Šiuo metu A. Juozaitis gyvena Rygoje, kuri, jo žodžiais, jam tapo „darbo kabinetu“. Šis „kabinetas“ įkvėpė ir devynioliktą A. Juozaičio knygą, kuri yra skirta Latvijai ir latviams.
Nedžiugina filosofo ir Lietuvos likimas. „Atėjo politinių technologų laikas, kuris neturi nieko bendra su Atgimimo veikėjais, bendru Lietuvos reikalu ir tautine morale, kuri tuomet mus valdė. Gaila, kad dėl to labai smuko politinė kultūra. Galima pasakyti net taip: dabartinė Lietuva naikina Atgimimo Lietuvą“, - tvirtina filosofas ir publicistas Arvydas Juozaitis.
Lygindamas latvių ir lietuvių politinį mentalitetą, A. Juozaitis teigia, jog latviams būdingas tautos vado kultas, kuris lietuviams yra sunkiai suvokiamas.
Artėja 1941-ųjų birželio sukilimo 70-osios metinės. Kaip vertinate šį istorinį įvykį? Ar jis vertas patriotinių minėjimo iškilmių, ar tai veikiau nusikaltimo žmonijai – žydų žudynių pradžios – priminimas?
– Jau kelerius metus stebiu, kaip Latvijoje minima kovo 16-oji – „Latvijos legionierių“ diena. Visvaldis Lacis, SS legionierius, kaip koks paskutinis mohikanas ir šiandien yra Latvijos Seimo deputatas.
Mūsų 1941 m. sukilimo fenomenas, palyginus jį su latvių Waffen SS daliniais (vyrų buvo dešimtys tūkstančių, kiekvienas jų asmeniškai prisiekė Hitleriui) – nepalyginamai taktiškesnis ir istoriškai perspektyvesnis įvykis.
Paklausk šių dienų latvį – ką darė tie SS vyrai, kokie buvo jų veiksmai? Politinis ir kultūrinis elitas atsakys be jokių išsisukinėjimų: iš paskutiniųjų bandė apginti Latviją. Taip bendruomenė bando išlikti, ir tai spontaniškas, dažniausiai instinktyvus veiksmas.
Lietuvai šis dėsnis taip pat galiojo. Karo, okupacijos streso metu neįmanoma išvengti ekscesų, žiaurumų. Tai istorinis dėsnis. Taikos sąlygomis dėl to reikia atgailauti. Bet jau visai kita kalba, kai imama viską juodinti ir, turint masinės komunikacijos priemones savo rankose, siaurinti istorinę-tautinę valstybės reikšmę.
Pakeisti realius istorinius klausimus šios dienos politika – kelių straipsnių reikalas. Tačiau Birželio sukilimo nepaneigsi kaip istorinio lietuvių tautos kabinimosi į valstybės gyvybę.
Praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį Latvijoje rusų atvykėlių jau gyveno ne ką mažiau nei latvių. Aštrėjo latvių kalbos ir tautos išlikimo problema. Kokia padėtis dabar – prasidėjus trečiam nepriklausomybės dešimtmečiui? Ar iš Latvijos neišvykę rusai kelia kultūrinę ir politinę grėsmę?
- Žinoma, kalbinė ir kultūrinė Latvijos padėtis gerokai skiriasi nuo Lietuvos. Kodėl taip nutiko – žinoma. Ir nors politikai neturi įpročio jausti dėkingumą pirmtakams, tačiau bent jau reikėtų iš padorumo kartais pagalvoti, kas mes tokie būtume, jei ir Lietuvos LKP viršūnėse būtų įvykęs tas baisus 1959 m. perversmas, kurį Latvijoje įvykdė Kremliaus satrapo latvio Arvido Pelšės komanda. Mes turėjome kitą – Antano Sniečkaus komandą, kuri sunkiausiomis sąlygomis išsaugojo Lietuvos nacionalinę sudėtį.
Kaip Latvijoje po 1991 m. bandyta kovoti su A. Pelšės palikimu? Reikia pripažinti, labai paprastai: kuriant pilietinę segregacinę sistemą. Regis, ne pirmą kartą istorijoje taip elgiamasi: išnykimo pavojų išgyvenusi tauta nepaiso jokių „bendraeuropinių“ taisyklių, elgiasi radikaliai.
Naujasis latvių politinis elitas be skrupulų nutarė nesuteikti pilietybės rusiškai bendruomenei (net Latvijoje gimusiems), nors ši per 1990 m. plebiscitą beveik 80 proc. pasisakė už Latvijos nepriklausomybę. Užuot suteikę šiai palankiai daugumai pasitikėjimo kreditą ir išsaugoję Latvijai dirbantį potencialą, politikai-pionieriai pasielgė labai trumparegiškai, iš galimų draugų per naktį sukūrę nedraugus. Taip atsirado Latvija suabejojusių, užsigavusių, įžeistų žmonių armiją. Ir svarbiausia – kam? Kodėl?
Šitai buvo padaryta kaip kitados, kai eserai ir komjaunuoliai nubalsuodavo, kad „dievo nėra“. Nepaprastai lengvai ir be jokios politinės išminties. Galima sakyti, įgyvendindami istorinį atlygį, latviai ilgam užkonservavo vidaus priešą. Tas veiksmas bumerangu grįžo dabar, kai nepriklausomybės sąlygomis užaugusi karta, rusai ir rusakalbiai, nebesitaiksto su kasdien skambančiu „ruso okupanto“ epitetu. Radikalizmas visuomet brangiai kainuoja. Kartais, deja, jis sužaloja nepagydomai. Dabar sunku įsivaizduoti vieningą Latvijos tapatybę.
Viešint Latvijoje (ne Rygoje), į akis krinta nesutvarkyti keliai ir sovietinėmis manieromis pasižyminčios viešo maitinimo įstaigų darbuotojos, piktokai žvelgiančios į lankytojus. Ar sovietmetis paliko gilesnį įspaudą Latvijoje nei Lietuvoje?
- Visi septyni didieji Latvijos miestai (nors tas „didumas“ nerimtas: po Rygos antrasis miestas yra Daugpilis su 100 tūkst. gyventojų) pagal gyventojų sudėtį – ne latvių miestai. Latvių juose nėra nė pusės (Rygoje – 42 proc.) Tad savaime suprantama, kas daugiausiai stovi prie prekystalio, kas užsiima tiekimu, logistika ir t.t.
Dirba armija ne Latvijos piliečių, kurie neturi elementarios teisės – teisės balsuoti net savivaldybių rinkimuose! Žmogus atstumtas nuo artimiausių savo gyvenimo sprendimų. Tuo tarpu visai svetimas Latvijai kitos Europos Sąjungos valstybės žmogus, pagyvenęs čia vos 3 mėn., balsuoja. Absurdas, logiškai pagalvojus: neįmanoma padėtis. Tad ko norėti, kai žmogus visą gyvenimą priverstas jaustis lyg ant lagamino?
Kita kalba – Rusijos verslo ir finansinės sistemos įtaka. Dabartinė žiauri krizė sąlygota „Parex banka“ grobuoniškos politikos. Latvija nesudarė, kaip pasielgė Estija, jokios finansų kontrolės sistemos, ir Rusijos verslas tuo pasinaudojo.
Latvijos Seimo deputatai, užuot nustatę lubas ipotekos bizniui, patys tuo bizniu gyveno, „šildė ekonomiką“. Sušildė tiek, kad tas burbulas sprogo 2008 m. lapkritį, per valstybės 90-ečio šventę. Tik tada vyriausybė pagaliau pripažino, kad leido vienam bankui, kuriame laikė savo aktyvus, tiek susisieti su užsienio asocijuotais kreditais, kad į Latviją „Parex banka“ numojo ranka. Susprogdino valstybės valiutinį rezervą, biudžetą ir net vyriausybę.
Visa tai panardino į depresijos liūną visuomenę, sukėlė baisią emigracijos bangą. Dabar didžiuliai šalies laukai jau primena tundrą, jie be žmogaus. Baisu žiūrėti ir į paliktus likimo valiai „jugendstilio“ namus Rygos centre. Vaizdas nepavydėtinas.
Kokių esminių panašumų ir skirtumų matote tarp dabartinių Lietuvos ir Latvijos visuomenių, jų mentaliteto, kultūrinės, politinės ir ekonominės būklės?
- Pirmiausiai – kultūriniai skirtumai: jie sąlygoja politinius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Latvijos visuomenė buvo labai keistai transformuota 1934 m. įvykdyto perversmo. Iki to perversmo ji vystėsi natūraliai, įveikdama ir pasaulinę krizę, ir savos Konstitucijos trūkumus.
1934 m. Seime jau būtų buvusi priimta visuotinių prezidento rinkimų nuostata, pataisytos 1922 metų Konstitucijos silpnosios pusės. Tada K. Ulmanis, matydamas pokyčių nepalankumą sau asmeniškai – tauta nebūtų jo išrinkusi prezidentu – įvykdė perversmą ir sustabdė natūralią politinės sistemos raidą.
Pasekmės? Labai liūdnos. Per penkerius metus forsuotai sukurtas „tautos vado“ mitas, visi natūralūs ūkio laimėjimai suklijuoti su jo vardu. Visi 22 nepriklausomybės metai imti vadinti „Ulmanio laikais“. Šis tautos vadas Sovietų Sąjungos okupacijos metu elgėsi prasčiausiai iš visų trijų Baltijos valstybės vadovų. Jis pripažino okupaciją kaip „pagalbą Latvijai“, paprašė prezidentinės pensijos ir Šveicarijos vizos.
Taigi dabar, po 1990 m., latviai buvo priversti grįžti ne į 1934 m. politinę sistemą, o į chaotišką 1922 m. sistemą. Tai – didelė istorinė nesėkmė.
Lietuva 1992 m. priėmė visai naują Konstituciją, nesusijusią su prieškario laikinomis konstitucijomis ir A. Smetonos rėžimu, todėl yra daug palankesnėje politinės fazėje. Pavyzdžiui, lietuviui yra nesuprantamas Latvijoje nuolat kylantis tautos vado kultas. Latvijoje „vado“ vis ieškoma), o Lietuva šią problemą pašalina visuotiniu balsavimu, rinkdama prezidentą atvirai, ne Seime, kur lemia politinis turgus.
Kita vertus, Lietuvoje daug geriau funkcionuoja jėgos struktūros, jos valingiau renkamos, skiriamos ir kontroliuojamos. Nėra to bejėgių politinių jėgų derybų teatro, kuris valdo Latvijos viršūnes.
Prieš septynis dešimtmečius ano Atgimimo formuota lietuvių inteligentija buvo tremiama ir žudoma. Koks likimas ištiko 1988 – 1990 m. Atgimimą įgalinusią inteligentiją? Koks jos vaidmuo valstybės gyvenime? Kodėl?
- Dabartinio, 1988 m. Atgimimo lyderiai buvo panardinti į dešimt kartų dinamiškesnį pasaulį nei tas, kuris teko pirmtakams, 1918 m. veikėjams. XX a. pabaigoje tie inteligentai, kurie nutarė likti viešumoje, susidūrė su atviru pasauliu, kurio nebuvo XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius.
Kita vertus, anuometiniai veikėjai išgyveno autoritarizmo bei totalitarizmo epidemijas, apėmusias Europą. Nieko nepanašaus šiais laikais nebuvo. Tiesa, Lietuva išsiskyrė trumpu laikotarpiu, kuris buvo panašus į Kaukazo diktatorių atsiradimo procesus. Taip buvo iki 1992 m. spalio, tautai balsuojant už Konstituciją ir 1993 m. vasario, visuotiniu būdu išrenkant pirmąjį Lietuvos prezidentą.
Tada politinė sistema buvo pasaugota nuo diktatūros, ant kurios slenksčio ji stovėjo kelerius metus. Juk ne juokas: Seimo dauguma iki to bandė įvesti prezidentinį valdymą be Konstitucijos. Per antruosius – 1997 m. prezidento rinkimus politinės diktatūros šešėlis buvo visai įveiktas.
Tada Atgimimo veikėjų-inteligentų vaidmuo ir buvo atliktas. Tolimesnis jų dalyvavimas politikoje liovėsi buvęs inteligentijos kaip bendruomenės pašaukimo klausimu. Nuo to laiko tai asmeninės profesijos reikalas. Kas norėjo tapti politiku – tapo.
Dabar atėjo politinių technologų laikas, kuris neturi nieko bendra su Atgimimo veikėjais, bendru Lietuvos reikalu ir tautine morale, kuri tuomet mus valdė. Gaila, kad dėl to labai smuko politinė kultūra. Galima pasakyti net taip: dabartinė Lietuva naikina Atgimimo Lietuvą.
Ar naikinanti Atgimimo Lietuvą dabartinė Lietuva išliks nepriklausoma ir demokratine valstybe, kaip įrašyta Konstitucijoje, ir tautine valstybe, dėl kurios buvo tiek kovota?
- Konstitucijos preambulėje parašyta istorinė tiesa: Lietuva kaip Lietuva yra sukurta lietuvių tautos. „Sukurta“ nereiškia, kad visuomet kurta. Yra labai sėkmingas Lietuvos tautos apibrėžimas, kuris aprėpia Lietuvos pilietybę. Kitados Lietuvą pražudė pliuralizmas, jis pakirto savęs varžymo moralę, sužlugdė valstybės branduolio žmones, kitaip sakant – elitą, kuris turėjo istorinę pareigą atsakyti už valstybės vardą ir kalbą.
Dabar istorija kartojasi, nes elitą vėl labai sėkmingai žlugdo. Sakyčiau, baisiausiai nutautintas elitas dabar yra susitelkęs URM. Jis nebeturi jokios užsienio politikos vizijos. Pirmiausiai žlugdo begalinių tarptautinių įsipareigojimų virtinės, kurios nežinia ką reiškia, nežinia kam įsipareigoja.
Kur matyta, kad Lietuva galėtų kam nors įsipareigoti atsižadėti savo kultūrinės esmės? Pavyzdžiui, lietuvių kalbos rašybos ir fonetikos sąsajos, kalbos, vadinasi, ir valstybės širdies? O juk Lenkijai kažkas buvo „įsipareigota“. Ir apskirtai, ką reiškia „Rytų vektorius“ Lietuvos užsienio politikoje, kai, šokant pagal svetimą melodiją, daroma visa, kad po penkerių metų turėtume ne tik agresyvią Lenkijos, bet ir Baltarusijos tautinę mažumą Lietuvoje?
Ar Lietuvos valstybė šiandien apskritai ugdo savo elitą? Ar inteligencija yra kaip nors ugdoma? Gal ji tapo nereikalinga?
Elitą – „naują elitą“ – šiuo metu ugdo tik verslas, šou biznis ir Europos biurokratija. Sukurtas šio monstro bruožas – absoliutus kosmopolitizmas, todėl dabartinis viešumoje siaučiantis Lietuvos elitas – tai gyvūnas, net nebe žmogus. Jis neturi normalaus žmogiško, tautinio bendravimo moralės. Tuo tarpu valstybė neturi jokios įtakos šio elito būviui, priešingai – tas naujas elitas ima sparčiai formuoti valstybės institutus. Tai prasta padėtis: mūsų Konstitucija ilgainiui gali palūžti ir pasiduoti.
Ko reikėtų, kad ši padėtis būtų taisoma? Kaip įveikti Jūsų minėtą gyvūną?
- Pirmas žingsnis jau žengtas – uždrausta politinė reklama rinkimų metu. Reikia įtvirtinti tą draudimą, nes per Seimo rinkimus paaiškėjo, kad žmonės puikiai susigaudė, kas yra kas.
Antra, reikia įtvirtinti partijų stabilumą – priimti konstitucinį (jei negalima – pakaks ir paprasto) įstatymą, nustatantį partijoms privalomą 5-10 tūkst. narių skaičių. Kad nesikurtų vienadienės šou-menų partijos.
Žinoma, reikia palikti ir vienmandatį balsavimą per rinkimus į Seimą – ši proporcija teisinga. Trečia, reikia sumažinti Seimo narių skaičių. Manau, iki 100-75 narių.
Šie konstituciniai žingsniai būtini, kad žmonės pamatytų, jog valdžia, kurią jie tarsi renka, gali apriboti save, yra pajėgi suvaržyti save. Be šių susivaržymų ji kaip valdžia neatgaus autoriteto. Jokie reitingai nieko nesakys – jie jau tapo politinio verslo dalimi.
Galiausiai reikia sukurti sveiką pusiausvyrą savivaldybėse: ašį taryba – meras. Ji atsiras merus renkant tiesioginiu piliečių balsavimu. Jei visa tai pavyktų padaryti per artimiausius penkerius metus – būtų nuostabu.
Kaip manote, ar kosmopolitinė ir biurokratinė Europos Sąjunga ilgai gyvuos ir klestės, ar jos laukia greitos esminės permainos, o gal – žlugimas?
- Europos likimas? Biurokratai daug gali, bet jie neturi vieno – gyvybinės jėgos, noro gimdyti sveiką kartą, apskritai turėti vaikų. Taigi dabar Europos likimas sprendžiamas ne Briuselyje ir ne Strasbūre. Jis sprendžiamas Šiaurės Afrikoje. Kur, beje, Aleksandrijoje, dar 1904 m. didžių graikų palikuonis Konstantinas Kavafis sukūrė eilėraštį „Barbarų belaukiant“.