino pašnekovas.
Per šv. Velykas kunigas negrįš namo, tačiau pirmąjį gegužės sekmadienį, per Motinos dieną, visa Narbekovų šeima tradiciškai sėda prie bendro stalo. Užaugęs daugiavaikėje šeimoje tarp dviejų seserų ir trijų brolių kunigas ir dabar didžiausia vertybe laiko šeimą bei vaiko gyvybę, net jei jis dar ir negimęs. Jo pozicija šiuo klausimu itin griežta, kaip kad ir Bažnyčios.
Išgarsinta pavardė
Tiesa, ištarus Narbekovo pavardę, dažnas prisimena sėkmingai Lietuvą garsinusį futbolininką Arminą Narbekovą. Prisimindamas tą metą, kai reikėjo rinktis profesiją, kunigas linksmai pasakoja apie tai, kad vienas motyvų jam rinktis rimtą profesiją buvo tai, kad penkeriais metais jaunesnis Arminas yra linkęs tik į sportą, vadinasi, gali būti, jog šeima turės jį remti, nes mokslų nebaigs, amato neįgis. „Baimintasi buvo be reikalo. Arminas gyvena kuo puikiausiai. Dabar abu galime padėti mamai, – šypsojosi pašnekovas. – Nuo žiemos iki ankstyvo pavasario mama būna Gargžduose, nes ten dabar yra Arminas, o prasidėjus pavasariui atsivežu ją į sodybą, kurioje šeimininkaujame abu. Smagu, kad mama, nors ir garbaus amžiaus – aštuoniasdešimt šešerių metų, bet nedideliame darželyje per vasarą dar užsiaugina įvairiausių daržovių, o sode vaisių ir uogų.“
Trys viename
Prabilus apie svajones kun. A.Narbekovas prisimena, kad kol buvo mažas, svajojo būti vairuotoju, vėliau, kaip pats sako, beprotiškai norėjo būti mokytoju, o baigdamas mokyklą apsisprendė tapti gydytoju. „Dabar visus tuos tris išsvajotus darbus ir dirbu, – juokėsi pašnekovas. – O jei rimtai, mano dėstomi dalykai be medicinos studijų būtų tarsi be pagrindų. Tam, ką dabar darau, medicinos žinios yra labai svarbios.“
Grįžęs iš studijų Amerikoje A.Narbekovas bioetikos srityje buvo pirmtakas. „Bioetika gerokai platesnė sąvoka nei biomedicina, nes apima ne tik viską, kas susiję su žmogaus gyvybe, bet ir kalba apie visą gyvąją gamtą“, – paaiškino dvasininkas.
Tikėjimo paslaptis
Tikėjimo dalykai, anot kun. A.Narbekovo, neatsiranda iš niekur, per vieną dieną, o yra laipsniškas ėjimas į jį. „Tai yra Dievo dovana, kuri gali ateiti iš niekur ir gali taip prilipti, kad nebeturi, kur trauktis. Tikėjimas, kaip ir viskas gyvenime, yra vyksme, judėjime, tačiau jei jau esi jame, tai ir būsi. Tikėjimas ateina per procesą, tikinčiuoju nepasidarai per vieną dieną. Pašaukimas yra dar kitas dalykas. Ir negali paaiškinti, nes tai yra tik to žmogaus ir Dievo dalykai, yra tai, ką jauti viduje. Tai yra pajuntama, ir gana aiškiai“, – tikino pašnekovas.
Anot kun. A.Narbekovo, medicinos mokslai – ne „šposai“, juolab kad buvo dirbta šešerius metus, tad apsisprendimas pakabinti į spintą baltą gydytojo chalatą ne vienam kėlė nuostabą. „Kita vertus, jei ne medicinos studijos, aš negalėčiau daryti to, ką darau dabar. Vadinasi, tai buvo svarbu, taip turėjo būti. Ir nereikia galvoti apie tai, kas būtų, jei būtų, jei, pavyzdžiui, būčiau sukūręs šeimą“, – sakė kun. A.Narbekovas.
Šeima – dviejų sąjunga
Pasisukus pokalbiui apie celibatą, išsakiau kažkada girdėtą mintį, kad būtų puiku, jei Lietuvoje esantys bemaž septyni šimtai kunigų, panaikinus celibatą, sukurtų darnias, pavyzdines šeimas. Mažai, bebaigiančiai išsivaikščioti tautai tai būtu rimta paspirtis.
„O kas galėtų garantuoti, kad tos šeimos bus pavyzdinės? Juk šeima – dviejų sąjunga. Juk ir gerų tėvų vaikai nebūtinai yra geri. Kas galėtų pasakyti, kad mes – idealūs“, – šypsojosi kunigas. O apie celibatą, anot jo, reikėtų kalbėti ne pripuolamai, o diskutuojant ta tema iš esmės.
Kokybės ženklas
Visgi klausiu, ar galėtų teigti, kad praktikuojančių katalikų šeimos yra tvirtesnės nei netikinčiųjų.
„Jūs minėjote, kad jei nebūtų celibato, vyrą rinktumėtės iš kunigų tarpo, nes jis gyvens laikydamasis dešimties Dievo įsakymų. Aš manau, kad tuokiantis labai svarbus argumentas tai, ar žmogus tikrai yra tikintis, ar vadovaujasi tam tikromis tiesomis. Toks žmogus galėtų tapti vertu dėmesio renkantis porą. Juk jis atlieka išpažintį, gailisi padaręs nuodėmę, stengiasi atitaisyti padarytą skriaudą. Manau, kad tai būtų vienas iš garantų, jog šeimoje su tokiu žmogumi bus lengviau gyventi“, – tikino dvasininkas.
Kun. A.Narbekovas papasakojo situaciją, kai atvykusi į viešbutį šeima užsisakė kambarį. Jų nuostabai viešbučio šeimininkas nepasiūlė pasirašyti sutarties, nepaprašė avanso, o matydamas suglumusius veidus paaiškino, esą jam ramu, nes viską mato Dievas. Atvykėliams pasakius, kad jie yra netikintys, viešbučio šeimininkas užpildė sutartį ir paėmė avansą. „Jei kalbame apie tikintįjį, o ne apsimetantįjį, kad yra tikintis, tuomet tai turėtų būti, mano supratimu, vertinama kaip kokybės ženklas“, – sakė kunigas.
Lakmuso popierėlis
O kaip vertinti žmones, kurie į bažnyčią eina tik per didžiąsias šventes? Gal tikintieji iš tradicijos nereikalingi Bažnyčiai? „Aišku, kad žmogaus, kuris neturi gilių tikėjimo šaknų, tikėjimas gali būti trapus, tačiau jei kalbame apie žmogų, kuris save laiko tikinčiu, reikia sudaryti galimybes, jog jo tikėjimas galėtų sustiprėti. Bet Bažnyčiai reikalingi ir per metus du kartus ateinantieji. Svarbu, kad jie laikytųsi esminių tiesų, palaikytų tam tikrus dalykus, susijusius su tikėjimu. Čia aš kalbu apie dirbtinį apvaisinimą, apie nėštumo nutraukimą. Ši tema – tarsi lakmuso popierėlis, kuris gali leisti pamatyti, kas iš tikrųjų yra tikintysis, o kas ne“, – aiškino kun. A.Narbekovas.
Pasak jo, dabar kalbama apie reiškinį, kuriam apibūdinti vartojama praktinio ateizmo sąvoka, kai žmogus save laiko tikinčiu, bet gyvena, kaip netikintis. Toks žmogus palaiko pozicijas, kurias Bažnyčia įvardijo, kaip netinkamas tikinčiam žmogui. „Ne paslaptis, kad politikai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Jei deklaruojamos vienos vertybės, o per balsavimą Seime pasisakoma už kardinaliai priešingus dalykus, vadinasi, rinkėjai yra sąmoningai apgauti. Pavyzdys – kai vienas Seimo narys sekmadienį dalyvauja mišiose, o po kelių dienų balsuoja už tai, kad iš švenčių sąrašo būtų išbraukta Žolinė“, – stebėjosi pašnekovas.
Dviveidiškumo pasekmės
Kita itin jautri tema, kuriai taip pat reikalinga įstatymus leidžiančių, tautos rinktų politikų pozicija – dirbtinis apvaisinimas. „Kalbame apie įstatymo projektą, leidžiantį embrionus užšaldyti, o po penkerių metų sunaikinti. Jei tikintis žmogus inicijuoja ar balsuoja už tokį projektą – tada jis nėra tikintis. Jis manipuliuoja kalbėdamas vienaip, o gyvena kitaip. To nepavadinsi niekaip kitaip, kaip apgaule. O koks sujudimas buvo dėl alkoholio akcizo mažinimo, kai vyskupai pasakė, kad bus viešinami Seimo nariai, palaikantys alkoholio gamintojus. Tiesa, kaip balsuojama Seime, gali sužinoti kiekvienas, kuris nori“, – sakė dvasininkas.
Anot kunigo, yra žmonių, kurie fariziejiškai elgiasi iš silpnumo, tačiau kai taip elgiamasi sąmoningai, žinant, kokios bus pasekmės, kad jos bus ilgalaikės, pavyzdžiui, leidus sunaikinti embrionus, procesas prasidės, ir nuolat bus žudomi negimę kūdikiai. Pateisinti tokio dviveidiškumo negalima. „Bažnyčioje tikinčiųjų teises ir pareigas reguliuoja kanonų teisė. Seimo narys, kuris balsuoja už įstatymą, leisiantį sunaikinti negimusią gyvybę, pats savo šituo veiksmu atsiskiria nuo Bažnyčios. Nereikia jam to sakyti ar rodyti pirštu. O pasekmės tokios, kad nebegali eiti Švenčiausiojo sakramento, nebegali būti laidojamas su bažnytinėmis apeigomis ir visa kita. Amerikoje taip atsitiko senatoriui Džonui Keriui, kuris pasisakė už abortus bei homoseksualias santuokas“, – priminė kun. A.Narbekovas.
Esminis principas
Pašnekovas tikino, kad Bažnyčia nėra, kaip dažnai prikišama, progreso stabdys. Mokslas turi laikytis moralinės tvarkos, nes kitaip jis pasidaro pavojingas. Pavojingas pačiam žmogui, ypač negalinčiam apsiginti: dar negimusiam, neįgaliam ar esančiam gilioje senatvėje. Pagaliau turime skaudžių istorijos pamokų, kada II pasaulinio karo metu buvo atliekami medicininiai eksperimentai su kaliniais. Ir tai buvo daroma dėl mokslo, nors vėliau tai buvo įvardyta nusikaltimu. Bažnyčia nepasisako prieš dirbtinį apvaisinimą apskritai, bet prieš tam tikrus metodus, kurie pažeidžia žmogaus prigimtines teises, iš kurių pati pamatinė yra teisė į gyvybę. Pvz., pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, nes šio metodo taikymas susijęs su daugybiniu embrionų sunaikinimu. Jau vien atšildymo metu daugiau kaip pusė embrionų žūsta. Kita prigimtinė vaiko teisė žinoti savo biologinius tėvus bus pažeista, jei bus leidžiama lytinių ląstelių „donorystė“.
Visos šios blogybės yra leidžiamos A.Čapliko pasiūlytame projekte. Yra ir kitas projektas, pasiūlytas D. Mikutienės ir V.Gapšio, kuriame numatyta embriono apsauga, neleidžiant jų šaldyti, o taip išvengiama jų sunaikinimo pasibaigus „galiojimo laikui“. Kad apsaugotų moterį nuo papildomų hormonų skyrimo ciklų, siūlomas kiaušialąsčių šaldymas. Panašus dirbtinio apvaisinimo reguliavimas yra Italijoje. Taigi akivaizdu, kad šis projektas yra priimtinesnis savo vertybinėmis nuostatomis.