A.Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas

 (564)
Praėjusio amžiaus pradžioje kilęs ginčas dėl Vilniaus buvo ne Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai, o pilietinis konfliktas tarp dviejų istorinių tradicijų – vadinamųjų jaunalietuvių ir senalietuvių, taigi generolas Lucjanas Żeligowskis galbūt buvo ne okupantas. Taip pirmadienį tarptautinėje konferencijoje Seime teigė prof. Alfredas Bumblauskas.
Alfredas Bumblauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Šia konferencija buvo paminėta Abiejų Tautų tarpusavio įžadų paskelbimo diena. Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymu, priimtu 1791 m. spalio 20 d., Žečpospolita liko federacinio pobūdžio respublika. Dokumente, kuris laikomas tų pačių metų gegužės 3 d. priimtos Konstitucijos pataisa, Lietuva ir Lenkija buvo įtvirtintos kaip lygiavertės partnerės.

Polonizacija – dėl per vėlyvo krikšto

Savo pranešime „Dar kartą apie Lietuvos ir Lenkijos amnezijas“ A. Bumblauskas keletą kartų pažymėjo, kad visų pirma lietuviams, tačiau ir lenkams reikėtų atsisakyti kai kurių stereotipų apie praeitį.

Įvairialypis požiūris į Lietuvos istoriją atsispindi net svarstant, kada prasidėjo mūsų šalies nuosmukis. Tautinio atgimimo šauklių Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus manymu, tai atsitiko XIV a. pabaigoje po Lietuvos krikšto, kuris esą buvo kolonizacijos pradžia. Tautinio atgimimo dainius Maironis minėjo Vytauto Didžiojo mirtį 1430 m., o bene reikšmingiausias tarpukario istorikas Adolfas Šapoka – 1569 m. pasirašytą Liublino uniją.

Pasak A. Bumblausko, kažkuriuo momentu Lietuva „užmigo“ ir pramiegojo XVII-XVIII a. istoriją su Vilniaus baroku, Vilniaus universitetu ir Gegužės 3-iosios Konstitucija, o atsibudo tik XIX a. pab. Dėl to poros amžių istorija tapo svetima, o Konstitucijos priešininkai su Vilniaus vyskupu Ignotu Masalskiu priešaky netikėtai tapo patriotais, gynusiais Lietuvos valstybingumo likučius.

Tautinio atgimimo antilenkiškumas sovietmečiu buvo priimtinas, kaip ir bet koks antikatalikiškumas bei antivakarietiškumas. Reikėjo palaukti rašytojo Tomo Venclovos, kuris gyvendamas emigracijoje 1977 m. pradėjo susirašinėti su Czesławu Miłoszu, peržiūrėti dviejų tautų santykių vertinimą ir sklaidyti senus lietuvių istorinės sąmonės mitus bei stereotipus apie negatyvų lenkų vaidmenį Lietuvos istorijoje.

A. Bumblausko teigimu, revoliucija įvyko prof. Edvardo Gudavičiaus dėka – jis pareiškė, kad ne krikštas nulėmė Lietuvos polonizaciją, o per vėlyvas krikštas. Lenkija esą buvo vienintelis šansas mūsų šaliai patekti į Vakarų civilizaciją.

„Lenkija buvo Lietuvos mokytoja. Lietuvos nelaimė buvo, kad ji neturėjo laiko ir galimybių kultūriškai prasiskverbti giliau į Europą, ir europeizacija dažnai baigdavosi sulenkėjimu“, - kalbėjo istorikas.

Anot jo, E. Gudavičius pasiūlė XVII-XVIII a. traktuoti ne tik kaip valstybingumo nuosmukio, bet ir kaip civilizacijos pažangos laiką. Tuomet atsirado pagrindas lenkiakalbę bajoriją laikyti integralia Lietuvos dalimi ir atsivėrė kelias Gegužės 3-iosios Konstitucijai.

1920 m. sutartis su sovietais – gėda Lietuvai

Liubline 1569 m. sukurta reali unija ir atsiradusi Abiejų Tautų Respublika nepanaikino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savarankiškumo. Gegužės 3-iosios Konstitucijoje buvo kalbama apie du subjektus. Net XVIII a. Varšuvos karalių pilyje kabėjusiame žemėlapyje LDK ir Lenkija buvo vaizduojamos kaip lygiavertės valstybės – jas skyrusi siena buvo nupiešta tokio paties storio, kaip išorinė. Tuomečiuose šaltiniuose Abiejų Tautų Respublika buvo vadinama un état confédéré“ (pranc. konfederacine valstybe).

Vis dėlto XIX-XX a. lenkų istorinėje mintyje vienas iš šios „santuokos“ partnerių dingdavo. Abiejų Tautų Respublika virto Lenkijos respublika, o LDK – lenkų ir rusų civilizacinių misijų kovos arena. Laikotarpis iki Liublino unijos buvo vadinamas Polska Jagiełłonów (lenk. Jogailaičių Lenkija), o vėlesnis – Rzeczpospolita Polska (lenk. Lenkijos Respublika). Taigi ginčijamasi buvo tik dėl to, nuo kada Lietuva nebebuvo istorinis subjektas – nuo 1385 m. Krėvos sutarties ar nuo Liublino unijos.

Visa tai akademiškai į formulę suvedė Aleksandras Brückneris (esą viskas, kas Lietuvoje yra civilizacija, yra lenkų civilizacija), o politiškai – Romanas Dmowskis ir endekai, politinė grupė, siekusi grynai tautinės lenkų valstybės. Šiems Vilnius buvo ne LDK sostinė, o kresai – Lenkijos pakraščiai.

Jų oponentas maršalas Józefas Piłsudskis siūlė federaciją su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina, o 1919 m., išvijęs bolševikus iš Vilniaus, „buvusios LDK gyventojus“ sveikino teigdamas, kad su lenkų kariuomene „neša laisvę ir nepriklausomybę“.

Šis lenkų karo ir politikos veikėjas svariai prisidėjo prie Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Jam būnant Lenkijos valstybės viršininku, Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie šios šalies.

J. Piłsudskis, kurio trys iš keturių senelių buvo iš Žemaitijos, esą iki paskutinės sekundės nenorėjo karo su Lietuva. Čia iš jo buvo reikalaujama garantijų, kad endekai nenugalės. Maršalas to negalėjo garantuoti, todėl derybos sužlugo, o tautininkai nugalėjo tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje.

Atsirado ir bolševikų faktorius. 1920 m. Lietuva sutartyje su Sovietų Rusija prie antro straipsnio paliko slaptą protokolą, pagal kurį, sovietams kariaujant su Lenkija, Raudonosios armijos įžengimas nebus laikomas mūsų šaliai priešišku aktu. „Tai yra gėda Lietuvos istorijai, - teigė A. Bumblauskas. – Lietuvių nacionalizmui R. Dmowskis ir J. Piłsudskis buvo baisesni nei (sovietų maršalai) Michailas Tuchačevskis ir Semionas Budionas! Tą reikia vieną sykį drąsiai pasakyti ir atsiprašyti Lenkijos visiems laikams“.

Patys lenkai kartais kritiškai atsiliepia apie federalizmą – štai Juliuszas Mieroszewskis dar 1974 m. teigė: „Negalime laikytis pozicijos, kad kiekviena didžiarusiška programa yra imperializmas, o lenkų rytų programa – ne imperializmas, o tik pakili „Jogailaičių idėja“ Pastaroji tik lenkams neturi nieko bendro su imperializmu, o lietuviams, ukrainiečiams ir baltarusiams tai yra gryniausia lenkų imperializmo forma. Prieš dešimtmetį Jerzy’is Giedroycas pripažino, jog „Lenkiją vis dar valdo du karstai (…) – J. Piłsudskio ir R. Dmowskio”.

Dėl Vilniaus praradimo kalti visi

XIX a., formuojantis moderniai visuomenei ir tautai, polonizacija gilėjo. Dalis lietuvių bajorų pradėjo tapatinti save su lenkais, tačiau nemažai jų siejo save su Lietuva, bandė derinti abi savimones ir vadino save senalietuviais, istoriniais arba mickevičiniais lietuviais. Lenkų istorikai tuometėje Lietuvoje matė dvi tautas.

Pagal senosios Lietuvos sampratą, anot profesoriaus, lietuvis buvo tas, kuris gynė laisvę ir vadovavosi Lietuvos Statutu – apie lietuvių kalbą nebuvo užsimenama. Tuo metu jaunoji Lietuva buvo tie, kurie kalbėjo lietuviškai, gynė nepriklausomybę ir stiprybės sėmėsi iš XIV a. Ši tapatybė buvo paremta gynybinėmis ir separatistinėmis tendencijomis, ji norėjo atsispirti nuo lenkiakalbės kultūros, turėjo antilenkišką ir antivakarietišką pobūdį.

„Vadinasi, mes ne viską matome XX a. pr. konflikte dėl Vilniaus, - pažymėjo A. Bumblauskas. – Jei dvi tautos susiginčijo dėl Vilniaus, vadinasi, tai buvo ne tiek Lenkijos-Lietuvos konfliktas, kiek pilietinis konfliktas tarp yra dviejų istorinių tradicijų – jaunalietuvių ir senalietuvių. Tokiu atveju lietuviams reikia permąstyti, ar L. Żeligowskis buvo okupantas? Gal ne okupantas, o senalietuvių karvedys, tiesa, padėjęs Vilniui integruotis į Lenkiją?“

Lenkų generolas L. Żeligowskis 1920 m. spalį užėmė Vilnių, paskelbė Vilniaus krašto nepriklausomybę ir sudarė sąlygas prijungti jį prie Lenkijos.

Istoriko manymu, anuomet klydo visi. Senalietuviai nesuprato jaunalietuvių siekių susigrąžinti lietuvių kalbą ir atsisakius Lietuvos idėjos bei susidėjus su Lenkija spręsti modernios visuomenės socialines problemas. Anot Stanislawo Mackiewicziaus Cato, lietuvių bajoriją apgavo politinis jausmas – „anų laikų visuomenės struktūroje nebuvo tikresnių lietuvių už Radvilas viršuje ir Mickevičius apačioje“, o tie, kurie sakėsi esą lenkai, nebuvo tokie kolonizatoriai kaip anglai Indijoje ar vokiečiai Latvijoje.

Tuo metu jaunalietuviai atmetė senalietuvių rūpesčius dėl lenkų kalbos, o savo griežta antilenkiška pozicija nustūmė juos į lenkų glėbį ir pavertė „svetimais“, ne Lietuvos lenkais. Dėdamiesi su bolševikais jie nesuprato J. Piłsudskio vaidmens juos sustabdant – be to vargu ar būtų išlikusi Lietuvos valstybė, o Vilnius jau 1920 m. galėjo tapti dar vienos sovietinės respublikos sostine.

„Man regis, nevėlu lietuviams prisiminti gėdos jausmą dėl koketavimo su bolševikais“, - pažymėjo A. Bumblauskas.

Savo ruožtu jaunalenkiai – jaunalietuvių atitikmuo – esą egoistiškai įsivėlė į ginčą dėl Vilniaus, Lietuvos ir abiejų kalbų ateities, taip užaštrindami konfliktą ir privesdami prie ginklų.

Profesoriaus žodžiais, lietuviai buvo prikūrę paramokslinių istorinių koncepcijų, kurios gimdė selektyvų požiūrį į praeitį ir reiškė didelės dalies senosios Lietuvos tradicijų atsisakymą.

Istorikas priminė prelato Mykolo Krupavčiaus pasasakotą istoriją – jo tėvai žinojo tik tiek, kad kažkada Lietuva turėjo karalių, o Vytauto Didžiojo portretą jis pamatė pas kaimyną totorių: „Štai kas buvo išlaikę istoriją. Valstiečiai ją kūrė iš naujo. Visa istorija buvo virtusi Čiurlionio pasaka. Šiandien gyvename tarpukario Lietuvos istorija. Tai – ne tik Čiurlionio pasaka, bet ir herojų, kunigaikščių. Ji kol kas muziejinė, nes buvo nutrūkusi. Mes buvome užmigę ar numirę“.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvoje

Viešųjų pirkimų komisijų narius, akušerius norima įpareigoti deklaruoti interesus (5)

Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija žada teikti pataisas Seimui, kad privačius interesus turėtų deklaruoti visų valstybės bei savivaldybių įstaigų viešųjų pirkimų komisijų nariai.

Po vėsoko sekmadienio – vėl labai šilti orai (12)

Nors sekmadienį šiek tiek atvės, tačiau vėsa ilgai neužsilaikys. Pirmadienį ir vėl beveik visoje Lietuvoje bus 24–29 laipsniai šilumos.

Kijeve planuojama įrengti Lietuvos skverą (81)

Ukrainos sostinėje Kijeve ketinama įkurti Lietuvos skverą. Jam numatytas 10 arų plotas miesto centre priešais Šv. Sofijos katedrą.

J. Giedroyc forumas skyrė apdovanojimą buvusiam Lenkijos ambasadoriui ir dar 2 laureatams ambasadoriaus Vygaudo Ušacko kalba iš apdovanojimų renginio (13)

Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas už J. Giedroyc tradicijų puoselėjimą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose 2016 metais apdovanoja buvusį Varšuvos ambasadorių Vilniuje, teisininką, istoriką ir eseistą Janą Stefaną Widackį. Tai apdovanojimas už tiltų tiesimą tarp Varšuvos ir Vilniaus.

Nepriklausomybės gynėjai nori atminimo kortelių ir permainų Seimo interjere (18)

Lietuvos laisvės gynėjai nori, kad jiems būtų įteisintos atminimo kortelės, pažyminčios jų veiklą 1990-1991 metais, šeštadienį rašo dienraštis „Lietuvos žinios“.