Po baisios autoavarijos vykusios klubų protezavimo operacijos, namų netekimu pasibaigęs konfliktas su broliu dvyniu, 8 tūkst. litų skola už važinėjimą Vilniaus viešuoju transportu be bilieto, bandymas dar kartą stotis ant kojų. Tai – toli gražu ne visos spalvingo Antano gyvenimo detalės.

„Kai pradedu gerti, viskas eina velniop – lieku nuogas, basas. Netriukšmauju, tik atsigulu į lovą ir geriu. Apaugu barzda, nes nelieka jėgų skustis, praustis, dreba rankos, todėl tik geriu ir viskas“, – DELFI sakė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinuosiuose namuose gyvenantis ir čia pat ūkvedžiu dirbantis vyras.

Antanas sau ir kitiems prisipažįsta: yra alkoholikas, nors iš pažiūros neatrodo. Sako, dėl to, kad geria su pertraukomis.

„Dabar stengiuosi kuo ilgiau negert. Išsilaikau iki pusės metų, o būdavo ištraukiu vos mėnesį. Gal pavyks išsilaikyti ir iki metų, gal iki penkerių“, – save drąsina DELFI pašnekovas.

Sveikatos reikalaujantis užsiėmimas

Kai buvo blogai, bandė eiti pas anoniminius alkoholikus, bet nepritapo. Labiausiai kliuvo, kad ten žmonės apie save pasakoja. „Aš niekam visko apie save nepasakoju. Tai, ką sakau jums, tik mažutė dalelė. O jie pasakojasi. Kodėl turėčiau klausyti? Jie man – svetimi žmonės“, – nesuprantama vyrui.

Tvarka, kai neblaiviems žmonėms neleidžiama nakvoti nakvynės ar laikinuosiuose namuose, Antano nuomone, teisinga: „Aišku, gyventojams nepatinka, jie nori ir girti ateiti. Bet kam to reikia? Jei nori gerti – gerk ir būk kur nori. Kai čia ateina išgėrę, pasitaiko muštynių, netvarkos, nevalyvumo, griuvinėjimų. Prasmukę pridergia, privemia tualetą, o paskui budintiems, kurie pasikeisdami prižiūri tvarką, viską kuopti reikia“.

Antano žodžiais, būti alkoholiku – daug sveikatos reikalaujantis užsiėmimas. Bet kai užeina, ir jis negali atsilaikyti: nori ir viskas.

Nusisuko nuo motinos

Su broliu dvyniu Antaną irgi supykdė alkoholis. Abu gyveno provincijoje, keturių kambarių bute, kurį sūnums paliko tėvas. Dviejuose kambariuose vienas, kituose dviejuose kitas. Po dar vieno konflikto dėl girtuoklystės Antanas paliko namus.

„Pats kaltas – nieko nekaltinu“, – prisipažįsta benamis. – Brolis pasakė, kad eičiau von, aš ir išėjau, pasakęs, kad mokėtųsi pats už visą butą. Susitikę pasisveikinam, bet nesiglėbesčiuojam. Abu principingi“.

Be brolio Antanas dar turi seserį, kuri gyvena Sankt Peterburge. Tėvas su mama išsiskyrė, nes ji buvo alkoholikė. Kaip prisimena Antanas, drauge su mama gyveno tik iki kokių ketverių metų.

„Dabar vienintelis mamą lankau. Visi nuo jos nusisuko. Bet motina yra motina“, - sako Antanas.

Virėjų algos neblogos

Paklaustas apie ateities planus, Antanas vardija: susirasti darbą, būstą. Dėl pastarojo jaudinasi mažiausiai – geresnėje vietoje dirbant virėju galima nuomotis bendrabutį, net jei žiemą ir dideli mokesčiai.

„Algos virėjų neblogos, priklauso, kur dirbsi. Galima uždirbti ir 2 tūkst., ir 2,8 tūkst. litų. Kiek domėjausi, vos pradėjus mažiausiai moka 1,2 tūkst. litų į rankas“, - sakė laikinųjų namų gyventojas.

Kol dėl sveikatos negalėjo dirbti virėju, Antanas džiaugėsi pasitaikiusiu ūkvedžio darbu. Jį gavęs pusę metų negėrė.

„Bet neseniai vėl buvau nutrūkęs – dvi savaites pliušijau pas pažįstamą, ant buto. Paskui vėl čia priėmė – jau ketvirtą ar penktą kartą“, – pasakojo save senu „Carito“ klientu vadinantis vyras.

Kai baigia gerti, sako, visko labai gaila. Nežino, kaip po paskutinio karto jį dar darbe paliko, neišmetė: „Kai susitikom, direktorius tik paklausė, baigiau durniuot, eisiu dirbti ar ne“.

Išmeta daiktus

Gavęs antstolių „pamažintą“ algą Antanas visų pirma perka cigaretes. „Kiti sako, geriau 100 gramų sugerti, negu rūkyt. Bet man geriau cigaretės, nes gert nemoku. Jei pora stikliukų išgeriu – viskas, niekas nesustabdys. Net jei virvėm pririštų, nusitraukčiau ir išlėkčiau gerti“, – sakė nuo alkoholio priklausomas vilnietis.

Pasak jo, jei tris dienas neateini į laikinuosius namus, tave meta von. Drabužius dar savaitę laiko, bet paskui ir tuos išmeta. „Po užgėrimo ateini nuogas, basas. Ir vėl eini į labdaras, turgų naujai pirkti reikalingiausių daiktų, pradedant dantų šepetuku, higienos prekėmis, drabužiais ir baigiant laikrodžiu“, – pasakojo.

Kodėl kai užgeria draugė daiktų nepasaugo? Antanas sako, kad tada kartu su juo būna: „Jos daiktus irgi von meta, todėl viską iš naujo pirkti reikia“.

Paklaustas, kiek dar planuoja gerti, sakė nežinantis. Tačiau stengiasi ilginti blaivumo laiką, kad kuo rečiau nutrūktų.

Prašydavo išeiti savo noru

Susipykęs su broliu Antanas atvažiavo į Vilnių. Nesunkiai įsidarbino virėju, nuomojosi bendrabutį, bet užgėręs viską prarasdavo: „Nesumokėdavau – išmesdavo. Eidavau į nakvynės namus Vilkpėdėje, čia, paskui vėl atsistojęs ant kojų nuomodavausi“, – pasakojo.

Įsidarbinęs kitoje vietoje iš paskutiniųjų stengdavosi išsilaikyti darbe. „Bet visada ateina liepto galas. Anksčiau ar vėliau įkliūdavau ir tekdavo išeiti. Nemesdavo. Gražiai paprašydavo išeiti savo noru“, – sakė Antanas.

Dirbo restoranuose, picerijose, kavinėse, darbuotis neteko tik kinietiškų patiekalų restoranuose. Paklaustas, kokį maistą smagiausia ruošti, sakė, kad kepsnius, kitus antrus patiekalus. Kuo sudėtingiau, tuo įdomiau.

„Šalti užkandžiai, desertai gal labiau moterims. Man neįdomu kapstytis salotose, kaip vištai“, – sakė virėjo karjerą dėl sveikatos problemų laikinai nutraukęs vyras.

„Pirma vienos kojos sąnarį pakeitė, o dabar ir antros. Iki gruodžio dar padirbėsiu ūkvedžiu, o paskui jau eisiu į virtuvę“, – mano Antanas, pasiilgęs maisto gamybos.

Palindo po „Kamazu“

Prieš operaciją Antanas stipriai šlubavo, jam skaudėjo koją. Kompensuojamo sąnario protezo laukė porą metų, kito sulaukė po pusmečio.

„Nesakyčiau, kad labai prailgo tų operacijų laukti. Vis viena vaikščiojau, važiavau į mišką. Ne tiek jau blogai buvo, kad vien lovoje gulėčiau. Vežimėlio taip pat nereikėjo. Bet dabar, žinoma, jaučiuosi kur kas geriau“, – sakė Antanas.

Sąnarių problemos – baisaus, bet laimingai pasibaigusio eismo įvykio pasekmė. „Šešiese važiavom, aš vienas buvau blaivas, gale sėdėjau. Palindom po „Kamazu“. Sakė, laimės kūdikiai – vieniems susiuvo po kelias žaizdas, kitus iš viso tik pora dienų ligoninėje palaikė. Tik vėliau, man jau gyvenant Vilniuje, prasidėjo problemos. Peršvietė ir pasakė, kad sąnariams „šakės“, – pasakojo DELFI pašnekovas.

Paklaustas, ar sukūrė šeimą, Antanas purto galvą. Vėliau užsimena, kad draugė taip pat gyvena laikinuosiuose Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ namuose.

„Jei žmogus gyvena tiesiog gatvėje, tai jau apsileidimas, – mano Antanas. – Kad ir kaip ten būtų, vis viena gali prisiglausti nakvynės namuose, laikinuosiuose „Carito" namuose, ypač žiemą“.

Jis pats šiuo metu gauna 350 litų pašalpos ir dar 250 litų neįgalumo pašalpą. Tačiau pusę nuskaičiuoja antstoliai.

Važinėjimo zuikiu kaina

Į skolas vyras įklimpo zuikiu važinėdamas troleibusais ir autobusais. „Vilniuje pilna tokių zuikių, kaip aš. Dabar perku nuolatinį, nes kai skyrė neįgalumą, moku pusę kainos“, – paaiškino.

Kaip pats prisipažįsta, skolų prikaupė per apsileidimą. Jas moka 4 metus. Liko daugmaž 8 tūkst. litų. Tačiau, kaip pats sako, palyginti su kitų skolomis autobusų ir troleibusų parkams, čia – centai. Yra skolingų ir po 100 tūkst.

Kada baigs mokėti skolas, Antanas neįsivaizduoja, nes „antstoliai užsideda labai didelius procentus“.

Esant tokiai situacijai 37 metų vyrą gelbsti galimybė gyventi ir dirbti „Carito“ laikinuosiuose namuose. Sumoka 50 litų per mėnesį ir gali kiek nori praustis, žiemą – šilta. Vyrai kambaryje gyvena po aštuonis, moterys – po keturias.

Jeigu kuris žmogus nepatinka – nebendrauja. Kaip pats sako, Vilniuje gerų draugų neturi. Daug visi apgaudinėdavo, todėl dabar užtenka draugės.

Paklaustas, ką jam asmeniškai reikštų žodžiai „susitvarkyti gyvenimą“, vyras visų pirma mini darbą, paskui – nuosavą būstą ir vaikus, kuriais galėtų rūpintis, išleisti į mokyklą.

Paklaustas, ar norėtų turėti vaikų, sakė: „Faktas, kokius du“. Tačiau iki tokio „susitvarkymo“ jam labai toli. Stovi eilėje socialiniam būstui gauti, bet yra gal tūkstantasis.

Nesuprantantiems, kodėl būsto neturintys, nakvynės namuose besiglaudžiantys žmonės įsikibę Vilniaus, kai atokesniuose miestuose daug lengviau gauti socialinį būstą, o kaimuose pilna tuščių trobų, Antanas atsako: „Vilniuje daugiau darbų, gyvenimas lengvesnis, nei provincijoje. Iš ko ten gyventi? Vasarą gali prasimaitinti rinkdamas ir pardavinėdamas uogas, grybus, o ką žiemą?“

Pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir veiklos pobūdį

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ nakvynės namai veikia daugiau nei dvidešimt metų. Šiemet nakvynės namai tapo Laikinaisiais namais, pasikeitė ne tik pavadinimas, tačiau ir veikla bei tikslai.

Laikinieji namai teikia pagalbą motyvuotiems, darbingo amžiaus žmonėms, norintiems sugrįžti į visavertį, savarankišką gyvenimą. Šiuose namuose žmonės ne tik gauna nakvynę ir saugų prieglobstį, tačiau ir sulaukia profesionalios socialinių darbuotojų bei psichologų pagalbos, kai bando spręsti praeities problemas ir kurti savarankišką ateitį.

Daugiau sužinoti apie Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ pagalbos veiklas ir prie jų prisidėti galite www.vilnius.caritas.lt