Tarnavau aviacijoje, mechaniku, aptarnaudavome lėktuvus SU 17. Nors „učebkėje“, Baškirijoje, įgijau radisto specialybę. Ten „atpylėme“ šešis mėnesius. Paskui jau papuoliau į, tikrąja žodžio prasme, pasakų dalinį Baltarusijoje. Dalinys buvo miške, aerodromas taip pat miške. Už dalinio tvoros – ežeras, futbolo aikštėje augo baravykai. Eskadrilėje tebuvo 30 žmonių, SU 17 pilotavę lakūnai ir paprasti kareiviai. Maitino pasakiškai. Čia aš dirbau ryšio punkte. Po kurio laiko mane paskyrė treneriu sporto salėje. Kadangi iki armijos aš sportavau, užsiiminėjau kultūrizmu pas Edmundą Daubarą, tai man karininkai liepė juos treniruoti. Nes kultūrizme jau buvau šį tą pasiekęs, Klaipėdoje buvau absoliutus čempionas, o Lietuvoje tuo metu buvau antras. Davė man štangas, suoliukus pats padariau, kitą įrangą sukonstravau. Net planavau ten visą tarnybos laiką pasilikti. Pats sau ponas, panos miestelyje labai gražios. Svajonė, ne tarnyba.
Vėliau iš to pasakų dalinio mane, kaip patį stipriausią, 1980 m. sausio mėnesį, ir paėmė į Afganistaną. Jau iš vakaro sužinojome, kad kažką iš mūsų paims. Jiems reikėjo mano specialybės kareivio, radisto. Tačiau tuo metu iš mūsų trijų dalinyje tebuvau vienas. Vienas radistas buvo išsiųstas bulvių kasti, o antras gulėjo ligoninėje. Todėl paėmė mane. Dalinys buvo sukeltas pagal pavojaus signalą, pakvietė mus tris karius, liepė krautis daiktus ir ruoštis skristi į Afganistaną.
Brolis Valdas žuvo 1981 m. liepos 18 d. Kelyje iš Kabulo į Čerikarus jo išminuotojų dalinio kolona pateko į pasalą. Paprastai brolis važiuodavo kartu su vadu, kadangi buvo geras šaulys. Kelis kartus buvo papuolę į pasalas, tai pavyko atsišaudyti. O tą kartą išsigelbėti nepavyko. Brolio vadai taip aprašė jo žūties aplinkybes: „V. Česaitis važiavo kolonoje, kilo susišaudymas. Vairuotoją nušovė, o mašina pradėjo kristi į prarają. V. Česaitis su draugu iššoko iš mašinos ir užsimušė į uolas“. Nežinau, ar taip iš tiesų ir buvo.
Išvažiavome į Minską, o čia jau daugiau kareivių buvo surinkta. Visą komandą sulaipino į lėktuvą ir sausio 6 d. išskridome į Taškentą. Čia vėl į skirstymo punktą. Aš patekau į Kyzyl Arvat miestelį, Turkmėnijoje. Čia prasidėjo pragaras. Apgyvendino kareivinėse be langų. O tąsyk lyg tyčia labai šalta žiema buvo, vėjas stiprus pūtė. Suvežė čia karius iš visų kampelių, apie 800, o maitinimas buvo blogas, nes strigo tiekimas. Tai jei padėtą duoną spėdavai pačiupti, pavalgydavai. Jei ne - tekdavo alkti. Štabo viršininkas per rikiuotę mums tiesiai šviesai pasakė: „Spite, gde chotite. Ješte, što chotite“ („Miegokite, kur norite, valgykite, ką norite“). Kitaip sakant, liepė suktis patiems, jei norime išgyventi. Tuos du mėnesius mes ten tiesiog badavome. Net rinkdavome duonos likučius nuo karininkų stalų.
Greta buvusiame aerodrome du mėnesius vyko lakūnų, kurie skris į Afganistaną, mokymai. Tai mes aptarnavome jų lėktuvus. Po tokių gyvenimo ir maitinimo sąlygų mes visi troškome kuo greičiau iš ten ištrūkti. Nors ir į patį Afganistaną, kurio niekas nebebijojo.
Į Afganistaną išskridome balandžio mėnesį. Pakliuvome į Šindando oro uostą, vakarinėje šalies dalyje, netoli sienos su Iranu. Pirmas kelias savaites ir čia buvo lyg pasakoje. Ramu, nei automatų nešiotis nereikia, niekas nešaudo. Valgėme skaniai, prižiūrėjome lėktuvus, miegojome. Beveik kurortas. Net sargybinių tebuvo simboliškai. Kaip Sovietų Sąjungoje, kur niekas negrėsė. Ateidavo ir afganai į teritoriją. Vykdavo su jais visokie mainai. Mes jiems du flakonėlius odekolono, jie mainais japonišką magnetofoną. Jam muilo gabaliuką, jis nuo rankos nusisega šveicarišką laikrodį. Tiesa, vienas mūsiškių prekiauti buvo nuėjęs toliau, prie upelio. Tai nebegrįžo. Ten ir liko.
O paskui prasidėjo.
Lakūnai kalbėjo, kad dušmanų aplink aerodromą labai daug, ne šimtai, o tūkstančiai. Jie apsupties žiedą vis spaudė, spaudė ir spaudė. Duchai taip įsismagino, kad vieną naktį įsėlino į teritoriją ir netoliese stovėjusioje sraigtasparnininkų palapinėje visu ten miegojusius karius išpjovė. Tą pačią dieną visiems išdalijo automatus su šoviniais. Ir su ginklu nuo tos dienos nebesiskirdavome nei dieną, nei naktį.
Aerodromą apjuosė keliais gynybos žiedais. Sargyba buvo viduje, pirmame žiede stovėjo tankai, o išoriniame žiede – pėstininkai. Tie ir pjovėsi, ir kariavo su dušmanais kiekvieną naktį. O tie mus apšaudydavo dieną ir naktį. Net dieną, man bedėliojant lėktuvo parašiutus, kuriuos jie išskleidžia nusileisdami, šalia manęs kulkos į žemę smiginėja.
Be mūsiškių, aerodromą saugojo ir lojalių afganistaniečių priešlėktuvinės gynybos dalinys, su zenitiniais pabūklais. Vieną naktį aliarmas.
Pašokame, išbėgame – visi zenitiniai pabūklai į mus nukreipti. Afganai ketino su mumis susidoroti. Spėjome laiku, ėmėme šaudyti, tie išsigando ir išsilakstė. Kas nespėjo pabėgti, tuos suėmė.
Kasdien situacija vis blogėjo. Po du tris kartus per savaitę atskrisdavo transporto lėktuvai, į kuriuos kraudavome žuvusiųjų karstus. Paprastai tai vykdavo naktį, tamsoje.
Tik vieną kartą atskrido lėktuvas dieną. Tuo pačiu ir pašto lėktuvas nusileido. Ėjome laiškų pasiimti, o greta pakilimo tako aštuoniolika kūnų uždengtų guli, du karininkai ir šešiolika kareivėlių.
Paskui sovietai pradėjo kažkokią stambią operaciją. Per ją vargome tris paras, dieną naktį prie lėktuvų SU 17 bombas kabinome, napalmo statines tvirtinome, šovinius užtaisinėjome. Nors buvau radistas, tačiau pagal specialybę dirbti neteko. Kadangi buvau stambiausias, tai man ir darbus sunkiausius paskirdavo. Į armiją išėjau sverdamas 88 kilogramus, o grįžau net 20 kilogramų lengvesnis.
O lėktuvai iš reidų grįždavo apšaudyti, peršautais sparnais. Vienam mūsų karininkui net į priekinį lėktuvo stiklą pataikė, tik kulka prieš pat nosį praskriejo. Laimei, net nesužeidė. O vienas lėktuvas, atakuodamas kalnuose įsitaisiusius dušmanus, skriejo truputį per žemai. Tai jį numušė.
Kartą naktį visus pakėlė aliarmas. Reikia skristi bombarduoti duchų. Tačiau visi lakūnai girti, tik du vos ne vos ant kojų pastovi. Tai juos ir išsiuntė į mūšį.
Vienas lakūnas pasakojo, kad kažkuris iš jų, šaudydamas į duchus, pataikė ir į saviškius. Nes labai arti vieni kitų buvo, o iš aukštai buvo sunku atskirti. Tai kelis mūsiškius pats ir nukovė.
Karininkams iš pradžių ten taip pat buvo rojus. Jie labai atsipalaidavo. Lakūnai Afganistane labai gerai uždirbdavo, kalbėdavo, kad jie per mėnesį gaudavo net 10 tūkstančių čekių. Atskiroje jų valgykloje ir panos jaunos dirbo. Tai tie ereliai, žolės prisirūkę ir brogės prisiplempę, orgijas per naktis su jomis keldavo. Valgykla tapo tikrų tikriausiu viešnamiu. Aukštesni vadai neapsikentė tokios netvarkos ir visas merginas atgal į Sąjungą išsiuntė, o vietoje jų bobutes virš 50 metų amžiaus atskraidino.
Kai įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį, o dušmanų žiedas beveik visai suveržė Šindando aerodromą, tai buvo paskelbtas atsitraukimo planas. Vis turėjo būti pakelti „pagal trevogą“ naktį. Mes, paprasti kareiviai, privalėjome gultis po lėktuvų ratais, atsišaudyti ir taip pridengti lėktuvų pakilimą. Lakūnai būtų išskridę, o mus turėjo palikti kaip mirtininkus. Aerodromas didelis, aplink dykuma, jokios priedangos, buvome geri taikiniai. Tik paskutinę minutę susizgribta. Atsiuntė mums transporto lėktuvą, spėjome į jį sulipti ir pakilome. Iš pradžių ketino nuskraidinti į Kandaharą, tačiau beskrendant gavo pilotai įsakymą nuskraidinti mus atgal į Sąjungą, į tą patį Kyzyl Arvatą. Ten ir baigiau tarnybą.
Po mūsų į Šindando oro uostą jau atskraidino septynis ar devynis tūkstančius desantininkų.
Šie atsiminimai sudėti į antrąją „Lietuvos žinių“ žurnalisto Mindaugo Milinio knygos „Afganistano kariai“ dalį.
