Tokias išvadas apie dviejų nepriklausomos Lietuvos politikos patriarchų santykį su krikščionybe daro profesorius Raimundas Lopata, pristatęs knygą „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos“.
„Katalikybės veiksnys rodo A. Brazausko pasaulėžiūros konservatyvumą. Jis gali būti apibūdintas kaip Alexis de Tocquevillio tipo konservatorius. Prezidentas mano, kad demokratija yra neįsivaizduojama be religijos“, - savo knygoje rašo R. Lopata.
Pasak jo, stiprų asmeninį A. Brazausko ryšį su religija įrodo jo atsiminimai iš vaikystės bei neabejotinas Katalikų Bažnyčios autoriteto pripažinimas.
„Jis prisimena, jog kai buvo septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje girdėjo sklindančią giesmę „Marija, Marija“. Tokių atsiminimų šiaip sau nesugalvosi. V. Landsbergis, priešingai, jis atvirai sako: „Manęs tėvai niekad nevedė į Bažnyčią“, - DELFI pasakojo knygos autorius.
R. Lopatos nuomone, tai nereiškia, kad V. Landsbergis buvo nereligingas ar kad jo santykis su krikščionybe buvo nenuoširdus. Tačiau, pasak jo, šis politikas į religiją žvelgė per skirtingas prizmes – asmeninę, politinę, istorinę. Profesorius sako, kad V. Landsbergiui krikščionybė reiškia ne tik tikėjimą, bet ir naujų politinio veikimo erdvių paieškas.
„Instrumentalizmo tikrai yra. Ir kas labai netikėta, tai jo paskutinės kelerių metų kalbos Europos Parlamente, ypač po to, kai iš Europos sutarties išbraukė krikščionybės sąvoką, tai jis pasidarė aštrus kritikas. Kitaip tariant, dabar tai jam suteikia galimybę kritikuoti visą Europą. Tai politiškai motyvuotas žingsnis, savo veikimui jis ieško naujų erdvių. V. Landsbergis visada toks“, - sakė R. Lopata.
Jis pripažino, kad apie A. Brazausko ir V. Landsbergio santykį su religija, istorija ir politika sprendžia iš jų kalbų bei parašytų tekstų, o ne iš asmeninių pokalbių ar interviu. „Aš stengiausi atsiriboti. Nors buvo pasiūlymų – eik ir su abiem pasidaryk interviu, bet aš bandžiau pats. Jie jau daug ką padarė, parašė, tai aš bandžiau pagal tuos rašinius tirti. Tokia tyrimo strategija“, - teigė politologas.
A.Brazauskui pagonybė neegzistuoja
Savo knygoje R. Lopata aiškiai išskyrė ir dviejų politikų požiūrį į pagonybę. Pasak politologo, A. Brazauskui ikikrikščioniška Lietuva tarsi neegzistavo, mūsų šalį istorijos tėkmėje jis matė beveik tokią pat, kokia ji egzistuoja šiandien. Tuo tarpu V. Landsbergio dėmesys pagonybei varžėsi su katalikybe.
„Jis yra tas, kuris „sendina“ mūsų valstybinę būtį, mato pagoniškas valstybės formas VI-VII a., pabrėžia pagonišką Gediminaičių dinastijos autochtoniškumą“, - pasakojo R. Lopata.
„Manau, kad jis įsivaizduoja taip: jeigu mes pasendinsime valstybingumo būtį, įprasminsime pagonybės formą, mes pasirodysime tarsi panašūs į Europos evoliuciją, kita vertus, turėsime privalumą kaip paskutiniai Europos pagonys. Lietuvos išskirtinumas jos vaidmens supratimui V. Landsbergiui – politikos mechanikui – yra be galo svarbu“, - DELFI sakė profesorius.
Pasak R. Lopatos, šiam politikos mohikanui svarbūs politiniai pagonybės aspektai, tuo metu A. Brazauskas, net kalbėdamas apie kunigaikštį Gediminą, pabrėžia pagonio norą tapti krikščionimi.
„Jo beveik visiškai nedomina ikikrikščioniška Lietuva. Net minėdamas didįjį kunigaikštį Gediminą, jis pabrėžia ne pagonišką Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) valstybingumą, bet pagonio kunigaikščio norą tapti krikščionimi. Kalbėdamas apie šv. Brunono nužudymą 1009 m., A. Brazauskas pažymi, jog jo žudikai buvo pagonys, kurių negalima laikyti lietuviais“, - knygoje rašo profesorius.
V.Landsbergis apie 10 Dievo įsakymų sužinojo iš namų šeimininkės
Kad V. Landsbergio ryšys su krikščionybe nėra tiek pat gilus kaip A. Brazausko, politologas sako sprendžiantis iš politiko pasakojimų, jog tėvai vaikystėje nevedė V. Landsbergio į bažnyčią, o apie 10 Dievo įsakymų jis sužinojo iš namų šeimininkės.
„Jis pats užfiksuoja, kad tėvai jo nevedė į bažnyčią, kad apie 10 Dievo įsakymų sužinojo iš namų šeimininkės ir kad mokykla buvo jėzuitiška. Manęs dar knygos rašymo metu paklausė: „Ar tu matei V. Landsbergį bažnyčioje?“. Sakau: „Ne kartą“. O sako: „Ar tu matei jį žegnojantis?“ Tai man teko susirasti filmukų iš televizijos laidų, kol pamačiau, kad jis iš tiesų žegnojasi“, - pasakojo R. Lopata.
Tačiau, pasak jo, yra keliama ir tokia versija, kad V. Landsbergio tėvas buvo protestantas, tad neva pats politikas galėjo būti išaugęs protestantiškoje dvasioje. „Bet šito nesugebėjau patikrinti, ar tai faktas, ar ne“, - sakė politologas.
V.Radžvilas: A.Brazauskas – didesnis valstietis
Komentuodamas R. Lopatos knygos turinį, filosofas Vytautas Radžvilas sako, jog jo visiškai nestebina, kad A. Brazausko buitinis-asmeninis santykis su krikščionybe buvo kur kas gilesnis nei V. Landsbergio, nes esą pirmasis buvo didesnis „valstietis“, o antrasis pasižymėjo modernumu.
„A. Brazausko mentalitetą, mano supratimu, lemia paprasčiausiai tai, kad jis buvo kur kas labiau valstietis negu V. Landsbergis. Ne toks modernus. Todėl visiškai tikiu, kad buitiniame lygyje jis buvo etnografiškai tautiškesnis ir subjektyviai labiau tikintis žmogus“, - Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute surengtoje diskusijoje kalbėjo V. Radžvilas.
Pasak filosofo, V. Landsbergis buvo tautininkas, tačiau esą ryšį su tautine valstybe šiek tiek paplovė su lenkais XVI a. sukurtos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) paveldas. „Jo tautiškumas yra labiau pažeidžiamas“, - svarstė V. Radžvilas.
V.Laučius: A.Brazauskas gerbė autoritetingą galią
Lygindamas A. Brazausko ir V. Landsbergio knygoje apibūdinamą požiūrį į religiją, tautą, istoriją bei politiką, apžvalgininkas Vladimiras Laučius sako manąs, kad pirmojo politiko krikščioniškas tautiškumas, o antrojo – valstybininkiškas makiavelizmas – yra „galingas smūgis vyraujantiems stereotipams“.
Pasak V. Laučiaus, galima sutikti, kad A. Brazausko mąstymui būdingi tam tikri konservatyvumo elementai, bet esą tai nėra politinis mąstymas, o kultūrinė-socialinė žiūra, kuri atspindi A. Brazausko tradicionalizmą, pasireiškiantį ritualine krikščionybe bei nuostata, jog „ir tada mes dirbome Lietuvai“.
„A. Brazauskui jo tautiškumas yra veikiau instinktyvus noras dainuoti užstalės dainas smagioje kompanijoje tarp kaimo kapelų ir liaudies kolektyvų bei panašiai“, - kalbėjo politikos apžvalgininkas.
„Mano nuomone, A. Brazauskas visuomet gerbė autoritetingą galią. Tebūnie tai Kremliaus kažkada, paskui Briuselio arba ekonominio mąstymo reikalavimų. Kalbamu atveju, tai būtų Bažnyčios ir tikėjimo galia“, - pridūrė V. Laučius.
Tuo tarpu V. Landsbergio mąstymas, pasak jo, yra itin eklektiškas ir negali būti vienareikšmiškai apibūdinamas. Esą net savo rašomuose tekstuose šis politikas požiūrį keičia priklausomai nuo aptariamo dalyko, tad jo makiavelizmas yra labai miglotas. „Gražu, bet paplaukę ir ūkanota, kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksluose“, - svarstė politikos apžvalgininkas.