„Mes įsivėlėme į žodžių karą su Rusija, tačiau tuo pat metu nematome, kas darosi Briuselyje. Turime galvoti abiem smegenų kameromis – galvoti ir apie Rusiją, ir apie tai, kaip reikėtų reformuoti ES. Nepadarę vieno dalyko, neturėsime rezultato ir kitame.
Tačiau tas priešų ieškojimas, mano manymu, yra skirtas pridengti demokratijos ES nebuvimui. Demokratijos deficitas tam, kas vyksta ES, nėra tinkamas terminas: tai yra praraja ir ji vis labiau didėja. Ne taip seniai matėme panašią Sovietų Sąjungos griūtį, niekas nesitikėjo jos, tačiau viskas staiga ir netikėtai baigėsi. Bijau, kad neatsitiktų panašiai [su ES]. Jei dabar „neiškviesime gydytojo“, tai mirusiems gydytojų nebereikia“, – kalba A. Jokubaitis.
Pasak pašnekovo, pagrindinė ES problema yra ta, kad Briuselio valdžia yra neatskaitinga liaudžiai. Tačiau Lietuva nusprendė pralaukti šį laikotarpį. „Mes nesuprantame, ar čia vestuvės, ar laidotuvės Briuselyje, bet šiuos dalykus reikėtų išsiaiškinti ir, kiek įmanoma, dalyvauti diskusijose“, – sako A. Jokubaitis.
Lietuva „patogiai“ tyli, tačiau greičiausiai klysta
Pasak A. Jokubaičio, yra akivaizdu, kad esame maži ir kad vieni nelabai daug ką galime Europos politikoje padaryti, bet po „Brexit“, kuris iš tiesų yra tragiškas ir iki galo nesuvoktas įvykis, didžiausias judėjimas vyksta Vidurio Europoje ir Lietuva turi į tai įsitraukti.
„Višegrado valstybės intensyviausiai dirba, Lietuva tame procese nedalyvauja ir aš niekaip negaliu suprasti, kodėl. Lietuva apsimeta, kad nieko neįvyko ar įvyko tik kažkokia nedidelė avarija gamyboje. Mano nuomone, tai buvo didelė avarija ir reikia galvoti, kaip ES, jei tai išvis įmanoma, pertvarkyti radikaliai, nes būdama tokia, kokia yra dabar, ji pagamins dar vieną „Brexit“, „Frexit“ ar dar kažką.
Vidurio Europos valstybių – Vengrijos, Čekijos, Lenkijos, Slovakijos – pozicija, matosi, jau seniai yra kitokia, ir mes turėtume bent jau dalyvauti tose diskusijose. Kol kas aš matau, kad kažkas sąmoningai yra atsukę šitoms Višegrado valstybėms nugarą, o už tai vėliau gali tekti mokėti didelę kainą“, – kalba A. Jokubaitis.
Mūsų pasyvumo priežastis, A. Jokubaičio manymu, yra kitoks išskaičiavimas. Mes, jo manymu, tikimės, kad daugiau laimėsime tyliai sėdėdami ES traukinyje.
„Tai, kaip mes elgiamės, patinka Vokietijai, Prancūzijai, joms nepatinka tai, kaip elgiasi Višegrado valstybės. Šioje situacijoje tikimasi, kad taip mes daugiau laimėsime. Tačiau aš manau, kad tai yra visiškai abejotina strategija.
Šis mūsų pasyvumas nėra tik dabartinių valdančiųjų problema: tai – sisteminė problema, todėl abejoju, kad atėjus kitiems žmonėms situacija pasikeis. Ant pirštų galima suskaičiuoti žmones, Seimo narius, kurie rūpinasi, domisi užsienio politika“, – apgailestauja A. Jokubaitis.
Politikos filosofo teigimu, dabartinėje situacijoje Europos laukia du galimi scenarijai. Kadangi didžiosios valstybės į ES institucijas yra įtraukusios mažų sugebėjimų politikus, situaciją pakeisti yra sunku, o tai reiškia galimą blogiausią scenarijų – kad nekontroliuojami procesai privers tuos žmones trauktis.
„Geresnis scenarijus tas, kad pavyktų kažką nutarti, sutarti dėl reikalingų reformų. Reformų kryptis aiški, nes jei kas nors iš ES nori padaryti valstybę, tai yra kelias į pražūtį“, – tikina A. Jokubaitis, kuris pranešimą šia tema skaitė Rytų Europos studijų centro (RESC) metinėje konferencijoje „Koks Lietuvos vaidmuo Europos politikoje?“, surengtoje RESC dešimtmečio proga.
Lietuvos užsienio politikos formavimui svarbios nevyriausybinės organizacijos
RESC direktoriaus Lino Kojalos teigimu, pats faktas, kad RESC, būdamas nevyriausybinė organizacija, veikia jau dešimtmetį, rodo, kad tokio centro reikia. Tai – sudedamoji demokratijos dalis, sako L. Kojala. Anot pašnekovo, tokios institucijos, kaip RESC, yra svarbi platforma, galinti sutelkti ekspertus ir politikus, formuojančius Lietuvos užsienio politiką, jos vaidmenį Europoje.
„Manau, kad viena iš RESC užduočių, kuri ypač išryškėjo pastaraisiais metais, – būti platforma, kuri galėtų sutelkti mūsų politikus, analitikus, akademikus, įvairių institucijų specialistus ir pasikalbėti apie mums svarbius klausimus, pavyzdžiui, kokia yra mūsų Europos vizija.
Dabar esama daug krizių, neaiškumų dėl ateities, kai kurios valstybės jau siūlo, kokiu keliu turi žengti Europa. Tačiau kyla klausimas, ar mes, Lietuva, viduje esame pakankamai aptarę, išdiskutavę tuos dalykus ir ar tikrai galime kalbėti apie vieningą poziciją, kurią galime bendrai atstovauti visais lygmenimis“, – kalba L. Kojala.
Iššūkiu organizacijai, kurią pašnekovas laiko svarbiu Lietuvos užsienio politikos formavimo elementu, vadina tai, jog išgyventi ir išlaikyti ekspertus tenka projektinėmis lėšomis, kurių pavyksta gauti teikiant paraiškas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.
„Esame nepelno siekianti organizacija, todėl kartais sudėtinga finansiškai, sunku išlaikyti ekspertų personalą, tačiau gebame išlikti, nors gyvename tik iš projektų lėšų. Žinoma, tai verčia mus būti labai dinamiškus, tai yra nuolatinis iššūkis, bet kartu tai verčia mus visus labai tobulėti ir stengtis“, – pasakoja L. Kojala.