– Šį pavasarį Prancūzija ir Rusija pradėjo dialogą dėl prancūziško desantinio laivo „Mistral“ pardavimo rusams, kuris į priešo teritoriją ar užnugarį gali greitai permesti didelį kiekį modernios ginkluotės ir gyvosios jėgos. Kiek vėliau vokiečių kariškiai, buvę aukšto rango Vokietijos pareigūnai – buvęs gynybos ministras Volkeris Ruhe ir buvęs NATO karinio komiteto pirmininkas atsargos generolas Klausas Naumannas viešai prakalbo apie reikalą į Aljansą įtraukti ir Rusiją. Jei tokios kalbos jau tapo paviešintos Vakarų Europos spaudoje – žurnale „Der Spiegei“, galima nujausti, kad politikos užkulisiuose ir diplomatijos koridoriuose jos vyksta konkrečiau ir intensyviau. Kaip jūs, žvelgdamas per politinės istorijos prizmę, galėtumėte įvertinti tokias iniciatyvas ir perspektyvas? Ar eidamos tokiu politinio oportunizmo keliu Vakarų Europos didžiosios demokratijos neišduoda europinių vertybių ir ar tokia politika nekenkia Lietuvai?
– Jei taip siaurai mąstytume, kaip mums siūlo kai kurių lietuviškų dienraščių ar internetinių puslapių „nepriklausomi“ apžvalgininkai, viešai demonstruojantys savo ribotumą, arba, elgtumės kaip kai kurie mūsų pavargę politikai, viešuose interviu klasikinę Vakarų Europą apibūdinantys epitetu „Europa jest tępa“ (Europa yra buka – DELFI), labai toli nenueitume. Prie Europos interesų „išdavikų“ tektų priskirti ne tik Paryžių ir Berlyną, bet ir beveik visą tradicinę Vakarų Europą plius Skandinaviją.
Juk Rusijos-Vokietijos dujotiekiui „Šiaurės srautas“ tiesti per Baltijos jūrą, nepaisydamos Lietuvos purkštavimų, leidimus davė visos šiaurės Europos šalys, kurių tik buvo prašyta. Analogiškai situacija klostosi ir dėl dujotiekio „Pietų srautas“. Taigi laikantis minėtos logikos išeitų, kad Lietuvos ar visų Baltijos šalių interesams kenkia ne tik šiaurinė Europa, bet ir pietinė: Graikija, Italija, Austrija, Slovakija… Su tokiu požiūriu labai greitai galime tapti ne tik politiniais schizmatikais Europos Sąjungoje (ES), bet ir patį poną Dievą apkaltinti Lietuvos mistifikuotų interesų išdavyste.
Beje, Lietuvos istorijoje taip kartą jau beveik yra buvę, kada 1925 m. pavasarį įsiaudrinę lietuviai Kaune akmenimis išdaužė Vatikano pasiuntinybės langus, išvijo monsinjorą Antonino Zecchini iš laikinosios sostinės ir šalies, o kai kurie karštesni kunigai pamoksluose tikintiesiems iš sakyklų prakalbo net apie atsiskyrimą nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Ir visa tai tik dėl to, kad tų metų pradžioje Vatikanas pasirašė konkordatą su Lenkija, kuriame tuomet Lenkijos aneksuotas Vilnius buvo įjungtas į Lenkijos bažnytinę provinciją.
Nors Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkija tuomet buvo užėmusi jėga, o juridiškai jį Lenkijai 1923 m. kovą patvirtino tarptautinė institucija Ambasadorių konferencija (Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija), dėl visko kaltas liko Šventasis Sostas, kuris neturėjo nei tankų, nei kavalerijos, nei kariuomenės ir rūpindamasis tikinčiųjų sielovada veikė tik tuometinės tarptautinės teisės rėmuose. Sutikite, keistokas politinių moralistų kerštas. Tai viena.
Antra, lietuviams svarbu suvokti, kad klasikinėje Europos politikoje, kuri skaičiuoja jau daug šimtmečių, pragmatizmas yra ne mažesnė etinė-moralinė vertybė nei, tarkime, drąsa, pasiaukojimas, garbė, laisvė, žmogaus teisės, sąžiningumas ar teisingumas.
Dauguma lietuvių niekada neskaitė nei Senojo, nei Naujojo Testamento ir net nesuvokia, kokiais principais remiantis yra parašyti Dešimt Dievo įsakymų, kurie jau du tūkstančius metų Europai ir europiečiams leidžia tarpusavy sugyventi ir išlikti, kurti ir tobulėti. Garantuoja Europos progresą.
Pragmatiškumą, vieną pamatinių europietiškos civilizacijos vertybių priešinti kitoms, kažkokioms neva geresnėms vertybėms gali tik teroristas, apsijuosęs mirtininko diržu ir lipantis į metro Maskvoje ar Londone arba nukreipdamas keleivių pilną lėktuvą į Pasaulio prekybos centrą Niujorke – šiuolaikinio pragmatizmo triumfo simbolį.
Juk visa XX a. pabaigos – XXI a. pradžios terorizmo ideologija yra pagrįsta priešiškumu pragmatizmui bei kova už kreivai suprastas dvasines, įskaitant islamiškas, „vertybes“. Juk ne atsitiktinai teroristai lėktuvus pirmiausia nukreipė į Pasaulio prekybos centrą, o tik po to prieš Pentagoną. Be pragmatizmo neįmanoma apginti ir puoselėti jokių kitų vertybių.
Prisiminkime kad ir Kryžiaus karų istoriją, popiežių politiką viduramžiais ar naujaisiais laikais. Prisiminkime Lietuvos uniją su Lenkija, Brastos bažnytinę uniją. Prisiminkime, kaip mes susigrąžinome Klaipėdą ir atgavome Vilnių. Ar ne politinis pragmatizmas mus paskatino 1939 m. spalį imti Vilnių iš Kremliaus rankų, kai visas likęs Vakarų pasaulis mus diplomatiškai spaudė to nedaryti? Pagaliau, prisiminkime kokiu tikslu ir ant kokio pagrindo 1949 m. pavasarį buvo sukurtas Šiaurės Atlanto Aljansas arba nuo ko prasidėjo ir kaip šiandien kuriasi ES.
Taigi priešinti pragmatizmą kitoms, kažkokioms „aukštesnėms“ vertybėms nesąžininga. Mes patys šiandien godžiai naudodamiesi ES finansiniais fondais esame to pragmatizmo labai konkreti, neatskiriama dalis. Mūsų vyriausybės, finansų ministrai nuo ryto iki vakaro mus įtikinėja, kad iš ES struktūrinių fondų Lietuva keliskart daugiau gauna nei ten įdeda. Kas tai, jeigu ne panegirikos pragmatizmui? Todėl viešai piktžodžiaudami prieš pragmatizmą tik demonstruojame savo postsovietinį ciniškumą, kaimiečių dviveidišką moralę ir, galbūt, dar vešlias pagoniškas šaknis.
– Supratau jūsų poziciją dėl europietiškų vertybių, bet ką vis dėlto manote apie kontroversiškai Lietuvoje nuskambėjusią „Mistral“ istoriją bei dėl vokiečių kariškių radikalių siūlymų plėsti NATO toli į Rytus, net už Uralo iki Kamčiatkos?
– Kalbant apie konkrečius dalykus galiu pasakyti, kad nieko apokaliptiško neįžvelgiu nei prancūzų-rusų dialoge dėl laivo „Mistral“ pardavimo Rusijai, nei dėl vokiečių idėjos kviesti Rusiją į NATO. Vien toks kvietimas ar bent jo retorika jau politiškai gerokai Rusiją disciplinuotų, ideologiškai nuginkluotų, kariškai subordinuotų Europos saugumo bei taikos pasaulyje bendriems interesams. Priverstų ją žaisti pagal tradicines europietiškos politikos ir diplomatijos taisykles.
O kalbant plačiau manau, jog neatsitiktinai ši iniciatyva išplaukė būtent iš Vokietijos pusės. Tai gana dėsninga. Viena vertus, Vokietija jau nuo XIX a. pabaigos yra Europos ekonominės burės. Galima sakyti, kad Vokietijos dėka sukasi visas ekonominis Europos malūnas ir tiksi finansinis mechanizmas. Jei Vokietija klesti – Europa irgi. Jei Vokietijos ekonomika stoja – krizė, skurdas, streikai ar riaušės ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje. Taip buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, prieš Antrąjį ir Šaltojo karo metais.
Taip išliko ir šiandien, susikūrus ES. Ir šiandien Vokietijos ekonomika ES yra didžiausia ir pagrindinė. Ji didžiausia ir finansinė-investicinė donorė. Tai akivaizdžiai matome bandant spręsti Graikijos krizės problemą. Tokia Vokietijos ekonominė misija suponuoja ir tam tikrą užsienio politiką. Vokiečiai imliausi novacijoms. Jų ekonomika ir technologijos reikalauja didžiulių energetinių išteklių ir dar didesnių produkcijos realizavimo rinkų. Todėl būtų nenatūralu ir nelogiška, jei vokiečiai nekreiptų savo žvilgsnių į Rusijos energetinius išteklius į jos žaliavomis turtingas Eurazijos erdves. Pati vokiečių valstybės prigimtis, pažangos bei klestėjimo ideologija skatina juos skverbtis į Rusiją, bendradarbiauti su rusais.
Kita vertus, Vokietiją ir Rusiją dar nuo XIX a. vidurio, nuo legendinio kanclerio Otto von Bismarcko laikų sieja ilgaamžė istorinė kaimynystė. Tiesa, ji gana kontraversiška. Būta visko. Tačiau svarbiausia tai, jog vokiečiai bene geriausiai iš visų senųjų europiečių pažįsta rusus. Su jais daugiausiai kariavo ir bičiuliavosi. Jų nebijo ir moka su jais dirbti. Gana tamprūs ir šių šalių kultūriniai ryšiai. XIX a. antros pusės – XX a. pradžios vokiečių kultūrinis imperializmas bei nacionalizmas, turbūt, plačiausiai prigijo ne kur kitur, o Rusijoje.
Vokiečių filosofinės sistemos nuosekliausiai ir pedantiškiausiai buvo dėstomos Rusijos universitetuose. Tarp to buvo ir marksizmas. Savo ruožtu Rusijoje vokiečių mitas taipogi turi gilias šaknis: garsioji imperatorienė Jekaterina II iš esmės buvo stačiatikė vokietė. Jos sūnus, Rusijos imperatorius Pavlas I, kuris nekentė motinos ir kurį patys rusai pasmaugė, taip pat buvo prūsiškos tvarkos, estetikos ir karybos apologetas.
Vokiečių architektai nemažai statė Sankt Peterburge, Maskvoje, Voroneže, Urale, Sibire. Vokiečių kalba rusų imperatoriaus dvare neretai konkuravo su prancūzų kalba. Paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus II bei nemažai jo dvariškių irgi jautė stiprias simpatijas kaizeriui Vilhelmui II. Kai 1914 m. vasarą Vokietijos ambasadorius Sankt Peterburge Rusijos užsienio reikalų ministrui S. Sazonovui įteikė notą apie karo paskelbimą, abu vyrai susigraudino, apsikabino ir apsiverkė.
Panaši ir rusų – prancūzų santykių istorija. Nors Napoleonas žygiavo prieš Rusiją, užėmė Maskvą, vėliau buvo sumuštas ir pralaimėjo, bet prancūzų kalba, prancūziška elegancija liko nesvetima senajai rusų aristokratijai bei inteligentijai. Savo ruožtu ir prancūzai jaučia tam tikrą silpnybę rusams ir Rusijai. Juk greta savo Triumfo arkos, Eliziejaus laukų, Eifelio bokšto ar Invalidų rūmų prancūzai didžiuojasi ir vienu puošniausių Paryžiaus tiltų pavadintų rusų imperatoriaus Aleksandro III garbei. Taigi, jei nesame visiški Europos provincialai, labai stebėtis čia nėra kuo.
Manau, dabartinė vokiečių iniciatyva gana racionali, pasverta ir išmintinga bei atitinkanti Europos geopolitines realijas po Šaltojo karo. Vokiečių karo ir politikos strategai puikiai supranta, kad toks kvietimas ideologiškai nuginkluotų Maskvą. Daugeliu atvejų priverstų ją žaisti be juodų akinių, atviromis kortomis. Iš Kremliaus karinės doktrinos turėtų išnykti priešiškumas NATO. Be to, toks kvietimas politiškai, geopolitiškai disciplinuotų Kremlių ir tvirčiau pririštų prie Vakarų. O perspektyvoje, galbūt, ir visą Kremliaus karo mašiną pajungtų bendriems visos Europos interesams.
Žinia, keldamas panašias idėjas Berlynas kartu puoselėja ir grynai asmeninius interesus. Vargu ar susijungusią Vokietiją, kuri turi didžiausią ekonomiką Europoje šiandien tenkina jos tarptautinis statusas. Juk Vokietija, vienintelė iš trijų Europos galių, kuri ne tik neturi nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, bet ir savo branduolinio ginklo. Jeigu tarptautinė įtampa pasaulyje sustiprėtų šie Vokietijos trūkumai taptų dar jautresni. Vokiečiai tai supranta ir nenori visais atvejais priklausyti tik nuo sąjungininkų ir sėdėti tik Vašingtono kišenėje.
Berlynas milimetras po milimetro siekia daugiau savarankiškumo didžioje politikoje. Nuo 1945-ųjų prabėgo daug laiko, įvyko milžiniškų pokyčių ir vokiečiai nelinkę amžinai nešti Antrojo pasaulinio karo pralaimėtojų kryžių. Taigi Berlynui dar yra ko siekti tarptautinėje scenoje pabalnojant Rusiją.
Turint galvoje pastarojo meto gana blaivius ir liberalius Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pareiškimus apie Antrąjį pasaulinį karą bei neginčijamai totalitarinį SSSR pobūdį, tokia įvykių perspektyva gana tikėtina. Lietuvai, manau, tai išeitų į naudą, nes Europa geopolitiškai sustiprėtų, ideologiškai susivienytų, politiškai stabilizuotusi.
Lietuvai, gyvenančiai beveik Rusijos erdvėje, tarp virtualių ašių Maskva–Sankt Peterburgas–Karaliaučius, labai svarbu ir pageidautina, kad Rusija būtų civilizuotos Europos dalis. Tačiau nemanau, jog Rusijos kelias į NATO, jei jis toks ir bus pradėtas tiesti, bus trumpas ir greitas. Greičiausiai, jei neįvyks kokių rimtų tarptautinių perversijų, tas kelias gali trukti dešimtmetį ar daugiau. Antra vertus, net jeigu vokiečių siūlymas ir neįgis pagreičio, tai vis vien jis naudingas, nes iš principo turi tendenciją mažinti įtampą tarp dviejų didžiausių branduolinės jėgos polių.
Aišku, istorinėje perspektyvoje iš to išloštų ir šiandieninė Rusija, kuri gavusi trumpesnį priėjimą prie Vakarų modernių technologijų pakeltų savo lygį ir taip pat sustiprėtų. Bet kvaila manyti, kad sustiprėjusi, žaliavomis turtinga Rusija būtinai veršis į Vakarus ar vėl laušis prie Baltijos šiaurryčių. Juk Rusija ir Europa taikoje gyveno visą ilgąjį XIX a. Europa per tą laiką suklestėjo: įvykdė pramonės revoliuciją, urbanizavosi, o Rusija pastebimai pažengė vakarietiškos civilizacijos link. Panaikinta baudžiava, pirmąkart istorijoje sušaukta Dūma, atšauktos represijos prieš lietuvių kalbą, pradėtos liberalios grafo Sergejaus Vittės ir Piotro Stolypino reformos.
Trečia vertus, yra ir kitas santykių su Rusija formavimosi scenarijus: tai 1938-1939 m. Miuncheno ir 1939 m. Molotovo-Ribbentropo pakto politikos pavyzdžiai, kai Rusija liko atstumta ir paskui jėga, per savo milijonų žmonių ir kitų tautų kraują bei kaulus laužėsi prie užsibrėžtų tikslų ir technologinio progreso. Šį kelią pavadinčiau Hitlerio-Stalino iniciatyva, tiksliau, šunkeliu. Nemanau, kad vokiečiai ar kas nors kitas Vakarų Europoje norėtų šį kelią darkart nueiti. Nereikia užmiršti ir to, kad 1938-1939 m. egzistavo gluminančiai skirtingos ideologijos: liberali, pliuralistinė Vakarų demokratija, contra teroristinė SSSR vidaus politika su Kremliaus diriguojamu kovingu komunistų internacionalu, kuris atvirai siekė griauti tradicinę pasaulio tvarką. Šiandien, po Šaltojo karo viso to nebeliko.
Naujoji Rusija Guliverio žingsniais eina į kapitalizmą ir rinkos ekonomiką, sunkiai jaukinasi ir europietiškos demokratijos vertybes. Rusų elitas bando Rusijai Europoje bei pasaulyje iškovoti maždaug tą tarptautinį autoritetą ir tokį politinį statusą, kokį ji turėjo imperatoriaus Aleksandro I laikais. Vakarai, pirmiausia tie patys vokiečiai, taip pat prancūzai, italai, belgai, ispanai, graikai, portugalai, austrai, norvegai, švedai, suomiai, netgi estai ir mūsų broliukai latviai tai mato, supranta ir vertina.
D. Medvedevo vizitas į Norvegiją ir susitikimas Osle su norvegų karaliumi Haroldu V yra geras to pavyzdys. Dar geresnis pavyzdys yra D. Medvedevo nulenkta galva Varšuvoje atsisveikinat su tragiškai žuvusiu Lechu Kaczynskiu rodantis Lenkijos ir Rusijos santykių spartų atšilimą, žmogišką tarpusavio bendravimą ir supratimą.
Tiesa, britai gyvendami saloje Rusijos atžvilgiu laikosi kiek šalčiau. Bet tai suprantama. Viena vertus, Londonas dar nuo vėlyvojo Renesanso laikų į kontinentinę Europą žvelgia kiek iš aukšto. Nuo anglikonų bažnyčios pergalės prieš katalikybę britai visada buvo pirma britai, o tik po to europiečiai. Todėl nenuostabu, kad Didžiojoje Britanijoje patarlė „Geros tvoros daro ir kaimynus gerais“ (suprask: savo gynyba ir saugumu pirmiausia turi rūpintis pats) iki šiol yra gana populiari.
Kita vertus, britai turi istorinę strateginę ašį su Vašingtonu. Trečia, jie juk gerokai nuošaliau laikosi ir ES atžvilgiu, neatsisako savo pinigų sistemos. Ketvirta, jūrinė Britų imperija dar nuo XIX a. 3-4 dešimtmečių įnirtingai konkuruoja dėl įtakos su žemynine, niekieno nenugalėta galia – rusų imperija. Bet nemanau, kad Lietuvai būtina šioje dviejų imperijų tarpusavio kovoje aktyviai viešai angažuotis.
Prisiminkime istoriją ir garsiuosius britų interesus. Kas XVI a. padėjo maskolių carams liedintis patrankas, kas buvo Aleksandro I sąjungininkas kovoje prieš Napoleoną, kodėl ir kaip britai Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tapo rusų imperatoriaus sąjungininkais, kaip mikliai jie nuo savo appeasement doktrinos 1938–1939 m. Trečiojo Reicho atžvilgiu perėjo beveik prie to paties appeasement ir net sąjungos su Kremliumi, ir, pagaliau, su kuo tarėsi Josifas Stalinas Jaltoje ir Potsdame dėl naujosios tvarkos pokarinėje Europoje?
Taigi jei Lietuva save suvokia kaip kontinentinės Europos civilizacijos, kultūros, geopolitikos dalį, tai vokiečių brėžiama geopolitinė-karinė konstrukcija Lietuvai tik į sveikatą. Rusijos totali integracija į Europą šimtu procentų atitinka mūsų geopolitinius ir kultūrinius interesus. Aišku su sąlyga, kad mes patys neištišim nuo savo lietuviškos vidaus „tvarkos“, piktnaudžiavimo parlamentarizmu ir demokratinėmis procedūromis ar nesusprogsim nuo įsikalbėto lyderiavimo kur nors Irake, Kaukaze ar tenkindami kažkieno lobistinius interesus išsigalvotoje chimeroje vardu „naujoji Europa“.
Na, bet jeigu lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesas ar pašaukimas kartu su kraštutiniais neokonservatoriais ir fundamentalistais yra iš principo griauti šiandieninę Rusiją, skaldyti ją į keliolika mažesnių besivaidijančių kunigaikštysčių arba užšachuoti NATO raketomis iš visų pusių, o po to dar gal net pasvajoti apie sienų reviziją ar kokį „mažą“, „sėkmingą“ blickrygą į Karaliaučių ar prieš Baltarusijos diktatorių, tada, žinoma, su Paryžiaus–Berlyno strategais mums nepakeliui.
Bet tokiu atveju, mūsų užsienio politikos ideo-teologams reikėtų suvokti bent du dalykus. Pirma, mūsų valstybė savo karine jėga pirmiausia būtinai minimum turi prilygti nors Izraeliui. O tai reiškia nei daug nei mažai: visuotinė privaloma karo tarnyba vyrams ir moterims, nelegalus branduolinis ginklas, griežta politika kitataučių-kitatikių atžvilgiu, priešų apgultos visuomenės ir valstybės ideologija, visom prasmėm efektyvi žvalgyba, kontržvalgyba ir politinė propaganda.
Antra, pasiruošti alternatyvai, jog tokiam scenarijui nepavykus mus gali ištikti tas pats lemtingas žlugimas, kurį kartą mes jau pergyvenome XVIII amžiuje. Trumpai tariant, mūsų politinėje istorijoje galėtų atsirasti dar vienas tragiškai herojiškas puslapis. Turėdamas galvoje mūsų gerokai pervargusios visuomenės moralinę sveikatą bei nulinkusią demografinę kreivę, aš bijau, jog Lietuvai dar viena tokia politinė stigma galėtų būti smarkiai per brangi ir per didelė. Todėl vardan herojiškos ateities istorijos nebūčiau linkęs stigmatizuoti nūdienos politikos.