„Mane pasiekė žinia, kad nebenorima duoti finansavimo „Minesotos programai”, vietoje 28 pagalbos dienų planuojama palikti tik 15. Kiek kalbėjau su specialistais, per tiek laiko nieko neįmanoma padaryti, nuo priklausomybės kenčiantį žmogų reikia palaikyti bent mėnesį. Šitoje vietoje verkiant reikia padėti žmonėms, reikia rast būdą kovot su priklausomybėm”, – įsitikinęs kardinolas.
Pasak A. J. Bačkio, prie parapijų yra anoniminių alkoholikų grupelės. Bendruomenės padeda kitų priklausomybių turintiems žmonėms, tačiau darbo tik daugės
„Man atrodo, Lietuvoje sudėtingiausia – bedarbystės problema ir dėl to yra daug nelaimingų gyvenimų, nevilties, priklausomybių. Šiai sričiai reikėtų daugiau dėmesio, nes problema auga, bedarbystė plinta kaip koks maras ne tik tarp vyresnių, bet ir tarp jaunų žmonių”, – interviu DELFI konstatavo ganytojas.
- Kai atvykote gyventi į Vilnių, čia beveik nebuvo karitatyvinių Bažnyčios organizacijų. Kokias veiklas, Jūsų nuomone, reikėtų stiprinti, o ko galbūt atsisakyti?
- Aš čia nieko naujo nesugalvojau. Bažnyčios ir kiekvienos parapijos misija – perduoti tikėjimą, švęsti jį Mišiose, o trečia – būti meilės bendruomene, parodyti dėmesį visiems, reikalingiems pagalbos, ar tai būtų vaikai, ar sergantys žmonės, benamiai.
Gerai žinote, jog komunistų laikais viskuo rūpinosi valdžia. Bažnyčia negalėjo to darbo daryti. Todėl atvažiavęs į Lietuvą aš atsiliepiau į norą įkurti gyvas bendruomenes, kur kiekvienas pažįsta vienas kitą, žino, kur kam kas skauda ir eina padėti.
Kai atvažiavau, buvau nustebęs, kiek vargo, todėl pirmiausia kūriau „Betanijos” valgyklą. Galvojau, kad greitai bus galima ją uždaryti.
Deja, šiandien matau, kiek yra bedarbių, kiek motinų, kurios negali išlaikyti savo vaikų. Todėl ir šiandien „Betanijos” valgykla reikalinga, tik publika pasikeitė. Anksčiau buvo karo veteranai, seni žmonės, dabar, deja, matyti ir jaunų motinų su vaikais, kurie ateina bent kartą per dieną šiltai pavalgyti.
Kita reikmė, kurią mačiau, buvo nakvynės namų steigimas. Pavyko pasikviesti Motinos Teresės seseles, paskui dalį to namo prie Vilniaus autobusų stoties perėmė „Caritas”.
Tačiau tai irgi buvo tik atsakas į reikmę, nes žmonės šalo gatvėse, neturėjo kur eiti.
Dabar Vilniaus savivaldybė yra pastačiusi nakvynės namus, bet aš matau, kad žmonėms reikia ne tik nakvynės, bet ir pavalgyti, nusiprausti, padėti ieškoti darbo.
Dienos centrai, veikiantys prie parapijų, gimė žiūrint į sunkiai gyvenančių ar asocialių šeimų vaikus, kuriuos, kai išeina iš mokyklos, galima suburti ir jei tėvai geria, užimti, padėti jiems pamokas paruošt, pabendraut, kartu pažaist.
Motinos ir vaiko namai taip pat buvo reikalingi, nes kur dėtis 15-16 metų motinoms, kurios kartais išmetamos iš šeimos, paliekamos gatvėje? Reikia jas priimti, kad vaikelius augintų ir per tą laiką įgytų įgūdžių, kaip jais rūpintis, išmoktų kokio nors amato.
Nauja sritis, kuri prasideda Vilniaus arkivyskupijoje – paliatyvi slauga. Ačiū Dievui, atsirado seselės, kurios apsiėmė palydėti mirštančius ligonius. Keturiolika prižiūri prie vienuolyno įkurtame Palaimintojo Mykolo Sopočkos paliatyvio slaugos centre, apie trisdešimt lanko namuose. Ligonius slaugyti jų paprašiau todėl, kad Gailestingojo Jėzaus kongregacijos centras - Lenkijoje. Gorzove jos turi didžiulius slaugos namus, taigi, ir patyrimo, žino, kokios įrangos, kokių žmonių reikia.
- Nėra plačiai žinoma, tačiau viena iš Jūsų iniciatyvų socialinėje srityje – pagalba neįgaliems vaikams ir jų šeimoms. Kada gatvėse matysime laisvai vežimėliais važinėjančius suaugusius ir vaikus? Kodėl neįgalūs žmonės vis dar atskirti?
- Tai mūsų visuomenės kultūros problema. Aš neįgaliaisiais susidomėjau dar būdamas Romoje, kai prisidėjau prie vienos iš Žano Vanjė kuriamų „Arkos” bendruomenių, kurių tikslas – globoti proto negalios žmones.
Šeimos, turinčios neįgalius vaikus, viena kitą palaiko „Tikėjimo ir šviesos” bendruomenėse, kur dirba nemažai savanorių, kartais pavaduojančių tėvus ir motinas.
Kai atvykau į Vilnių, buvo atvažiavęs Žanas Vanjė. Jis ir paragino mane paremti šeimas ir negalią turinčius vaikus, kurie kartais net atstumiami nuo Bažnyčios, kai kuriems netgi nebūdavo teikiama Pirmoji komunija.
Iš pradžių gyvenau klebonijoje prie Mikalojaus bažnyčios, tai pirmais metais ten Pirmai komunijai paruošiau pirmą grupę neįgalių vaikų. Jų protas gal ir ribotas, tačiau širdyse – didelė meilė. Tik reikia juos priimti.
Mūsų visuomenė yra tokia, kaip anksčiau visa Europos visuomenė buvo: jei į parduotuvę nusivesi neįgalų vaiką, užbadys pirštais, o motinai papriekaištaus, kam jį atsivedė. Beveik taip pat ir bažnyčioje.
Buvo nuostata, kad neįgalus vaikas – lyg Dievo bausmė, atstumtas. Tačiau reikia mums savo mentalitetą keisti: turim vaikų su proto negalia ir jei kitas ligas žmonės gydo, verčiasi per galvą, kad pagydytų, neįgaliuosius tarsi atstumia, nes jie neva neduoda jokios naudos.
Manau, turi būti priešingai – juos reikia dar labiau palaikyti dvasiškai: ne atskirti į specialią mokyklą, o kad gyventų šeimoje, lankytų pritaikytą mokyklą ir grįžtų į šeimą. O šeimai reikia ir dvasinės, ir praktinės savanorių pagalbos.
Gerai, kad jau yra įstatymų, pagal kuriuos į butus ir parduotuves gali patekti neįgalūs žmonės. Pamažu situacija keičiasi, tačiau senų namų renovacija kol kas vyksta pigesnio šildymo sumetimais: neįgaliesiems pritaikyti sovietinių namų duris, liftus ar laiptines būtų baisus darbas. Tačiau bent jau statant naujus namus žmonėms su negalia turėtų būti sudarytos sąlygos laisvai judėti.
Turėtų būti užtikrinta, kad neįgalūs žmonės patektų į autobusus ir visur, kur kiti.