Tai jis pasakė komentuodamas VSD ataskaitos teiginį apie požymius, „kad Rusijos specialiosios paskirties kariniai daliniai taikos metu atlieka prasiskverbimus į užsienio valstybes“.
– Šiemet pristatytoje VSD ataskaitoje teigiama, jog Rusija siekia sukurti ir vystyti visumą karinių priemonių, kurios krizės ar karo atveju turėtų izoliuoti konflikto regioną. Paprastai kalbant, jei rusams tai pavyktų, sąjungininkai negalėtų patekti į mūsų teritoriją. Kiek Rusija šiuo atžvilgiu jau yra pažengusi?
– Pastaruoju metu jie yra daug nuveikę ta linkme: sustiprino savo karinį laivyną, oro gynybą, parengė ar jau dislokavo ne tik gynybines, bet ir puolamąsias raketas. Taip pat vykdomos pratybos, dažnai simuliuojant NATO valstybės puolimą.
Kiek Rusija yra pasistūmėjusi? Visi duomenys nėra teiktini. Bet apie tai, kad problema egzistuoja ir mums reikia skirti jai ypatingą dėmesį, rašoma ir šioje ataskaitoje. Kuriama daugiasluoksnė integruota oro gynybos sistema. [Rusijos pasirengimas] aprėpia aviacijos, oro gynybos, raketų, artilerijos, kranto gynybos raketų ir laivyno pajėgumus. Tos raketos gali pasiekti ir Lietuvos, ir Lenkijos teritoriją, o jei prireiktų – ir dar toliau.
Taigi šis [Rusijos pajėgų] kontroliuojamas regionas yra labai pažeidžiamas. Lietuvoje veikiantis NATO štabas planuoja, kaip būtų galima įveikti šią regioninės kontrolės sistemą, vadinamą A2AD.
– Kai kas jau atvirai kalba apie tai, kad dėl minėtos sistemos mes jau esame potencialiai atkirsti iš oro, sunkumų nesudarytų ir greita Lietuvos izoliacija iš jūros bei sausumoje. Ar galite tai patvirtinti arba paneigti?
– Oro gynyba šiame regione iš tiesų yra mūsų spraga. Bet planuose yra numatyti keliai, kaip [sąjungininkų] parama galėtų ateiti. Suprantama, rusų pagrindinis tikslas būtų trukdyti, ilginti tos paramos atvykimo laiką ir siekti, kad parama atvyktų su galimais nuostoliais.
– Ar apskritai NATO sąjungininkų parama galėtų įveikti rusų oro gynybą, nepatirdama didžiulių – nepriimtinų – nuostolių?
– Nesu karininkas, todėl negaliu užtikrintai atsakyti. Planuose visi šie dalykai yra svarstomi. Paramos atvykimui tikrai būtų pasitelktos ir oro pajėgos, ir raketos. Mums reikalingas trumpesnis reakcijos laikas, mūsų priešininkui – ilgesnis. Priešui būtų labai patogu konfliktą lokalizuoti. Antai vadinamasis Suvalkų koridorius irgi yra silpna vieta, jei būtų siekiama atkirsti Lenkijos paramą.
Būtų labai gerai sugrįžti prie priešraketinės gynybos skydo Lenkijoje idėjos. Deja, Barackas Obama šiandien apie tai nekalba. Tas skydas labai sustiprintų Lietuvos saugumą. Todėl rusai labiausiai jo nenorėjo ir blokavo. Na, o dabar jie tikrai turi pranašumą ore.
– Kaip skelbiama VSD ataskaitoje, „yra požymių, kad Rusijos specialiosios paskirties kariniai daliniai taikos metu atlieka prasiskverbimus į užsienio valstybes.“ Ar jie buvo patekę ir į Lietuvos teritoriją?
– Komitete tiek ir tebuvo pasakyta – kad yra tikimybė, jog tai įvyko. Kokia ta tikimybė – sunku atsakyti, nes duomenys nėra patikrinti 100 proc.
– O jei svarstytume, kaip tas įvykis galėjo atrodyti?
– Galėjo atrodyti, kad buvo išsilaipinę Juodkrantėje.
– Be skiriamųjų ženklų?
– Šito nežinau. Matyt, buvo kažkokios pratybos, ir jie išsilaipino.
– Ar pagerėjo VSD darbas, pernai pasikeitus šios struktūros vadovybei? Kas gero nuveikta?
– Atsirado visiškai kitoks požiūris į kovą su terorizmu. Ankstesnis vadovas (Gediminas Grina – LRT.lt) kategoriškai nenorėjo dirbti šito darbo. Jis buvo pareiškęs, kad reikėtų išbraukti iš nacionalinio saugumo dokumentų VSD pareigą koordinuoti [kovą su terorizmu]. Naujasis vadovas net tokių minčių neturėjo ir įsteigė 24 valandas per parą veikiantį centrą, kaupiantį ir analizuojantį informaciją iš Lietuvos ir užsienio. Tad tikrai džiugina atsiradęs naujas požiūris į terorizmo grėsmę.
Naujasis vadovas taip pat pertvarkė padalinius, daugiau dėmesio skirdamas ir sustiprindamas VSD jautresniuose rajonuose – Visagine, Klaipėdoje, Tauragėje. Tai – struktūriniai pokyčiai. Bet pradėta dalykiškiau ir nuoširdžiau bendrauti su NSGK. D. Jauniškis stengiasi, kad VSD ne tik konstatuotų ir atkreiptų dėmesį į problemas, bet ir veiktų prevenciškai, užkirsdamas kelią galinčioms atsirasti grėsmėms. Jis pasiryžęs rimtai dirbti. Pozityviai vertinu jo atliktą darbą.
– Esate ir anksčiau viešai minėjęs, jog G. Grina kratydavosi antiteroristinės veiklos koordinavimo atsakomybės. Kaip tai paaiškintumėte?
– Jis net ne vieną laišką yra mums apie tai parašęs. Kaip tai aiškino? Sakė, kad jų darbas – teikti informaciją policijai ir kitoms institucijoms, o koordinavimu turįs užsiimti vyriausybės krizių valdymo centras. Bet juk tas centras nėra nuolat veikianti institucija. Jis rinktųsi tik tuo atveju, jei kažkas įvyktų.
Maža to, G. Grinos argumentas buvo – esą koordinavimas yra politinė funkcija, o jis nėra politikas, todėl neturėtų užsiimti žinybų darbo koordinavimu. Aš jo viena kartą paklausiau: „Gediminai, jei Lietuvoje įvyks teroro išpuolis, kas už tai atsakys?“ Pripažino, kad atsakyti turėtų jis. Bet vis tiek, būdamas užsispyręs žmogus, bėgo nuo tos temos ir aiškino, kad tai – ne jų funkcija.
Kai pasakiau D. Jauniškiui, kad su jo pirmtaku būta tokių nesusipratimų, jis nustebo. Pasakė, kad net toks klausimas neturėtų kilti. G. Grynos sunaikintas VSD antiteroristinis padalinys jau yra atkuriamas. O G. Gryna vis prašė išbraukti iš įstatymo jo pareigą koordinuoti antiteroristinę veiklą. Nors štai Generalinė prokuratūra juk koordinuoja kovą su nusikalstamumu, o ji nėra politinė organizacija.
– Kaip vertinate VSD ataskaitoje pasirodžiusį siūlymą kriminalizuoti dezinformaciją? Ar baudžiamoji atsakomybė už dezinformaciją nėra, jūs manymu, puikus įrankis varžyti žodžio laisvę?
– Žinoma, toks pavojus gali būti. Matyt, ta iniciatyva kilo iš ataskaitos teiginio apie žmones, kurie šmeižia Lietuvą ir pasitarnauja mūsų priešų politikai. Bet neturėtume peržengti konstitucinės ribos, o mūsų Konstitucija garantuoja žodžio laisvę.
Jei numatysime atsakomybę už tai, kad žmogus dezinformuoja, siekdamas pakenkti Lietuvos interesams, gali atsirasti labai subjektyvių vertinimų. Ar paprasta kritika, jei ją kas nors ištiražavo, kenkia Lietuvos interesams? Aš esu linkęs galvoti, kad kritika visada yra sveikas dalykas.
– Tai ar jūs asmeniškai pritartumėte siūlomai baudžiamajai atsakomybei?
– Tam variantui, kuris yra, tikrai nepritarčiau. Saugumo užduotis yra įspėti dėl grėsmių, užkardyti, bet jeigu mes viską taip suvaržysime, tai nežinau, ar dar galėsime sakyti, kad gyvename demokratinėje valstybėje.
– Jau net Barackas Obama atvirai prabilo apie tai, kad jį erzina JAV išlaikytinės – ES valstybės, užkraunančios ant Amerikos gynybos išlaidų naštą. Ką liudija šis signalas iš JAV? Ar Amerika privers savo sąjungininkes didinti išlaidas gynybai?
– Kol kalbėjo ekspertai, galėjome vertinti įvairiai, bet kai kalba prezidentas, tai jau – rimtas signalas.
Mes visada supratome, ko reikia, bet nevykdėme. Gynybai – visada „taip“, bet – „žinote, yra svarbesnių dalykų“. Mes galvojame, kad amerikiečiai tiesiog atvažiuos mūsų ginti. Neturėkime tokių iliuzijų: jie atvažiuos padėti mums gintis, o ginti savo šalį pirmiausiai turėsime mes patys.
– Dėl 2 proc. nuo BVP buvo sutarta tada, kad mūsų NATO sąjungininkai naiviai neigė Rusijos grėsmę. Ar dabar, kai Rusijos grėsmė beveik visiems yra akivaizdi, 2 proc. nėra per mažai?
– Norėdami visą tą apleistą ūkį sutvarkyti, pasiekti, kad kariuomenė būtų moderni, turėti rezervą, kurio mes dabar praktiškai neturime (o jis turėtų siekti mažiausiai 30 tūkst.), turime paskubėti. Taigi tie 2 proc. nuo BVP tikrai yra privalomi – iki 2018 m. O tada reikės turėti aiškią strategiją – numatyti, kiek esame pajėgūs turėti šauktinių, kokios ginkluotės mums labiausiai reikia, ką ir kaip apmokysime ja naudotis. Nenoriu gąsdinti, bet, ko gero, 2 proc. neužteks.
