Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio teigimu, šiais laikais pilietinė visuomenė gali ne tik vienyti piliečius, bet ir skaidyti juos, skatinti šalintis nuo politikos, kaip bendrųjų reikalų svarstymo, apsiriboti asmeninėmis problemomis ir privačiais interesais. Mes užmirštame, kad pilietinė visuomenė (societas civilis) iki XIX a. buvo tapatinama su valstybe.
„Lietuvoje jau dvidešimt metų kalbame apie pilietinę visuomenę, tačiau kai lietuviams ko nors reikia, jie tai būtinai pasiekia. Tačiau pilietinės visuomenės, kaip apie ją kalba jos apologetai, kol kas nėra. Vadinasi, suveikė kitas mechanizmas. Kiekvienas turi individualius poreikius, kiekvienas rūpinasi savo asmeniniais tikslais, o ten, kur prasideda viešoji erdvė ir bendrieji reikalai, mums kartu sueiti sunku“, - DELFI sakė A. Jokubaitis.
Dabartinis pilietis – ne politinis, o ekonominis žmogus
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui švenčiant dvidešimties metų jubiliejų A. Jokubaitis skaitė paskaitą apie septynis Vakarų visuomenes kamuojančius prieštaravimus, kurių pirmasis susijęs su pilietine visuomene. Profesorius pasirėmė vokiečių filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio schema, kurios esmė ta, kad individai kuria šeimas, kurios vienijasi į pilietinę visuomenę ir galiausiai užtikrina valstybės egzistavimą.
Kadangi valstybė G.W.F. Hegeliui buvo tarsi Dievo ėjimas žemėje, todėl šeimos – pilietinės visuomenės – valstybės schema istorijos eigoje, jo akimis, judėjo viena kryptimi, tačiau, pasak A. Jokubaičio, šiandien žmonėms nebereikalingas nei šeimos, nei pilietinės visuomenės tarpininkavimas.
„Pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, kurio mes norime, bet ir jo paralyžių. Tokia yra buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos ir valstybės“, - teigia mokslininkas.
Pasak jo, dabartinis pilietis yra vartotojas, ekonominis žmogus, itin ryškiai besiskiriantis nuo Aristotelio „politinio žmogaus“. Maža to, pasak G.W.F. Hegelio, pilietinė visuomenė yra individualių poreikių tenkinimo sistema, o mes, A. Jokubaičio nuomone, ją bandome pavaizduoti kaip vaistą nuo visų ligų: „Mes į ją žiūrime kaip į vaistą, bet ji kartais yra ir nuodas. Pilietinė visuomenė yra ekonominio žmogaus valdoma visuomenė. Ekonominis žmogus skiriasi nuo politinio žmogaus. Pasidavusi ekonominio mąstymo logikai pilietinė visuomenė nušluoja tiek šeimą, tiek valstybę“.
„Pilietinės visuomenės idėja nesunkiai įgauna depolitizuojantį pobūdį. Individai nori, kad liktų kuo mažiau politikos, kad liktų kuo mažiau valstybės – kad jie būtų laisvi, kuo mažiau suvaržyti ir įsipareigoję valstybei. Jie nori, kad valstybė ir politika veiktų kaip gerai sutvarkytas mechanizmas, kad jiems nereikėtų sukti sau galvos, dėti dvasinių pastangų“, - teigė A. Jokubaitis.
Anot jo, Vakarų visuomeninio gyvenimo laivas pakrypo į individų pusę, todėl bendrieji valstybės reikalai, žmonėms tampa nebe tokie svarbūs. Pasak A. Jokubaičio, panašią nuostatą Lietuvoje įtvirtino ir Konstitucinis Teismas, nors neįvardijo, ar tai susiję su neseniai priimtu nutarimu, kuriuo Valstybinė šeimos politikos koncepcija, šeimą apibrėžusi tik per santuoką, paskelbta prieštaraujančia Konstitucijai.
Žmogaus teisės įveikė suverenitetą?
Antruoju prieštaravimu A. Jokubaitis įvardija atsiradusį poreikį išdalinti suverenitetą. Nors pagal Jean Jacques Rousseau suverenitetas nėra dalomas, tačiau šiais laikais taip nebemanoma: sprendžiamoji teisė dėl ekonominių dalykų gali būt atiduodama tarptautinėms institucijoms – Europos Sąjungai ar Tarptautiniam valiutos fondui, Vokietija teikia pasiūlymus įtvirtinti galimybę Europos Sąjungos biudžeto komisarui vetuoti nepriklausomos Graikijos biudžetą.
„Labai sunku valdyti šalį, kai prarandi jos ribų – tiek dvasinių, tiek geografinių – supratimą. To įrodymas yra dabartinė Lietuva. Kartais atrodo, kad Europos Sąjunga nuoširdžiai rūpinasi Lietuva. Bet kartais kyla įtarimas, kad Vokietija šią sąjungą pavertė savo 27-iais landtagais“, - teigė A. Jokubaitis.
Jo teigimu, dalį funkcijų yra perėmusi Europos Sąjunga, be to, Lietuvos institucijos, tokios kaip Konstitucinis Teismas, labai dažnai sprendimus priima atsižvelgdamos į europines normas bei europinius dokumentus. Konstitucinis teismas vaikšto tarp Lietuvos ir kitų šalių normų, prarasdamas aiškų piliečių valios supratimą. Šis teismas turi būti mąstymo ilagalaikiais principais pavyzdžiu, bet nesunkiai gali tapti trumpalaikių madų, atsiradusių už Lietuvos ribų, įtraukėju į šalies teisinę sistemą. Konstitucinio teismo tyko dideli pavojai, susieti su suvereniteto sampratos pasikeitimais.
Pasak mokslininko, kalbant apskritai šiomis dienomis žmogaus teisės tapo svarbesnės už valstybės suverenitetą. Tokios mąstymo tendencijos, anot A. Jokubaičio ypač išryškėjo tuomet, kai NATO pajėgos bombardavo Serbiją siekdamos sustabdyti serbų vykdomą albanų genocidą, nors Kosovas priklausė suvereniai Serbijos valstybei. Šiuo metu aštrėja konfliktas tarp suvereniteto ir žmogaus teisių principų.
DELFI primena, kad Kosovas savo nepriklausomybę vienašališkai paskelbė 2008 m., tačiau nuo 1999 m. teritoriją administravo Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
„Jeigu pažiūrėsime, kaip buvo aiškinami įvykiai Kosove ar Irake, tai argumentacija buvo ta, kad žmogaus teisės yra svarbesnis veiksnys nei suverenitetas. Vyksta rimta diskusija, kuris veiksnys svarbesnis. Jeigu valstybė suvereni, bet pažeidinėja savo piliečių teises, tai ar piliečių teisės nėra svarbiau už jos suverenitetą?“, - DELFI sakė A. Jokubaitis.
Pasak mokslininko, ši diskusija įdomi tuo, kad parodo, į kurią pusę krypsta mūsų dabartiniai prioritetai. Ir nors niekas neginčija, kad žmogaus teisės yra svarbios, tačiau filosofine prasme svarbu tai, jog individas nėra politinė sąvoka, tuo tarpu suverenitetas liečia žmonių kolektyvus, kurie turi geografines, kultūrines, teisines ir politines sienas. Jas, anot A. Jokubaičio, pabrėžia ir JAV, statydamos gelžbetonio sienas Meksikos pusėje, bei Izraelis, tokiomis pat sienomis atskyręs daugiausia palestiniečių apgyvendintą Vakarų krantą. Kuo mažiau minčių apie suverenitetą ekonomistų ir teisininkų galvose, tuo daugiau gelžbetonio reikia politikams.
Turime dvi demokratijas: Nr. 1 ir Nr. 2
Trečiąjį prieštaravimą A. Jokubaitis sieja su demokratija bei jos vidiniu prieštaringumu. Pasak mokslininko, kadangi negalime patys savęs valdyti, tokią funkciją patikime savo išrinktiems atstovams – politikams. Tačiau kadangi jais nepasitikime, tenka juos kontroliuoti. Tokiu būdu turime dvi demokratijas – rinkimų ir nepasitikėjimo išrinktaisiais.
„Prieštaravimas pradeda lįsti pamačius, kad mes nuolatos esame nepatenkinti savo pačių išrinktais atstovais. Savo rankomis sukuriame tą, kuris yra mūsų pykčio, nepasitenkinimo ir pagiežos objektas. Mes nuolatos raginame pasitikėti savo pačių išrinkta valdžia, bet tuo pačiu metu mes nuolatos gyvename nepasitikėjimu valdžia, kuri yra mūsų pačių išrinkta“, - paskaitoje teigė mokslininkas.
„Atsiranda demokratija Nr. 1 ir demokratija Nr. 2. Pirmoji pasirodo, kai mes renkame savo atstovus, antroji – kai juos bandome suvaldyti. Tam, kad veiktų pasitikėjimu grindžiama rinkimų demokratija, turime kaip kontrpriemonę turėti nepasitikėjimą demokratija“, - pridūrė mokslininkas.
A. Jokubaičio nuomone, toks ratas – rinkimai, nepasitikėjimas išrinktais atstovais, balsavimas „prieš“, vėl nepasitikėjimas išrinktaisiais – yra pavojingas, nes ilgainiui piliečiai nesugebės nieko kita, kaip tik nepasitikėti.
„Nesunkiai gali būti peržengta riba, kai piliečiai išvis nebemokės nieko kito, išskyrus neigimą. Platonas „Valstybėje“ yra sakęs, kad gali būti, jog „jie nebemokės nieko kito, vien tik neigti ir nepasitikėti“. Ši keista politiškumo forma, kuri vadinama demokratija, nuolatos balansuoja ties apolitiškumo riba“, - teigė mokslininkas.
Jo teigimu, nuolatinis nepasitikėjimas išrinkta valdžia reiškia, jog ji iš dalies yra nelegitimi, bent jau sociologinių tyrimų rodomos piliečių valios požiūriu.
Liberalai ir demokratai į vieną darinį nesusilydys?
Dar viena šiuolaikines visuomenes kamuojanti problema – vidinis liberalizmo ir demokratijos prieštaringumas, nors Vakaruose terminas „liberalioji demokratija“ tarsi reiškia pretenziją šias dvi sąvokas sujungti. Tačiau, pasak A. Jokubaičio, liberalas visuomet rūpinsis laisve nuo ko nors, o demokratija savo esme yra kolektyvinis dalykas, reiškiantis daugumos valią, jos vienijimą.
„Liberalizmas saugo, riboja ir gina. Nėra geresnės individą ginančios priemonės už liberalizmą. Kaip koks „Domestos“, liberalizmas yra galingiausia priemonė prieš visokius mikrobus, kurie gali pasikėsinti į individo laisvę. Demokratijos uždavinys kitoks. Ji – vienija, plečia, kuria mūsų bendrumą. Demokratija išauga iš mūsų bendro gėrio supratimo ir bendrų prasmių. Liberalai gina moralinį individualizmą, demokratai turi rūpintis bendruoju gėriu“, - teigė mokslininkas.
A. Jokubaitis pripažįsta, kad liberalams demokratija yra būtina, nes užtikrina jų egzistavimo galimybę, tačiau prieštaravimas, jo nuomone, kyla dėl skirtingų prioritetų: liberalai pabrėžia individą, nepajudinamas žmogaus teises, individualų gėrį, tuo tarpu demokratijos esmė – demosas, kolektyvas, daugumos valia ir bendrasis gėris.
„Rusija ir Kinija sako, kad jos taip pat demokratijos. Ir nors mums nepatinka, kaip šiose šalyse keičiasi valdžia, rusai ir kinai sako: o mums taip patinka, nes mes ne vakariečiai. Čia prasideda didelis ginčas, ar demokratija yra tokia, kaip ją supranta Vakarų liberalai – su negatyvia laisvės samprata ir kitais reikalavimais, ar kitokia, kaip ją supranta save demokratiškomis vadinančių tautų ir kultūrų žmonės“, - sakė mokslininkas.
Žmonija taps politine sąvoka, kai susidursime su marsiečiais
Penktasis prieštaravimas, pasak A. Jokubaičio, yra susijęs su tautinės valstybės idėja, kuri pastaruoju metu, jo nuomone, yra supriešinama su valstybe ir demokratija. Pasak mokslininko, lietuvių tauta, kurdama valstybę ir konstruodama savo tapatumą, rėmėsi tautiniu identitetu, tačiau šiuo metu vis dažniau kalbama, kad tautiškumas, tautos unikalumo pabrėžimas yra blogai, nes tai atskiriantis, o ne vienijantis terminas.
Kaip pavyzdį jis pateikė Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Šarūno Liekio teiginius, kad terminas „tautiškumas“ apskritai yra nevartotinas, nes jis apibrėžia ne politinę tautą, sukūrusią valstybę, bet etnines grupes. Jo nuomone, tautininkiška ideologija savo pobūdžiu yra antivalstybinė.
„Mano nuomone, šie samprotavimai pagrįsti elementaria klaida. Jeigu lietuviai XIX a. nebūtų suvokę savęs kaip tautos, jie nebūtų sukūrę valstybės. Tauta yra ne tik kultūrinė, bet ir politinė forma. Tuo tarpi žmonija nėra politinė sąvoka. Ji tokia taps tik kai mes pirmą kartą susidursime su marsiečiais, kai turėsime su jais konfliktų“, - teigė A. Jokubaitis.
G.W.F. Hegelis, pasak A. Jokubaičio, teigia, kad pasaulinėje istorijoje galima kalbėti tik apie tokias tautas, kurios sukuria valstybę.
„Jeigu lietuviai caro Rusijos imperijoje nebūtų pradėję kalbėti apie lietuvių tautos dvasią, lietuvių kalbą, lietuvių kultūrinį savitumą, tai aš nežinau, kokiu pagrindu paskui būtų reikėję kurti politinį suverenitetą“, - teigė mokslininkas.
Jo nuomone, tautiškumas šiais laikais nereiškia vyžų avėjimo ir kitų etnografinių dalykų, nes dauguma dėvi džinsus ir geria Coca Cola, tačiau jis apibrėžia politinės tautos pagrindą. Tarkime, jeigu švedai nelaikytų savęs atskira tauta, vienijama bendros kultūrinės tapatybės, tai neliktų prasmės Švedijai gyvuoti atskirai nuo Norvegijos.
Žmonės nebetiki ideologijomis, bet sistema be jų negali
Šeštasis Vakarų visuomenes kamuojantis prieštaravimas, anot A. Jokubaičio, susijęs su mąžtančiu piliečių tikėjimu ideologijomis bei užprogramuotu politinės sistemos poreikiu ideologijų konkurencijai.
Mokslininko teigimu, ideologijos savo esme yra nusižiūrėtos iš krikščionybės, tai tarsi sekuliari piliečių sielų ganymo forma. Tačiau ideologijoms reikia tikėjimo, kitaip jos nustoja egzistuoti.
„Ideologijoms būtinai reikia tikėjimo. Kai pasiimi kažką iš religijos, tai tęsia religinius reikalavimus. Šiandien tikėjimo ideologijomis nėra arba jis stipriai nyksta. Nyksta tikėjimas idėjomis, kurios parengtos politinei kovai, kaip tam tikri principų rinkiniai“, - teigė A. Jokubaitis.
Tačiau problema ta, kad mažėjant piliečių susidomėjimui ideologijomis, mūsų politinė sistema be jų negali, nes yra pagrįsta politinių idėjų konkurencija.
„Pliuralistinė sistema kitaip negali veikti, mums riekia rimto ideologinio pasidalijimo. Kad demokratinė sistema veiktų,reikia, kad žmonės pasidalytų į pars arba dalis, o kad galėtų veikti partijos ir galėtų sutelkti dideles grupes žmonių, jos turi turėti tam tikras doktrinas. Šios doktrinos turi valdyti žmonių protus, pritraukti juos. Ideologijos mums reikalingos net tada, kai jos pavirsta į XIX a. idėjinių ginčų karikatūrą - alaus mėgėjų ir internetinių piratų partijų ginčą“, - teigė A. Jokubaitis.
Paskutinysis prieštaravimas, anot mokslininko, kyla tarp senojo kapitalizmo, kurį Maxo Weberio nuomone, lėmė protestantiškoji etika, bei naujojo, kuris šią etiką išbarstė.
„Kad nebūčiau priskirtas prie dešiniųjų (nors tai ir garbė), pasinaudosiu kairiaisiais – Theodoru Adorno ir Maxu Horkheimeriu, kurie rašo: „Animizmas sudvasino daiktus. Industrializmas sudaiktino sielas. Prekės virto vertybėmis“, - teigė A. Jokubaitis. Dabartinė ekonominė krizė tarp daugelio kitų dalykų rodo, kad kapitalizmas atitrūko nuo jį išauginusios etikos. XVIII a. kapitalizmo etika prieštarauja XXI amžiaus kapitalizmo etikai.