Pati brangiausia istorijoje Sočio olimpiada jau iki žaidynių atidarymo spėjo aplipti skandalais, anekdotais ir pokštais. Praėjus 34 metams po Maskvos vasaros olimpinių žaidynių Rusijoje vėl rengiama pasaulio sportininkų šventė, kaip ir Kremliaus organizuojami pergalės Antrajame pasauliniame kare paradai, dar kartą supriešino Baltijos šalių vadovus ir privertė Lietuvos politikus susivaidyti tarpusavyje: Latvijos prezidentas ir Lietuvos premjeras nusprendė vykti į Sočio olimpinių žaidynių atidarymo iškilmes, o Lietuvos prezidentė – ne.
„Tokia jau Rusijos specifika. Rusai nujaučia, kad didelių sportinių pergalių nelaimės, todėl bent išoriniu žaidynių blizgesiu stengiasi įrodyti pasauliui savo šalies svarbą“, - tvirtina filosofas ir diplomatas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Arvydas Juozaitis.
- Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė vykti į Sočio olimpinių žaidynių atidarymo iškilmes, premjeras Algirdas Butkevičius olimpiniame stadione vasario 7 d. tiesiogiai stebės, kaip, anot rusų internetinės žiniasklaidos, Rusijos prezidento Vladimiro Putino mylimoji, buvusi gimnastė Alina Kabajeva uždegs žaidynių aukurą. Kaip manote, toks visiškai skirtingas mūsų valstybės vadovų elgesys yra jų politinio nenuoseklumo požymis ar saliamoniškas sprendimas: Lietuva išsaugo savo principus, parodo pasauliui, kad nepritaria dabartiniam Rusijos režimo kursui, tačiau drauge ir nenori drumsti olimpinės šventės?
- Visaip galima vertinti. Galutinių argumentų niekas nepasako. Prezidentės sprendimas primena ir vidaus auditorijai skirtą politinį veiksmą: įsibėgėjant Lietuvos prezidento rinkimų kampanijai, matyt, tikimasi, kad Sočio olimpiados politinis boikotas gali sutelkti dešiniuosius rinkėjus. Be to, mums, lietuviams, žiemos žaidynės nėra labai svarbios. Gal ir tai paskatino prezidentę tik iš savo kanceliarijos Vilniuje palydėti sportininkus į Sočį. O Latvijos prezidentas Andris Berzinis vyksta į Sočį, nemato nieko baisaus. Latviai žiemos olimpinėms žaidynėms skiria gerokai didesnį dėmesį, negaili pinigų, todėl ir daugiau pergalių laimi (2006 m. Turine ir 2010 m. Vankuveryje Latvijos olimpiečiai iškovojo du sidabro medalius, vieną bronzos – red. past.).
- Pasibaigus šaltajam karui, sugriuvus Berlyno sienai, subyrėjus Sovietų Sąjungai dvidešimt metų olimpinės žaidynės vyko taip, kaip būtų troškęs šiuolaikinių olimpiadų „tėvas“ prancūzas Pierre`as de Coubertinas: varžėsi sportininkai, o ne politinės sistemos, žaidynių rengėjai per daug neišlaidavo, stengėsi sukurti draugišką varžybų atmosferą. Tačiau Rusija šiemet nusprendė priblokšti pasaulį: žiemos žaidynes rengia šiltuose subtropikuose, išleido negirdėtą iki tol net ir per vasaros olimpines žaidynes 50 mlrd. JAV dolerių sumą (Sočis-2014 brangesnis negu visos ankstesnės žiemos olimpiados kartu sudėjus), nors, siekdamas kurortui olimpinės sostinės vardo, V. Putinas 2007-aisiais Tarptautiniam olimpiniam komitetui žadėjo, kad svarbiausias olimpinio ciklo sportinis festivalis kainuos tik 12 mlrd. dolerių...
- Rusija jau tokia šalis. Mėgsta sau leisti „karališkus“, „valdoviškus“ mostus. Rusiška specifika. Be to, nemažai rusams kainavo ir olimpinių žaidynių apsauga nuo savižudžių mirtininkų iš netoliese esančių Kaukazo tautelių. Bet norėčiau paprieštarauti, kad Sočio olimpinės žaidynės bus pačios pompastiškiausios iš visų iki šiol vykusių. Niekas taip neapstulbino pasaulio kaip Adolfo Hitlerio rūpestingai globotos 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės žaidynės. Jas filmavo garsi vokiečių kino režisierė, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos vadų numylėtinė Leni Riefenstahl (ypač tas rungtis, kurias laimėdavo plačiapečiai šviesiaplaukiai aukštaūgiai antžmogiai arijai, pralenkę juodaodžius ir žydus – red. past.). Berlyno žaidynių niekas „nebeperspjaus“. Dabar stengiamasi nutylėti, kad šiuolaikinio olimpinio judėjimo pradininkas, švietėjas ir istorikas P. de Coubertinas palaimino Berlyno žaidynes, nes dievino A. Hitlerį. Olimpinio sąjūdžio „tėvas“ netgi šaipėsi iš anglų lordų ir turtuolių, kad jie pasipūtę sau stumdo golfo kamuoliukus į duobutes, tingiai juda po kriketo aikštę ir pasinėrę į kitus „tuščius“, „beprasmius“ nuobodžiaujančių aristokratų žaidimus, o tikrą liaudies sportą ir „plačiosioms darbo žmonių masėms suprantamas“ olimpines žaidynes galima pamatyti tik nacionalsocialistinėje Vokietijoje.
- Ar po Sočio žaidynių ir visos kitos olimpiados vėl nevirs politizuotomis arenomis, kuriose įrodinėjama, kieno gyvenimo būdas pranašesnis, valstybės santvarka geresnė?
- Kitos olimpinės žaidynės bus santūresnės, taupesnės, vyks įprastesnėje slidininkams ir biatlonininkams klimato juostoje. Bet parodykite man kokią nors šalį, kuri nenorėtų išsiskirti iš kitų, pirmauti? Valstybės ambicijos priklauso nuo jos dydžio, patirtų istorijos kirčių ir malonių. Ar mes iš kitokio molio būtume nudrėbti, jeigu Lietuva dabar būtų imperija „nuo jūros iki jūros“?
Iš Baltijos šalių tik viena Latvija tarpukariu siekė surengti olimpines žaidynes Rygoje. Po Berlyno olimpiados prezidento Karlio Ulmanio vadovaujami latviai jau ėmėsi žygių įgyvendinti savo olimpinę svajonę, numatė vietą olimpiniam stadionui, pradėjo jį projektuoti. Jeigu Latvija 1940 m. nebūtų okupuota, manau, 1952 m. vasaros olimpinės žaidynės būtų vykusios ne Suomijos, o Latvijos sostinėje, nes Ryga didesnė už Helsinkį. Ir dabar latviai turėtų ką atrėžti mums, kai imtume girtis savo šlovingais didžiųjų kunigaikščių laikais.
- Kaip manote, Sočio olimpinės žaidynės pirmiausia bus vertinamos kaip reikšmingas sportinis įvykis ar pateks į vieną gretą su 1936 m. Berlyno ir 1980 m. Maskvos olimpiadomis, kurių rengėjams labiausiai rūpėjo išaukštinti savo represinius, totalitarinius režimus?
- Pagalvokite, kiek olimpinių žaidynių nukentėjo dėl įvairių boikotų. O Miuncheno 1972 m. vasaros olimpiada? Net baisu prisiminti. Vyko demokratinėje valstybėje, o kaip tragiškai „išgarsėjo“. Arabų „Juodojo rugsėjo“ teroristai prasibrovė į olimpinio kaimelio Izraelio delegacijos kambarius, per nesėkmingą įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo 11 žydų sportininkų ir trenerių, 5 palestiniečių teroristai ir vokiečių policininkas, olimpinė vėliava buvo nuleista per pusę stiebo.
Kiekvienam laikmečiui būdingi savi istoriškumo ženklai. Rusijos režimas kitoks nei hitlerinės Vokietijos ar brežnevinės Tarybų Sąjungos totalitarinės santvarkos, kai didžiavalstybiškumas gerokai persverdavo sportiškumą. Rusai dabar patys pripažįsta, kad jų šalis jau nėra ankstesnė sportinė galybė. Rusija Sočio olimpiadoje planuoja sau menką 9 vietą. Todėl rusai ir stengiasi bent olimpinių žaidynių vaizdingumu kompensuoti blausų jiems atiteksiančių medalių spindesį.
- Lietuvos delegacija Sočyje bus gausesnė negu ankstesnėse žiemos olimpiadose. Bet jau dabar aišku, kad kalnų neturinčios ir sniegingų žiemų nelepinamos Lietuvos olimpiečiai atsidurs kitų šalių sportininkų šešėlyje, olimpinių rungčių finišus pasieks vieni iš paskutiniųjų, nė iš tolo nepriartės prie geriausių sportininkų dešimtukų. Ar verta Lietuvos atletams dalyvauti žiemos olimpiadose? Asmeninių rekordų galima siekti ir namuose.
- Sportininkus labai užkrečia magiškas olimpinis šūkis: „Citius, altius, fortius“ („Greičiau, aukščiau, tvirčiau“). Daugeliui atletų atrodo – jeigu nesieksi užsibrėžtos viršūnės, tai kam tada iš viso lieti prakaitą per treniruotes. Sportą palyginčiau su Egipto piramidėmis. Vienos aukštesnės, kitos žemesnės, trečios visai mažytės. Mūsų žiemos sporto šakų atstovų siekių piramidė – iš tų mažesniųjų... Bet irgi stiebiasi į saulę.
Visos šalys nors vieną savo pilietį siunčia į olimpines žaidynes, jei didelės delegacijos negali surinkti. Jokia valstybė neatsispirs progai pasididžiuoti prieš visą pasaulį, kad ir jos atstovas su nacionaline vėliava eina garbės ratą olimpiniu stadionu per žaidynių atidarymo ceremoniją.