Lietuvos Aukščiausiasis Teismas trečiadienį išnagrinėjo moters kasacinį skundą dėl M.Misiukoniui palankių Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo verdiktų, kuriais kaltinamasis buvo išteisintas.

Generalinė prokuratūra nepalaiko nukentėjusiąja byloje pripažintos J.Šyvokienės kasacinio skundo. Prokuratūra jau anksčiau buvo pareiškusi, kad pati su skundu į Aukščiausiąjį Teismą nesikreips.

Nukentėjusioji prašo ankstesnius teismų sprendimus panaikinti ir perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

„Byla reikšminga politinei sąmonei, tautinių vertybių tvarumui“, - teismo posėdyje sakė nukentėjusioji.

Teismo posėdis vyko sausio 13-ąją, kuri Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, prisimenant sovietų agresiją 1991 metais.

Ji pažymėjo, kad brolis buvo karys partizanas ir priesaikos laikėsi iki mirties, nepripažino okupantų valdžios ir primestos sistemos, nepriėmė klastingos legalizacijos.

„Jei nebūtų pasipriešinimo okupacijai, Lietuva būtų likusi be lietuvių. 17 metų sunkiausiomis pogrindžio sąlygomis išliko, jis užpuolikams priešinosi ir žuvo“, - sakė J.Šyvokienė.

Ji stebėjosi, kad M.Misiukonį išteisinęs Panevėžio apygardos teismas detalizuoja kratos teisėtumą, nurodo, kad daug KGB darbuotojų pritarė kratai ir teismas tuo motyvuoja, kad buvo išlaikytos procedūros.

„Partizaninės veiklos persekiojimas buvo KGB pagrindinė funkcija. Teismų nutartys netiesiogiai legitimuoja okupantų įstatymus, okupaciją ir aneksiją“, - sakė J.Šyvokienė.

Moteris teismui pasakojo, kad brolis buvo aktyvus pasipriešinimo narys, sovietų saugumas prieš jį veiksmus nukreipė kaip prieš reikšmingą nacionalinės etninės grupės narį.

„Kad nevyko partizaninis karas, neturi reikšmės, A.Kraujelis buvo persekiotas už partizaninę veiklą. A.Kraujelis buvo pripažįstamas kaip veikiantis partizanas. Partizanu tampama savo noru ir juo liekama iki mirties“, - teigė J.Šyvokienė.

Moteris sakė, kad įvykių metu M.Misiukonis ėjo 27-tus metus, ir būdamas tokio amžiaus turėjo suvokti savo veiksmus, buvo reikšmingas įvykio dalyvis, surašė žuvusiojo atpažinimo protokolą ir net dabar pateisina savo veiklą, kurią pasirinko pats, niekieno neverčiamas.

Vėliau ji žurnalistams sakė, kad norinti tik surasti žuvusio brolio palaikus ir kad M.Misiukonis pripažintų kaltę ir gailėtųsi, juo labiau, kad jis buvo nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru ir turėtų būti lojalus Lietuvai.

„Jūsų daug - šešios. Aš žinau, kad žūsiu - suraskit mano kaulus ir deramai palaidokit. Aš vykdau jo paskutinę valią. Aš labai nusivylusi teismais, kad legitimuoja okupaciją, tarybinius įstatymus. Tai labai baisu“, - sakė J.Šyvokienė.

Moteris sakė su savo šeima buvusi ištremta į Sibirą, ten brolis siuntė anoniminius laiškus, kuriuoje išreiškė tikėjimą, kad artimieji grįš į Lietuvą ir jis nors žus, Lietuva bus laisva.

M.Misiukonis teismui sakė, kad per ilgą bylos nagrinėjimo laikotarpį jis ir jo gynėjas įrodinėjo ir įrodė, kad nepadarė jokio baudžiamojo nusikaltimo, buvo neteisėtai persekiojamas baudžiamąja tvarka.

„A.Kraujeliui buvo iškelta byla pagal liudytojų, partizanų parodymus, kad Siaubūnui-Pabaisai būtų pareikšti įtarimai, A.Kraujelio nusikalstama veika buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte, adresuotame Utenos prokuratūrai“, - sakė išteisintasis.

M.Misiukonis teigė, kad jo byla nėra reikšminga teisės požiūriu.

„Politiniai vertinimai ir politinė kalba surašyta apie partizaninį karą, sureikšminta A.Kraujelio veikla. Buvo toks laikotarpis, buvau paskirtas valstybinės skirstymo komisijos kaip kiti ir teisininkai, ir ne teisininkai ir dirbom. Praėjus kiek laiko galim svarstyti. Aš buvau prieš skirstymą jaunų specialistų prokuratūros grupėje“, - žurnalistams sakė M.Misiukonis, paklaustas, ar nesigaili dėl tarnybos KGB. Jis sakė, kad didžiuojasi valstybe, mano, kad ir pats prisidėjo prie šalies nepriklausomybės, nes dirbo keliose vyriausybėse, davė priesaiką valstybei.

Generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis sakė, kad, įvertinęs teismų sprendimus teisės taikymo, o ne emociniu aspektu, manąs, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas šioje byloje yra teisėtas ir pagrįstas, nukentėjusios skundas turi būti atmestas.

„Nėra pateikta patikimų įrodymų, kad išteisintojo veikoje būtų nusikalstamos veikos požymiai, kad ji turėjo specialų tikslą sunaikinti A.Kraujelį. Nėra archyvinių dokumentų, patvirtinančių M.Misiukonio veiklą, skirtingai nei V.Vasiliausko byloje, kur aiškūs archyvinai dokumentai - ataskaitos, pažymos, planai. Ten aiškiai nurodyta, kad suimti ar likviduoti buržuazinio būrio ar pogrindžio dalyvį. Tokių archyvinių dokumentų šioje byloje nėra“, - sakė prokuroras.

Jo manymu, M.Misiukonio tarnyba KGB nuo 1962 metų nėra pakankamas įrodymas nusikalstamos veikos, galima daryti tik prielaidą, prielaidomis pasikliauti negalima.

„Partizanų dėka gyvename nepriklausomoje Lietuvoje“, - kalbos pabaigoje pripažino valstybės kaltintojas.

Sprendimą šioje byloje trijų teisėjų kolegija skelbs vasario 18 dieną.

Apeliacinis teismas pernai vasarą paskelbė, kad 1965 metais ginkluotas partizanų pasipriešinimo judėjimas jau buvo pasibaigęs (jis vyko 1944-1953), vadinasi, žūties metu pasipriešinimo grupei A. Kraujelis nepriklausė. Be to, pasak Apeliacinio teismo, byloje surinktais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. Kraujelį siekta sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.

Panevėžio apygardos teismas 2014 metais M.Misiukonį taip pat išteisino, konstatavęs, kad partizano žūties metu nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už nusikaltimą, kurios padarymu kaltintas M.Misiukonis. Anot teismo, būdamas KGB jaunesniuoju leitenantu M.Misiukonis nesprendė A. Kraujelio likimo ir neturėjo tam jokios įtakos.

M.Misiukonis vidaus reikalų ministro pareigas ėjo 1990-1992 metais. Jis teisme yra sakęs, kad sovietų pareigūnai A. Kraujelio ieškojo kaip kriminalinio nusikaltėlio.

Byla kelerius metus buvo sustabdyta laukiant Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl genocido apibrėžimo. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Anot Konstitucinio Teismo, už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai turi įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Strasbūro teismo Didžioji kolegija pernai spalį paskelbė, kad buvęs sovietų saugumo karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją. Strasbūro teismas pasigedo pagrindimo, kaip partizanai atstovavo lietuvių tautai.

Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi dešimt asmenų, kurie prisidėjo prie partizano A. Kraujelio žūties, devyni iš jų yra mirę.

2000 metais tuometinis prezidentas Valdas Adamkus M.Misiukonį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuomet prezidentas teigė, kad apdovanojimas skirtas už tarnybą pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metais. Šis sprendimas sulaukė prieštaringų vertinimų.

A. Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų. Jis veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs, kad nėra jokių įrodymų, jog A. Kraujelis būtų žudęs taikius gyventojus, kaip teigė KGB.

Prokuratūra anksčiau prašė įkalinti M.Misiukonį šešerius su puse metų.

Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.