Penktadienį DELFI konferencijoje viešėjusi edukologė, socialinių mokslų daktarė, vaikų darželių ir mokyklų tinklo įkūrėja A. Landsbergienė aiškino, kodėl nereikia mušti vaikų ir pateikė konkrečių pavyzdžių, kaip elgtis konkrečiose situacijose.
„Lietuvoje susiduriame su tikrai labai didele smurto tolerancija. Daug žmonių vis dar įsivaizduoja, kad trenkimas vaikui, kaip jie patys įvardija, pliaukštelėjimas, nėra smurtas. Net man pačiai prieš keletą mėnesių tekę dalyvauti diskusijose, kur ir išsilavinę, atrodo, puikūs žmonės sako, kad kaip kitaip su vaiku susitarti“, – kalbėjo A. Landsbergienė.
Pasak edukologės, diržą kaip auklėjimo priemonę jau mini mažiau žmonių, bet net kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad pliaukštelėjimas vaikui nėra smurtas. Tačiau, aiškina A. Landsbergienė, mokslininkai sutaria, kad fizinis ir emocinis smurtas žaloja vaiką, o fizinės bausmės yra smurtas.
A. Landsbergienės aiškinimu, vien tai, kad žmonės didžiuojasi vaikystėje gavę į kailį, rodo jiems padarytą žalą. „Vien tai, kad jie taip šneka, rodo padarytą žalą. Dėl to, kad žmogaus pozicija gynybinė, mums visada sunku būti pažeidžiamiems ir pripažinti, kad mus tai skaudino, mes jautėme neteisybę ir tai mus žeidė. Be to, vaikas visada gina savo tėvus“, – kalbėjo edukologė.
Pašnekovės teigimu, smurto prieš vaikus klausimas pradėtas kelti prieš 100 metų ir tyrimai jau seniai parodė smurto žalą – užaugę žmonės mažiau pasitiki savimi, smurtas skatina agresiją, smurtą vaikystėje patyrę asmenys dėl įsišaknijusios baimės net sprendimus priima daug sunkiau. Tokie vaikai patys vėliau linkę smurtauti prieš savo vaikus.
Tuos, kurie netiki smurto žala, A. Landsbergienė jau seniai kviečia pažiūrėti į Švediją, Daniją, Islandiją ir šių valstybių piliečių pasitenkinimą savo valstybe. Mat didele dalimi nepasitenkinimas valstybe ateina iš santykių šeimoje.
A. Landsbergienė sakė labai aktyviai ir garsiai apie tą kalbanti nuo 2008 m., tačiau nei jos, nei įvairių organizacijų žodžiai iki šiol nebuvo išgirsti.
„Man prieš keletą dienų pasakojo situaciją, kai prekybos centre mažas berniukas spyrė mamai, nes ji kažko paprašė. Tėtis sako – „duok penkis, būsi tikras vyras“. Aš manau, mes kaip piliečiai turėtume kištis ir būti ta budinčia visuomene, nes visų mūsų atsakomybė pamačius tokią situaciją pasakyti – nei tikri vyrai, nei tikros moterys nesimuša“, – dėstė A. Landsbergienė.
Praktiniai patarimai, kad vėliau netektų gailėtis
Tėvai naudoja kūno bausmes teisindamiesi, kad daro gera, bijo, kad kitaip vaikų nesuvaldys. Ką jiems edukologė patartų?
„Aš nuolat gaunu padėti prašančių tėvų laiškų. Visų pirma, patariu išmokti įvardinti savo emociją, nes kai mums sukyla pyktis, irgi esame pusiau afekto būklėje ir kartais pasakome ir padarome tai, ko vėliau labai gailimės. Aš džiaugiuosi, kad gailestis vis labiau ateina, žmonės tampa vis sąmoningesni ir kreipiasi pagalbos“, – sakė A. Landsbergienė.
Pajutę, kad kyla pyktis, tėvai pirmiausia turėtų išeiti į kitą kambarį, nusiraminti ir tik tada eiti pas vaiką. Jei tėvai išmoksta nusiraminti patys ir tik tada grįžta pas vaiką, smurto iškart mažėja. Kitas būdas – palaukti, ko vaikas nusiramins, o tada kalbėti. „Čia ne vaiko, o suaugusio problema, jeigu mes negebame valdytis“, – kalbėjo edukologė.
Skaitytoja Inga piktinosi, kad darželyje auklėtoja vaikus moko skriaudusiam vaikui „duoti atgal“. Pasak A. Landsbergienės, Inga yra visiškai teisi, nes smurtas gimdo smurtą. Gynybinį instinktą žmogus naudoja tada, jeigu kažkas užpuola, kyla grėsmė saugumui ar gyvybei.
Tačiau, sako ji, darželyje tokių situacijų nėra, o jei yra, tai labai blogai. „Vaikus turime mokyti, kad konfliktus turime spręsti žodžiais, susitardami, o ne kumščiais, jeigu nepavyksta susitarti su draugu, aš iš karto einu pas mokytoją, mokytojas sėda, su mumis kalba, tam ir yra suaugęs, dėl to mes vaikų ir nepaliekame džiunglėse, darželis ar mokykla nėra išgyvenimo džiunglės“, – aiškino A. Landsbergienė.
Pedagogas turi ne tik esant reikalui įsikišti, kartu išspręsti konfliktą, tačiau ir mokyti konfliktus spręsti.
A. Landsbergienės teigimu, kaip be smurto auklėti vaikus nežinantiems tėvams turi padėti pedagogas. Tačiau to neužtenka – svarbu ir politinė valia, valstybės pasakymas, kad smurtas yra nepateisinamas. Į tai įeina ir emocinis smurtas.
Nustebino gautos žinutės
Prieš keletą dienų DELFI aprašyta situacija, kada mokytoja nulinuką pešė už plaukų, taip pat privertė suvalgyti ant žemės nukritusį kotletą.
„Tokie atvejai nėra tokie reti. Prieš keletą dienų savo feisbuko paskyroje pasidalinau įrašu apie smurtą. Aš nebuvau dar gavusi tiek asmeninių žinučių, kiek gavau tada. Tai buvo žmonės net iš prestižinių pradinių mokyklų ir darželių Lietuvoje, pasakojantys apie tai, kaip mokytoja žurnalu tranko vaikams per galvą, kaip nuplėšia vaikui apyrankę ir išmeta į šiukšlinę, nes kažkodėl vaikas turėjo suprasti, kad su ja negalima ateiti. Tų atvejų buvo tiek daug – suskaičiavau 42. Ir tai vyksta dabar – 2017 m., laisvoje demokratinėje valstybėje“, – stebėjosi A. Landsbergienė.
Ji sakė iki tos dienos smurto mokyklose ir darželiuose masto ir nesupratusi – manė, kad tai jau pavieniai atvejai.
Kai tėvų paklausė, kodėl jie nieko nedaro, dažnas atsakymas buvo toks: tai prestižinė mokykla ir mes bijome. Be to, kai kurie tėvai mano, kad mokytoja, kuri „susitvarko“, yra gera mokytoja.
Ką daryti, jei vaikas griūva ant žemės
Pasak A. Landsbergienės, net mūsų senelių kartoje buvo tėvų, kurie vaikų neskriaudė, gebėjo su vaikais susitarti. „Vaikams nepaprastai svarbu taisyklės ir labai aiškus susitarimas, kas bus, jei tų taisyklių nebus laikomasi. Kur aš matau didžiausią problemą – tėvai skuba, yra pavargę ir nenori auklėti vaikų, nori – pasakiau ir vaikas padarė“, – kalbėjo A. Landsbergienė.
Taučiau kai kuriems vaikams reikia sakyti 5 kartus, kitiems – 555 kartus. Vaikai tikrai išgirsta, tik yra labai skirtingi. Edukologės teigimu, kaip tariamės su suaugusiu žmogumi ir jam netrenkiame, taip reikia elgtis ir su vaiku.
„Aš matau, kad kartais trūksta nuoseklumo ir laikymosi – jei mes sutarėme, kad dabar neperkame ledų, tai ledų ir nepirksime. Net jeigu tu krisi ant žemės šaukdamas, aš pasakau – man labai nemalonu, kad tu taip elgiesi, aš palauksiu, kol tu nusiraminsi, bet mes susitarėme, kad dabar nevalgysime ledų, dėl to jų ir nevalgysime“, – pataria A. Landsbergienė.
Tačiau kada vaikas nukrenta ir šaukia, tėvai labai dažnai arba perka ledus, arba pradedu šaukti ant vaiko. Jo aiškinimu, nereikia elgtis nei taip, nei taip – reikia ramiai pasakyti, kad susitarėme, laikausi susitarimo ir tikiuosi, kad tu laikysies, aš palauksiu, kol tu nurimsi ir tada apie tai pasišnekėsime. Grįžus namo, kada vaikas nusiraminęs, reikia pasakyti – man labai nemalonu, kad taip elgiesi, ar supranti, kodėl taip pasielgiau.
Edukologė sutinka, kad pradžioje susitarti bus sunku – reikia išmokti konstruktyvių konfliktų sprendimo būdų ir tai nėra lengva. Tačiau kada tą darysime 5, 10, 15, 20 kartų, tikrai pamatysime, kad kitą kartą vaikas jau norės kristi ant žemės, tačiau pažiūrėjęs į mūsų veidą, perskaitęs mūsų kalbą, supras, kad nieko nebus – taisyklės yra taisyklės.
Yra ir smurto prieš mokytojus
„Kas tai yra, kai vaikai mokykloje, namuose keikiasi, spjaudo ant mokytojos, spardo ją, mokinius kitus, nesimoko, kokios drausmės priemonės gali būti. Ar tik vaiko teisės yra, o mokytojo nebeliko“, – klausė skaitytoja Lina.
A. Landsbergienė atkreipė dėmesį, kad susiduriame ir smurtu prieš mokytojus. Ji priminė atvejį Jungtinėje Karalystėje, kada mokytoja už blogo pažymio parašymą buvo vienuoliktoko išprievartauta.
„Turime aiškiai apsibrėžti, kaip mes kaip valstybė galime užtikrinti mokytojų saugumą, nes dabar kartais pastebiu lazdos perlenkimą į kitą pusę – kai mokytojas gražiai bando drausminti vaiką, brėžti ribą, ypač jei tai priešmokyklinė, pirma ar antra klasė ir vaikui ribą reikia dar dažnai brėžti ir reikia nustatyti taisykles, o tėvai jau tai traktuoja kaip smurtą ar vaiko asmenybės nesupratimą, netoleranciją ir panašiai. Reikia suprasti, kad vaikas turi pareigą elgtis pagarbiai ir su vaikais, ir su suaugusiais, turi laikytis taisyklių“, – kalbėjo edukologė.
A. Landsbergienė kartojo, kad smurtas gimdo smurtą – Skandinavijoje, kur fizinės bausmės draudžiamos, prieš tėvus smurtauja kur kas mažiau vaikų nei Lietuvoje. Be to, patys vaikai, ypač paaugę, kur kas labiau gerbia tuos suaugusius, su kuriais gali pasikalbėti, ant kurių peties gali išsiverkti, su kuriais gali susitarti nei tuos, kurie tik reikalauja ir tik baudžia.
Antra, sako edukologė, jei demokratijoje yra tik teisės, tada susiduriame su anarchija, jei tik pareigos – diktatūra. Demokratija, aiškina A. Landsbergienė, yra teisių ir pareigų dermė, todėl vaikus nuo mažens taip ir auginame. Taigi vaikas, jei nenori, turi teisę nevalgyti vakarienės, tačiau turi pareigą su visa šeima atsisėsti prie stalo ir pasikalbėti, palaukti, kol visi pavalgys.