A.Januška: valstybė gal ir laiminga, bet daugumai piliečių jau nusispjauti į šitokią laimę

 (646)
„Dabartinė mūsų politika yra Rusijos interesų stiprinimo politika“, - teigia buvęs Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius, buvęs prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Gedimino Kirkilo patarėjas, nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Albinas Januška. Pasak jo, didžiausia mūsų Rytų politikos klaida yra tai, kad nusprūdome į tête à tête santykius su Kremliumi. „Tam ir esame naujoviškoje imperijoje – ES, kad per ją kalbėtumės su Rusija. Jėga prieš jėgą“, - DELFI sakė Lietuvos politikos strategu ir „pilkuoju kardinolu“ kadaise laikytas signataras.
Albinas Januška
Albinas Januška
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

A. Januškos žodžiais, Lietuva „nusiseimino“: verslas dusinamas, politinių partijų viršūnės „užsikimšo“ ir nebeįsileidžia naujų gabių žmonių, opozicija – silpna ir tingi, ir nors nuo visuomenės nutolusi „valstybė“ atrodo „laiminga“, piliečiams į tą „laimę“ – nusispjauti. Lietuvai stinga energijos: valstybės atributai gyvuoja, bet ji neturi vizijos, kaip nebūti ES provincija. Gal prezidentė Dalia Grybauskaitė sutelks susiskaldžiusį elitą naujais siektinais idealais?

Trūksta valstybiškai mąstančių asmenybių

- Ar tai, ką gynėme 1991-ųjų sausio 13-ąją, panašu į tai, ką turime šiandien? Kuo skiriasi anuomet ginti idealai nuo šiandienės tikrovės?

- Tada mus jaudino žodis „Lietuva“, jos nepriklausomybė ir valstybingumas. Galvojome, kad žmonių gerovė ateis savaime, ir visada liksime vienas šalia kito, kaip Vingio parke.

Kai mitingai išsisklaidė, kai laisvės prie Seimo ginti nebereikėjo, pamatėme savo kasdienybę, pastebėjome, kad visi buvome skirtingi – vieni idealistai, kiti pragmatikai, vieni vargšai, o kiti jau turtingi.

Valdžia taip ir neįstengė mus vėl padaryti broliais ir seserimis. O dar pasirodė, kad ir lietuviška valdžia gali apgaudinėti. Pamažu valdžia ir visuomenė atsitraukė, susvetimėjo, ir iki šiol dėl savo nepatyrimo ir silpnumo nesugebėjome šios problemos išspręsti.

Daug kas sako esą nusivylę. Bet nedaug kas mato savo kaltę. Manau, visi kalti, jei yra, dėl ko nusivilti. Tai, ką turime šiandien, visi sukūrėme. Buvome viena turtingesnių sovietų respublikų, esame viena vargingesnių ES narių. Bet kokybė vis tiek kita.

Žinoma, per daug žmonių yra arti skurdo, per daug yra nesaugumo jausmo dėl valdžios nejautrumo. To tikrai 1991 m. niekas neplanavo. Taip išėjo, kad valstybės idealai buvo įgyvendinti valstybės piliečių nusivylimo sąskaita. „Valstybė“ gali būti „laiminga“, bet daugumai jos piliečių jau nusispjaut į tokią laimę. Keičiasi vertybės.

- Atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei šįmet sukanka 20 metų. Kaip manote, ar mūsų valstybingumo ir nepriklausomybės perspektyva yra aiški, ilgalaikė ir optimistinė?

- Kas sukurta mirtingųjų, nėra amžina, bet Lietuvos valstybingumas ir nepriklausomybė šiandien jau yra amžini, kiek amžinos yra valstybės ir ES. Tačiau mūsų valstybei šiandien trūksta energijos. Visi išoriniai atributai teisingi, tačiau nėra aiškios perspektyvos, kaip nelikti ES provincija.

Provincija nėra blogiausia, bet kai nėra vizijos ir ambicijos siekti daugiau, tai – nepateisinama. Reikia tokio pat stiprumo valstybės idealo, kaip prieš 20 metų.

Žinoma, dabar mąstome kiekvienas apie savo išgyvenimą, bet politinis elitas galėtų neužgesti. Išsikrovė akumuliatoriai, o pasikrauti nebėra noro ir jėgų.

Gal trūksta valstybiškai mąstančių istorinių asmenybių, tokių, kaip Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus? Charizmatiškų asmenybių turime, bet dauguma jų – susmulkėjusios iki taktinių valdžios paėmimo klausimų. Gal prezidentė Dalia Grybauskaitė pajėgs sutelkti susiskaldžiusį elitą naujų idealų formulavimui?

- Kokios šiandien didžiausios grėsmės Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei?

- Nematau grėsmių, kurios galėtų panaikinti valstybę.

Bet šiandien niekas nebegali būti užtikrintas dėl mūsų valstybingumo kokybės. Lieka grėsmė, kad tapsime nevisaverte valstybe ir demokratija, pražūsime dėl vidaus netvarkos, o ne dėl išorinės prievartos.

„Nusiseiminusi“ Lietuva

- Kas ta vidaus netvarka?

- Politinių partijų viršūnės yra „užsikimšusios“, protų cirkuliacijos beveik nepastebime. Gerą išsilavinimą Vakaruose gavusiam jaunam intelektualui, neskaitant retų išimčių, greičiau nei labai negreitai patekti į partijų elitą ar tapti aukštesniu valdininku – maža vilčių.

Opozicijos neįgalumas – atskira problema. Net šiais krizės laikais opozicija nieko tikrai kritiško nėra pasakiusi. Visi laukia, kaip iš už kampo vėl nugriebti valdžią, pasinaudojus valdančiųjų silpnumu. Užsidirbti ją tingu. Parašė popierinę programą, ir gana. „Nusiseiminusi“ Lietuva.

Genocidas prieš verslą, verslininkų naikinimas, verslo emigracija yra nepateisinama. Savo šeimos gerovės kūrėją gerbiame, o verslininkus, pildančius Lietuvos biudžetą – niekiname. Dėl savo valstietiškos ir posovietinės istorijos neturime senų ir gerbiamų bankininkų, pramoninkų šeimų, aristokratiškos etikos, todėl kiekvienas turtingesnis tapatinamas su oligarchu ar vagimi.

Biudžeto buhalterinė apskaita yra svarbi, bet savo gaminančio ūkio ir verslo puoselėjimas būtų svarbesnis. Tautos tapatybėje pasididžiavimas savo verslumu neaptinkamas.

Įdomu, kaip kovosime su savo „oligarchija“? Išbuožinsime, atimsime verslą ar televiziją? Kadangi jų veikla legali, tai atimti teks tik nelegaliomis ir užkulisinėmis keršto priemonėmis.

O gal geriausias „galutinis sprendimas“ dėl „oligarchų“ būtų, užuot kovojus gatvės politikos metodais, leisti jų kapitalui dirbti Lietuvai, kurti jiems projektus investicijoms? Juk jei jie norės, tai vis tiek pasiims, ko jiems reikia. Jie jau įrodė, kad yra kapitalistai ir moka dirbti. Su jais reikia kalbėtis ir toliau tartis dėl Lietuvos. Jie turi idėjų, kaip padėti mums visiems. Nebus verslo – nebus valstybės.

A.Kubiliaus „Rusijos sulaikymo strategija“ padėta į stalčių, bet vis tiek svarbu būtų susirūpinti, kaip bent jau apriboti akivaizdų Rytų kišimąsi į mūsų politiką, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę.

Nesugebame pasisemti geopolitinės galios iš Lenkijos ir kurti saugesnės aplinkos ne tik sau, bet ir kitiems Rytuose. Nesugebame projektuoti Vilniaus ir kartu Lietuvos kaip bent jau šiokios tokios regionine jėgelės. Nesugebame sukurti tinkamos infrastruktūros su europiniais keliais, oro linijomis į Vakarus. Reiktų išsiveržti iš „Pribaltikos“ su sostine Rygoje erdvės.

- Kaip manote, ar Lietuvos demokratijos atstovaujamąjį elitą sudaro tikri demokratai, o Lietuvos valstybės valdantįjį elitą – tikri valstybininkai?

- Kažkodėl šiandien demokratų ir valstybininkų sąvokos supriešintos ir supainiotos. Nemoku aš to išrišti.

Ir atstovaujamasis, ir biurokratinis elitas yra silpnas ir pažeidžiamas. Gal valdininkija per daug ujama, todėl bijo imtis iniciatyvos, veikti kūrybiškai. Jei ir padarysi sąžiningai, vis tiek įtars, kad „paėmei“. Jei tik kur padėjai parašą, esi jau potencialus Lukiškių klientas.

Valdininkai ne patys dauginasi: juos daugina politikai, nes vis labiau kišasi į gyvenimą reguliavimais ir laisvės ribojimais. Skaudančią galvą ir reiktų gydyti.

- Kurie požymiai leidžia vertinti Lietuvą kaip vakarietišką valstybę, o kurie vis dar verčia ją priskirti posovietinei rusiškos politinės kultūros erdvei?

- Posovietizmui priklausome, kaip vis dar gyvo marksistinio-lenininio paveldo turėtojai, valstybiniu kapitalu pasitikintys labiau nei privačiu, o valdininku – labiau nei verslininku. Kol verslininkas, žmogus, užsidirbantis sau ir kitiems, bus vadinamas grobiku, vagimi, tol liksime sovietiniai Lenino pasekėjai.

Kitas požymis – buhalterio mentalitetas, skaičiuojant svetimus ar nusavintus pinigus ir nesirūpinant, kaip visiems užsidirbti ar padėti uždirbti. Ir dar, žinoma, teisinės valstybės ir ypač teisingumo trūkumas.

O vakarietiškumas atsiranda pamažu iš jaunosios kartos, kai tiesiog nežinoma, kas yra sovietizmas. Gerai, kad jis nėra genetiškai paveldimas.

Geriau – be suskystintų dujų, nei su B. Lubiu?

- Kodėl per 20 metų Lietuva nesugebėjo išsivaduoti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos? Kai į panašius klausimus atsakoma „pritrūko politinės valios“, tenka užduoti papildomą klausimą: kodėl pritrūko politinės valios?

- Ne mes vieni tokie: Baltijos valstybės buvo ir liko priklausomybės nuo Rusijos energetinė sala.

O politinės valios pritrūksta, nes ji turi veikti prieš pinigus, prieš trumpalaikio, bet pelningo biznio logiką. Tiesiog tai labai brangiai kainuoja. Be ES pinigų mes apskritai greit nebūtume bent šiek tiek savarankiški.

Kaip pastatyti dujotiekį iš Norvegijos, jei tai neapsimoka finansiškai? Gal apsimoka valstybiškai – dėl ateities, konkurencijos. Bet ateitis bus rytoj ir ji yra brangi, o gyventi juk šiandien norime.

Pastatyti suskystintų dujų terminalą – problema, nes iškart „kyla pavojus“, kad Bronislovas Lubys „užvaldys“. Vadinasi, geriau – niekas. Arba valstybė pati daug brangiau ir su skandalais statys. O gal pasikvies užsienio investuotojus, kad ir tą patį „Gazprom“, tik iš Vokietijos.

- Kaip vertinate „Leo LT“ epopėjos pabaigą, Energetikos ministerijos veiklą bei naujos atominės elektrinės statybos perspektyvas? Gal teisus Algirdas Brazauskas, sakydamas, kad Lietuva vien savo jėgomis naujos jėgainės nepastatys?

- Tegu liūtuko epopėją įvertina laikas, palaukime, pažiūrėkime, ką mums geresnio pasiūlys dabartis. O naujos atominės elektrinės savo jėgomis tikrai nebestatysime – užsienio kapitalas statys. Gal surasime užsienio investuotoją, bet jis juk ne už dyką dirbs. Pelnus, palūkanas atiduosime kitiems biudžetams.

Išvarėme „Maximą“. Galbūt reikėjo paskelbt konkursą – kiti būtų pastatę? Lietuvoje yra verslo, kuris gali padėti, kooperuotis su valstybe. Aš vis tiek manau, kad mūsų verslas viską būtų padaręs pigiau, nei linkusi į išlaidas ir korupciją valstybinė įmonė.

Prarandame galimybę patys būti investuotojai, supirkinėti užsienyje energetikos įmones ir uždirbti kitų sąskaita savo biudžetui. Taip darė čekai: verslui ir valstybei bendradarbiaujant, sukūrę energetikos įmonę, kooperavę lėšas išorės ekspansijai.

Vėl esame ne ekspansyvi, o provinciali valstybė. Gal dar kam nors ateis į galvą pasikelti ir padaryti? Dar ne viskas prarasta. Padaryti kitaip ir geriau, nei buvusieji.

Užsienio politika – suasmeninta

- Dabartinis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas maždaug prieš metus paskelbė ketinąs versti „naują santykių su Rusija puslapį“. Ar įžiūrite, kas tame puslapyje yra parašyta?

- V. Ušackas yra talentingas ir drąsus. Vizijos, inovacijos labai reikalingos. Tikrai stebime naujas iniciatyvas. Bet reikia vengti klaidų ir susireikšminimo įsivaizduojant, kad nuo tavęs prasideda naujoji istorija.

Atrodė, kad valstybė jau subrendusi, pravertusi pakankamai „ naujų puslapių“, ir jau galima tikėtis prognozuojamos, stabilios, bet ir aštrios, ekspansyvios politikos.

Didžiausia klaida yra tai, kad vėl nusprūdome į "tête à tête" politiką su Kremliumi. Tam ir esame naujoviškoje imperijoje – ES, kad per ją kalbėtumės su Rusija. Jėga prieš jėgą. O Kremliaus užsienio politikos esmė – skaldyk ir valdyk, kad su juo visi kalbėtų po vieną, nes tada jis stipresnis. Dabartinė mūsų politika yra Rusijos interesų stiprinimo politika.

Priminsiu, kad Lietuva Valdo Adamkaus ir Petro Vaitiekūno laikais įdėjo į derybinį ES – Rusijos mandatą kai kuriuos mums ir kitiems svarbius klausimus: dėl Rusijos įsipareigojimo laikytis Energetikos chartijoje numatytų reikalavimų, atnaujinti naftos tiekimą per "Družba". Taip pat pasiūlė papildomą deklaraciją dėl Gruzijos ir Moldovos, dėl teisinio bendradarbiavimo, kad būtų atkurtas teisingumas ir užtikrintas Rusijos bendradarbiavimas su ES šalimis kriminalinėse bylose dėl 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje ir 1991 metų liepos 31-osios įvykių Medininkuose; taip pat – bylose dėl Rusijoje dingusių ES piliečių ir žalos atlyginimo asmenims, deportuotiems iš okupuotų Baltijos šalių.

Gal kas nors žino, kaip mums sekasi kartu su Europa ginti mūsų interesus?

- Ar Lietuva pagerino santykius su Rytų kaimyne? Ir ką reiškia kalbos apie pragmatiškesnę mūsų laikyseną?

- Esant dabartinei politikai, kai kas Lietuvoje psichologiškai jaučiasi geriau. Tai irgi svarbu, bet pats santykių „gerumo“ lygis nedaug pasikeitė. Pragmatiškumą suprasčiau taip: kažką duodi, bet kažką ir gauni.

Pateiksiu konkretų, gal smulkų, bet charakteringą pavyzdį. Maskvoje turime keletą senų ir naujų ambasadų pastatų. Po sovietų žlugimo, Rusija mus bandė įtikinti, kad arba reikia atiduoti tuos pastatus Maskvai, arba atriekti jiems tiksliai pagal plotą nekilnojamojo turto Vilniuje.

Bet šie pastatai buvo mūsų. Jei Maskva mums nieko naujo nenupirko, tai kodėl už savo pastatus turime kažką duoti veltui? Nepamiršiu, kaip buvęs sovietų komjaunimo sekretorius, o derybų metu jau Rusijos užsienio reikalų viceministras taip nervinosi dėl „Rusijos interesų nesupratimo“, kad, pamiršęs diplomatiją, vos neišvarė mūsų iš posėdžių salės.

Bet Lietuvoje jau ir tada vartėme „naujus puslapius santykiuose su Rusija“. Todėl politinė Lietuvos vadovybė nusprendė tų „gerų santykių“ vardan padovanoti rusams puikų pastatą Žvėryne, Latvių gatvėje, kaip geros valios ženklą. Padovanojom. Įsirengė, susitvarkė ir sako: mums to per maža, duokite daugiau, kad būtų metras už metrą. Sako, mes jus mokesčiais Maskvoje apkrausime, jei neduosit. O mes sakome: mes irgi Vilniuje galime apmokestinti. Taip ir gyvenome – „draugiškai“, tyliai.

O šiandien – vėl eilinis santykių su Rusija gerinimo vajus. Girdėjau, kad net Seimo Užsienio reikalų komitetas svarstė, o gal jau ir pritarė siūlymui veltui atiduoti Rusijai geriausią Žvėryno vietą – Svečių namus tolesnei ambasados plėtrai. Už ką? Gal manote, kad jiems to pakaks, ir kas nors pagerės? Daugiau ir lengviau vežėjų praleis per sieną? Žaidimas į vienus vartus. Nesibaigianti istorija.

- Ar Lietuva apskritai pajėgi ką nors keisti į gera santykiuose su Rusija? Esama sunkiai nuneigiamos nuomonės, kad iš esmės tik nuo Rusijos priklauso, ar tie santykiai gerės, ar negerės. Tad kokia turi būti mūsų laikysena Rusijos atžvilgiu ir kodėl?

- Gerbkime savo teisinę valstybę ir remkimės teisės aktais patvirtinta užsienio politika. Jei Prezidentė ir Seimas nepatvirtino naujų gairių ar koncepcijų, tai ir improvizuoti gal nereiktų. Mūsų bandymai išsisukti nuo mūsų pačių prisiimtų prievolių ir pozicijų juokina kitą pusę.

Apskritai visa ta santykių gerinimo su Kremliumi politika iš tiesų yra gryna vidaus politika ir beveik nieko bendra neturi su diplomatija. Laikysena Rusijos atžvilgiu nėra tiek svarbi, kaip mums vidaus ginčuose atrodo.

Gali būti susirietęs, gali – išsitiesęs, vis tiek jiems rūpės tik interesai. Ekonominiai, saugumo, kultūriniai. Ir mums tai terūpi. Ne nuolankumo forma, o interesai. Nesipykti su Rusija – senas mūsų interesas, sena tiesa, kuri negali būti skelbiama kaip nauja politika. Forma negali būti interesas.

Vienas svarbiausių Lietuvos ir Europos interesų saugumo ir principų išlaikymo atžvilgiu yra ir Moldovoje, ir Ukrainoje, ir Gruzijoje. Bet kažkas mums šnibžda į ausį, kad Moldova – vis tiek komunistinė, Ukraina – vis tiek nestabili ir chaotiška, o Gruzija – nedemokratiška ir kaukazietiška. O gruzinų prezidentas, puikiai diskutuojantis angliškai ar prancūziškai su Paryžiaus intelektualais yra autokratas, nes nesutinka, kad Gruzija būtų „legaliai“ okupuota. Ne okupacija svarbu, bet koks yra Miša.

Ar jau pamiršome, kaip kitas Miša – iš Maskvos – 1990 m. mums sakė, kad lietuviams jis ką nors gal ir duotų, jei nebūtų nesukalbamo Vytauto?

Jei kaimynas iš kairės neleidžia bendraut su kaimynu iš dešinės, tai normalus žmogus nepriims ir net nesvarstys tokių ultimatumų. Padorus kaimynas to ir nesiūlys.

O kodėl pykstama, kad Lietuva padeda Gruzijai? Todėl, kad neišsitenkama savyje, reikia plėstis – į Gruziją, į Ukrainą, po to gal ir toliau, atkurti, atstatyti, kas buvo sugriauta, ištaisyti lemtingą Boriso Jelcino klaidą.

- Kas, Jūsų manymu, iš esmės pakito praėjusiais metais Lietuvos užsienio politikos baruose?

- Buvo ieškoma naujų galimybių santykiuose su Rusija. Kol kas jų dar nematyti.

Gal užsienio politika tapo suasmeninta. URM pranešimuose spaudai daugiau pabrėžiamos asmeninės ministro nuomonės, pozicijos, pasiekimai. Nematyti ryškesnio politikos koordinavimo su prezidentūra. Tai negali būti nepastebėta prezidentės. Manau, pastarojo meto vieši apsikeitimai „nuomonėmis“ yra užsienio politikos suasmeninimo pasekmė.

Amerikai mes neįdomūs ne dėl B. Obamos, o dėl savo vidaus problemų

- Ar JAV užsienio politikos prioritetų kaita – jei jos tikrai esama, prezidentu tapus Barackui Obamai – suteikia pagrindo išvadai, kad Amerikai mes tampame vis mažiau „įdomūs“ ir todėl turime labiau derintis prie europinės politikos, kad ir kokia ji kartais būtų prorusiška?

- Mes neteisingai sureikšminome pokyčius JAV politikoje. Ne Rusija ten svarbiausia. Vienintelė supervalstybė ieško naujų kelių prieiti prie Irano temos, gudriai pasiūliusi diplomatiją, nutylint jėgą. Šiai politikai reikalinga ir Rusija. Bet JAV, kitaip nei mes, gerai žino, ko nori ir ko siekia, ir pasieks to arba diplomatija, arba jėga.

Nebūsime JAV mažiau įdomūs, jei ir toliau aktyviai bendradarbiausime, padėsime joms spręsti pasaulio saugumo problemas. Mes tampame mažiau įdomūs arba visai neįdomūs ne dėl B. Obamos, o dėl savo vidaus problemų. Jei ką nors Lietuvoje reikia nubausti, galima tai padaryti ir be JAV pagalbos.

- Kaip vertinate CŽV kalėjimų Lietuvoje buvimo-nebuvimo istoriją? Ko pasiekė Lietuva, atlikusi parlamentinį šios istorijos tyrimą? Ar priartėjome prie tiesos, apgynėme žmogaus teises, demokratiją ir Konstituciją?

- Tyrimas buvo neišvengiamas, aiškumo nepadaugėjo, susipriešinimo nesumažėjo. Vieni sako – prielaidos, kiti sako – faktai. Ir vieni, ir kiti jaučiasi priartėję – vieni prie tiesos, kiti – prie Mečio Laurinkaus.

Buvo ar nebuvo tie kalėjimai, gal visi galiausiai sutars, kad Lietuva nepažeidė (arba tiesiog nespėjo pažeisti) tarptautinių žmogaus teisių. O jei kas nors kada nors įrodys, kad buvo ir kalinių, tai bus liūdniau.

- Kaip vertinate teiginius, kad Lietuvoje yra pradingę Baltarusijai JAV skirti milijonai dolerių ?

- Taip, Lietuvoje ir kitose ES šalyse veikė, o gal ir veikia JAV fondai, remiantys demokratiją Rytuose. Tai nėra jokia paslaptis. Visiems žinoma, kad tokius fondus Baltarusijos, o po to ir Rusijos prezidentai savo šalyse uždraudė. Ir ES yra skyrusi bei iki šiol skiria nemažas lėšas demokratijos stiprinimui.

Lietuva taip dalį lėšų yra skyrusi demokratiniams procesams plėtoti. Tai yra privalu pagal įsipareigojimus ES. Anksčiau jau buvo suabejota tokių lėšų skirstymo URM skaidrumu, net buvo sustabdytas atsakingo asmens skyrimas ambasadoriumi. Tačiau, kaip suprantu, po tyrimo jokių priekaištų neturėta, asmuo išvažiavo ambasadoriauti.

Apie JAV skirtas lėšas Baltarusijai mes neturime ir negalime turėti jokio supratimo, nes jų Lietuva apskritai negalėjo matyti, nekontroliavo ir todėl jokiu žinomu būdu negalėjo pasisavinti. Tai yra JAV ir Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų reikalas.

Bet apie tariamas Baltarusijos opozicijos pasisavintas lėšas ne kartą yra kalbėjęs Baltarusijos prezidentas. Ir visai neseniai vėl pakartojo, kokia bjauri ta opozicija – vagia pinigus.

Be abejo, Baltarusijos spec. tarnybos stengiasi sutrukdyti lėšų patekimą nevyriausybinėms organizacijoms ir imsis įvairių būdų, tarp jų ir šmeižto. Galime neabejoti, kad ir Lietuvoje jie turi savo „atstovų“, kurie drąsiai platina dezinformaciją, siekdami sukompromituoti Baltarusijos opoziciją ir paramos donorus.

Atkreipkime dėmesį, kad tariamai skiriamas sumas žino tik Baltarusijos prezidentas ir dezinformacijos šaltiniai.

Kadangi ši šmeižikiška informacija skleidžiama jau ne pirmą kartą, JAV valstybės departamento atstovai Lietuvos vyriausybei yra pareiškę savo nuomonę šiuo klausimu.
Atkreipkime dėmesį, kad šia dezinformacija iš Baltarusijos bandoma įteigti, jog dėl Vytauto Pociūno žūties kalta ne Baltarusija, o Lietuva – jos mistiniai pareigūnai.

Išeitų, kad teigiama, jog JAV lėšas pasisavinę Lietuvos pareigūnai nuvyko į Baltarusiją ir išstūmė V. Pociūną pro langą. Baltarusija čia nieko dėta, o jūs Lietuvoje aiškinkitės tarpusavyje. Kam šitai naudinga, manau, visiems aišku. Labai gerai, kad URM ėmėsi iniciatyvos galų gale išsiaiškinti, kas yra kas.

Nepamirškime, kad šitaip kovodama su mumis Baltarusijos teisėsauga yra iškėlusi baudžiamąsias bylas kelių valstybių pareigūnams dėl absurdiškų teiginių – dėl pasikėsinimo nužudyti opozicijos lyderį ir dėl perversmo organizavimo. Taip pat ir man.

Nežiūrint visko, manau, kad mes turime ieškoti būdų bendradarbiauti su Baltarusijos oficialia valdžia ir su prezidentu Aleksandru Lukašenka. Šiandien tiesiog nėra kito pasirinkimo.

- Kalbėdamas apie mūsų vidaus politinio gyvenimo perspektyvą, Egidijus Aleksandravičius teigia, jog esame išsekę, kaip Kauno „Žalgiris“, ir „dar ilgai vilksimės šioje erzelynėje“. Kokios būtų Jūsų prognozės?

Tikrai esame išsekę ir susipykę. Jei tęstume profesoriaus analogiją, tai „Žalgiris“ turi viltį – gal išgelbės Lietuvos rusas Vladimiras Romanovas ir jo bankas. Savo ruožtu Lietuvos, kad ir kaip gerintume santykius su Rusija, naujieji Kremliaus romanovai ir jų bankai neišgelbės. Teks pasikliauti savo jėgomis. Ir nors jų nėra labai daug, manau, kai pradėsime krapštytis iš ekonominės duobės, ateis ir emocinis bei intelektualinis pakilimas.

Surasime savyje jėgų, neapvilsime a.a. Gintaro Beresnevičiaus ir būsime kaip visada ekspansyvi, bet tolerantiška tauta ir valstybė. Kaip LDK.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvoje

Suvaldyti krizę „MG Baltic“ padės „Publicum FComm“ (5)

Koncernui „MG Baltic“, kurio viceprezidentas Raimondas Kurlianskis įtariamas kyšininkavimu ir yra sulaikytas, suvaldyti krizę padės viešųjų ryšių bendrovė „Publicum FComm“, priklausanti agentūrai „Publicum“.

V. Uspaskichas: prokurorams paprašius neliečiamybės naikinimo, V. Gapšys turėtų pasitraukti iš Seimo ir partijos (5)

Darbo partijos įkūrėjas ir buvęs ilgametis lyderis Viktoras Uspaskichas sako, kad tuo atveju, jeigu prokurorai kreiptųsi dėl parlamentaro Vytauto Gapšio neliečiamybės, jis turėtų atsisakyti Seimo nario mandato ir pasitraukti iš partijos.

R. Kurlianskio advokatas: toks sprendimas nusižengia žmoniškumui (65)

„MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio gynėjai neigiamai vertina Generalinės prokuratūros prašymą dviem mėnesiams pratęsti suėmimą jų klientui ir mano, kad pati griežčiausia kardomoji priemone tyrime naudojama taktiniais sumetimais.

Įspėjimas poilsiautojams: paplūdimiuose šiemet gali tekti mokėti baudą (113)

Lietuvos pajūrio paplūdimiuose dirbantys gelbėtojai šiam vasaros sezonui parengė ir naujovių, kurios operatyviau padės tramdyti nedrausmingus poilsiautojus. Palangos paplūdimiuose poilsiautojus stebės ne tik gelbėtojai, bet ir skraidančios bei stacionarios vaizdo kameros.

Tragedija alytiškių šeimoje: penkiametę dukrą rado negyvą (6)

Alytiškių šeimą pirmadienio rytą sukrėtė tragedija. Ryte tėvai savo penkiametę dukrą rado negyvą. Kaip teigė Alytaus policijos Komunikacijos grupės vyriausioji specialistė Kristina Janulevičienė, pranešimas apie nelaimę Jurgiškių gatvės daugiabutyje gautas apie pusę devynių ryto.