A. Nevzorovas: žinau apie V. Putino ligą, pats ja ilgai ir sunkiai sirgau

 (382)
Prieš 25 metus Maskva mėgino tankais sulaikyti Lietuvą, kuri paskelbė savo nepriklausomybę. Sausio 13 įvykęs Vilniaus televizijos bokšto šturmas baigėsi kraujo praliejimu.
Alexander Nevzorov
Alexander Nevzorov
© RIA/Scanpix

Kuo šie įvykiai susiję su žudynėmis Donbase, ar gali Baltijos šalyse vėl pasirodyti rusų kariai – apie tai radijui „Polskie radio“ papasakojo publicistas Aleksandras Nevzorovas. 1991 metų sausį jis pasakojo apie įvykius Vilniuje, būdamas Maskvai lojalių jėgos struktūrų pareigūnų pusėje.

– Savo reportaže apie Vilniaus įvykius OMON pareigūnus jūs pavadinote paskutiniais imperijos gynėjais. 2014 metais pietryčių Ukrainoje atsirado nauja „gynėjų“ porcija. Ar jie skiriasi nuo Vilniaus įvykių dalyvių?

– Kardinaliai. Visų pirma, Vilniaus kariai išties buvo imperijos legionieriai, jie vadovavosi priesaika, savotiškai suprantama meile tėvynei ir savo narsa. Dabar Donbase veiklą vykdo paprasčiausi nusikaltėliai, neturintys jokio ryšio su aukštosiomis materijomis. Nieko, išskyrus kriminalinį siautėjimą, vagystes ir beprasmybę jų veiksmuose neįžvelgiu. Be to, mes žinome, kaip buvo išprovokuotas šis konfliktas.

– Bet „rusų pasaulio“, Donbaso mitologijos šaknys glūdi nacionalizme ir toje aplinkoje, kuri labai palaikė jus ir jūsų filmą apie Vilniaus įvykius. Ar šis epizodas galėjo jiems tapti lyg kokia prigimtine žyme arba postūmiu veikti?

A. Nevzorovas: žinau apie V. Putino ligą, pats ja ilgai ir sunkiai sirgau
© K.Svėrio nuotr.

– Visko gali būti. Todėl, kad pirmoji ten nuvykusių teroristų karta buvo labai ideologizuota. Tačiau visi jie žuvo praktiškai iškart, per pirmus mėnesius. Ten buvo vaikinai, kurie kariavo Čečėnijoje, Padniestrėje, Abchazijoje. Buvę Rygos „omonininkai“, beje, taip pat buvo Donbase.

– Iš kur jūs tai žinote?

– Aš juos visus pažįstu ir mes visi iki šiol palaikome santykius. Beje, įdomiausia tai, kad Rygos „omonininkai“ kariavo abiejose pusėse.

– Jie ten išgyveno?

– Ne… Tik vienas Ukrainos pusėje kovojęs vaikinas gyvas, nors sužeistas. Jis ne iš Vilniaus OMON, o iš Rygos.

– Tai yra, dalyvavo ir Vilniaus, ir Rygos OMON?

– Visi. Ten buvo visi, kuriuos per pastaruosius 25 metus surinko Rusijos istorija. Jiems pasiūlė prikelti seniai supuvusį lavoną, pritaisyti jam porą motoriukų ir priversti vaikščioti, nepaisant krentančių pūvančios mėsos gabalų ir kyšančių kaulų. Kai mes gynėme Sovietų Sąjungą, tai buvo visiškai sąmoninga ir atleistina. Bet dabar tai visiškas lavonas. Ir bandymas vaidinti kažkokį zombį, kuris vaikščios tarp normalių žmonių ir visus gąsdins savo išpuvusiomis akiduobėmis, – visiškas įžeidimas, taip pat ir tos Sovietų Sąjungos, už kurią mes anuomet kovojome.

– Jūsų filme–reportaže apie Vilniaus įvykius OMON pareigūnas sako: „Mes prieš fašistus, todėl esame čia.“ Iš kur atsirado tokia formuluotė?

– Tai kad aš neatsimenu. Tai labai primityvi formuluotė, bet gal geriau neakcentuokime visko, ką sako kariškiai.

– Bet kaskart, kai keičiasi kaimyninių šalių vadovybė, Rusijos valdžia gyventojams sako, kad ten nugalėjo fašistai. Kodėl kaskart iškyla fašistai?

– Dėl neraštingumo. Fašizmas yra itin lokalaus pobūdžio reiškinys, neturintis nieko bendro netgi su nacionalizmu. Tai optimaliausia valdymo forma vadovybei, tačiau ji pražūtinga tiems, kuriuos jie valdo. Prie šio žodžio nereikia kabinėtis... Jis nieko nereiškia. Tai abipusis pravardžiavimas, beprasmis garsų rinkinys, neturintis nieko bendra su fašizmu...

– Bet jis skatina žmones važiuoti „kariauti su fašistais“. Bent jau jie tai taip aiškina. Kodėl vis dėlto ši formuluotė prigijo?

– Net jei žodį „fašistai“ pakeistume kokiu kitu žodžiu, norinčių pašaudyti nesumažėtų. Nes homo yra ydinga būtybė, noriai dalyvaujanti konfliktuose, žmogus apskritai yra viena iš agresyviausių rūšių Žemėje.

– Kai kurie Vilniaus televizijos bokšto šturmo dalyviai dabar Lietuvoje yra suimti, jų byla tik pernai perduota teismui. Kuo, jūsų manymu, ji baigsis?

– Tikiuosi, kad niekuo. Tikiuosi, kad Lietuvai užteks išminties ir narsos užversti šį istorijos puslapį ir gyventi visiškai savarankiškai, taip, kaip ji nori.

V. Putinas ir imperijos lavonas

– Kodėl Kremlius į pasikeitusią valdžią kaimyninėse valstybėse reaguoja vadovaudamasis stereotipais, kaip buvo ir Vilniuje?

Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas

– Visų pirma todėl, kad jie labai buki. Be to, jie puikiai išmano ir dirba savo darbą. Putinas puikiai susidoroja su savo užduotimi – jei mes kalbame apie imperijos atkūrimą. Jis daro viską, ką galima padaryti šią akimirką. Kitas reikalas, kad jam tenka lipdyti imperiją ne iš lanksčios medžiagos, ne iš milijonų baudžiauninkų, o iš fekalijų, kurias siūlo realybė. Nes Rusijoje neliko jokių kovotojų. Paprasčiausiai nėra žmonių, kurie galėtų realiai atsiliepti į kvietimą atkurti imperiją. Nepaisant to, kad 85 proc. pasirengę šaukti „Krym naš“, realiai niekas nenori nė piršto pajudinti. Ir kartu tie 85 procentų smulkmeniškai keršija valdžiai, kišenėje rodydami špygą ir suteikdami viltį, kad ne visas taip blogai.

Tarkime, egzistuoja patriotiniai Nikitos Michalkovo filmai, kuriems išleidžiami dešimtys milijonų dolerių. Tačiau bilietų kasos kažkodėl surenka ne daugiau kaip pusantro milijono. Ir tai – tos pačios tautos atsakas. Ji neėda makaronų, pagamintų iš nukryžiuotų berniukų.

– Ar V. Putinas yra „imperijos karys“ – kaip tie Rygos „omonininkai“, apie kuriuos jūs kalbėjote?

– Taip, jis įsikalė sau tai į galvą. Kalbu labai užtikrintai, nes labai daug žinau apie šią ligą. Aš pats ja ilgai ir sunkiai sirgau, po šiai dienai nesuprantu, kaip man pavyko pasveikti. Atsižvelgdamas į dabartinę situaciją, bijau, kad jam pasveikti greičiausiai nepavyks. Jam tai puikiai sekasi, tačiau kitas klausimas, ar verta dėl šio nacionalinės garbės ir išdidumo priepuolio rizikuoti vienos ar dviejų kartų gerove, laime ir galbūt netgi gyvybe? Dabar manau, kad tikrai ne. Nereikia tos rizikos ir aukos. Vertės požiūriu tokių dalykų nevalia lyginti su ta deformuota konstrukcija, kurią galiausiai galime gauti, ir kuri mums primintų kažką iš XIX amžiaus, kažką, kas visiškai neatitinka šiandieninės realybės.

– Ar V. Putinui reikalinga Lietuva, Latvija ir Estija?

– Tikrai nesuprantu, kokią stadiją šiuo metu pasiekęs tas jo imperinis apakimas. Oficialiai, savaime suprantama, jam reikia visų žemių, kurios kadaise priklausė Sovietų Sąjungai. Dėl šios priežasties nuogąstavimai pagrįsti, tačiau bijoti neverta: nieko panašaus Rusija negalėtų padaryti. Rusija ir jos armija tėra mitas. Savo akimis mačiau tą armiją Čečėnijoje – daugiau įrodymų man nereikia.

– Kitaip tariant, jeigu 1991 metais Vilniuje nepavyko, tai nepavyktų ir dabar?

– Svarbu ne tai, kad 1991 metais nepavyko. Nepavyko ir Čečėnijoje, ir Ukrainoje, niekur nepavyko – todėl tikrai neverta, nėra nė menkiausios priežasties, kodėl reikėtų prikelti naujam gyvenimui tuos monstrus, tą primityvią santykių su pasauliu formą. Kaip jau sakiau, Kremlius yra itin dviveidis, itin nenuoširdus, jis neturi to, ką turėjo Mussolini ar Hitleris – vienijančių ir užkrečiančių idėjų.

Pasikartosiu – jis netikras ir nenuoširdus. Tai galioja kalbant apie visus, išskyrus Vladimirą Vladimirovičių. Deja, atrodo, kad jis iš tikrųjų nuoširdus. Jis nori išsaugoti Rusiją tokią, kokia ji jam atrodo.

– Bet juk ir pats V. Putinas turėjo naudos iš Sovietų Sąjungos žlugimo...

– Galiausiai laimėjome mes visi. Tai natūralus ir normalus procesas, procesas, kurio metu vienas didelis niekam nereikalingas darinys skyla į mažesnius – gyvybingus ir naudingus. Tai labai sudėtingas ir skausmingas procesas. Kad ir ką ten apie lietuviškus „omonininkus“ kalbėtų Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tai buvo mūsų tėvynė, mūsų pasaulėžiūros pamatas. Lietuva, kurioje gyvena nemažai drąsių ir stiprių žmonių, galėjo pagarbiau priimti mūsų tuometinį sprendimą ir suprasti, kad jis buvo nulemtas iš anksto.

– Dėl paskutinių Rusiją ir Lenkiją kankinančių imperinių skaudulių. Iš Rusijos prieš pat Naujuosius metus buvo išsiųstas Lenkijos žurnalistas Vaclavas Radzivinovičius. Ką tai sako apie Rusijos ir Lenkijos santykius?

– Man atrodo, kad taip pasielgta norint atkeršyti, tai buvo savotiškas atsakas. Nemanau, kad Rusijos ir Lenkijos santykiai kada nors pagerės. Atsižvelgiant į lenkų temperamentą, atsižvelgiant į faktą, kad Lenkija labai išskirtinė valstybė, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad ji galėtų atleisti už viską, ką net 400 metų su ja išdarinėjo Rusija.

– Kokius dvišalius santykius galima būtų vadinti normaliais?

– Man atrodo, kad nė vienas šiuo metu siūlomas santykių variantas nėra normalus. Buvo ir bus, kas skiria: įvairios nuoskaudos, priešiškumas. Kol kas negalima kalbėti apie konkrečią pažangą, kuri pastebima Europoje, kur trinami įsitikinimai dėl tautų išskirtinumo ir atsisakoma klaidingos minties, kad jos visos negali draugiškai gyventi viename bendrame name. Kol tokios idėjos nepasieks jaunesnių valstybių, tokių kaip Lenkija ir Rusija, apie jokią pažangą negali būti nė kalbos – nereikia savęs apgaudinėti.

– Lenkija norėtų aplink save suburti ir suvienyti Ukrainą ir Baltijos valstybes. Ar įžvelgiate tokio suvienijimo galimybes?

– Nežinau, kur lenkų karštakošiškumo ribos. Mes juk puikiai žinome, kad jiems labai patinka ir paburnoti, ir papykti, ir pademonstruoti savo sunkų būdą. Mes gi puikiai prisimename, kas buvo Andžejus Kmicicas, Senkevičiaus romano „Tvanas“ herojus – ir pats užaugau juo besižavėdamas. Tai vienas iš pagrindinių bei svarbiausių Lenkijos literatūros personažų – ir ne veltui: itin lenkiškas būdas, Rusijoje niekada nebuvo nieko panašaus.

Dabar viskas priklausys nuo to, kaip nuosekliai elgsis Lenkija. Jeigu bus itin nuosekli, tai jau blogai. Nes Rusijos nereikėtų trikdyti ir pykdyti. Grėsmių akivaizdoje ji geba pavydėtinai susitelkti. Ją geriau palikti ramybėje, kad galėtų ramiai įveikti visus istorinius normalumo etapus. Subyrės, ar ne – tai jau 25-os svarbos reikalas.

Vis tiek Rusijai nėra kitų galimybių išgyventi šiame pasaulyje – būtina jungtis prie NATO. Rusija negali kariauti, negali priešintis pasauliui. Gali tik pralaimėti. Dėl šios priežasties manau – nors ir nežinau, ar mums (man ir jums) dar gyviems esant, ar iki taktinių branduolinių smūgių, ar po jų, – kad galiausiai viskas baigsis gerai.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Orai: šals vis labiau (28)

Po drėgno ir apniukusio pirmadienio sulauksime šiokio tokio pragiedrėjimo, bus vėsiau.

Prof. V. M. Čigriejienė paaiškino, kaip R. Karbauskis rinko medikų paramą (831)

Žinoma gydytoja, buvusi Seimo narė profesorė Vida Marija Čigriejienė kritikuoja valstiečių žaliųjų idėją taisyti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Ji taip pat išreiškė nuomonę apie R. Karbauskį palaikančius kai kuriuos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) medikus, kurie, sako profesorė, gyvenime nėra gydę nevaisingumo.

„120s“ žinios: protestas dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų (16)

DELFI TV trumposiose žiniose žiūrėkite: įvairių sričių profesionalai, žurnalistai, visuomenininkai ir ekspertai pasmerkė Seimo narių bandymus taisyti pažangų, medicinos mokslu grįstą ir pacientų lūkesčius atitinkantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kuris apsunkins ir pabrangins galimybę susilaukti vaikų nevaisingoms poroms.

E. Gentvilas apie G. Steponavičių: dabar jau kyla klausimų (214)

Opozicinio Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas sako turintis klausimų, ar jo pavaduotojas Gintaras Steponavičius kalbėdamas apie savo statusą politinės korupcijos byloje sakė tiesą.

„Istorijos detektyvai“ neria į alternatyvios Lietuvos istorijos platybes (9)

Tarpukario Lietuva galėjo tapti Didžiosios Britanijos protektoratu, Vokietijos dalimi ar net sukurti bendrą valstybę su Baltarusija, Lenkija.