Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių visi suvokiame kaip dvasininką ir blaivybės sąjūdžio organizatorių, tačiau kodėl jis negalėtų būti vadinamas politiku? Tokį klausimą netiesiogiai iškėlė profesorius Alvydas Jokubaitis, tvirtinantis, kad būtent M. Valančiaus dėka Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) pasitraukė iš moderniosios lietuvių tautos gyvenimo – tai leido susiformuoti naujai tautinei valstybei.
© DELFI

„Galima sakyti, kad tautinė valstybė yra nenumatytas M. Valančiaus veiklos padarinys“, - teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, filosofas A. Jokubaitis, apie tai kalbėjęs „Santaros-Šviesos“ susibūrime Alantoje.

Anot jo, M. Valančius tapęs žemaičių vyskupu įtvirtino savo autoritetą ir ėmėsi pagrindinio tikslo – kovos už katalikų teises stačiatikiškoje Rusijos imperijoje. Tačiau šiai kovai jis pasitelkė ne LDK ar Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politinį elitą, o lietuviškai kalbančius valstiečius. Tokiu būdu buvo atsigręžta į lietuvių kalbą bei žemiausią visuomenės sluoksnį – vadinasi, atsirado pagrindas lietuvių tautos susiformavimui, į tautos konceptą įtraukiant ne tik bajorus ir ponus, bet ir valstiečius.

A. Jokubaičio manymu, šiuo konkrečiu atveju tautos formavimasis ir demokratijos pagrindų kūrimasis ėjo koja kojon – tik tiek, kad jie buvo pasitelkti kaip instrumentai kovai už katalikybę.

Vyskupystė – kaip politinis reiškinys

Politikos filosofas A. Jokubaitis prieš metus yra pareiškęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teiginys, jog lietuvių tauta prieš daugelį amžių buvo sukūrusi Lietuvos valstybę, yra klaidingas, nes dabartinė Lietuvos Respublika nėra LDK arba Žečpospolitos tęsinys.

Šiuokart jis tvirtina, jog dėl LDK ir šiuolaikinės Lietuvos Respublikos pertrūkio iš dalies kaltas Žemaičių vyskupijos vyskupas M. Valančius, kuris kovodamas už katalikų teises Rusijos imperijoje atsigręžė į paprastą liaudį – lietuviškai kalbančius valstiečius. Taip M. Valančius paklojo pamatą demokratinės tautinės valstybės gimimui, nors nei jis pats, nei jo amžininkai tokių padarinių nė nenumatė.

Alvydas Jokubaitis
Alvydas Jokubaitis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pasak A. Jokubaičio, 1850-1875 metais M. Valančiaus valdyta Žemaičių vyskupija yra politinis Lietuvos istorijos reiškinys, be kurio neįmanoma suprasti, kaip LDK pasitraukė iš moderniosios lietuvių tautos gyvenimo bei kaip gimė ir įsitvirtino tautinė valstybė.

Filosofo nuomone, M. Valančiaus veikla paaiškina ir kai kurias šiuolaikines tautinės valstybės transformacijas.

„Žemaičių vyskupija turi būti suvokiama kaip politinė XIX amžiaus Lietuvos gyvenimo forma“, - sako A. Jokubaitis.

Jo teigimu, M. Valančius valdė politinę prasmę turėjusią instituciją, akis į akį susidurdavo net su Rusijos caru, bendravo su aukščiausiais Rusijos imperijos pareigūnais – kitaip tariant, jis buvo beveik politinio pasitikėjimo pareigūnas.

„M. Valančiaus garsiosios parapijų vizitacijos ir blaivybės sąjūdis yra neabejotini kovos už politinį autoritetą ir įtaką požymiai“, - teigia filosofas.

Pasak pranešėjo, M. Valančiaus vadovauta Žemaičių vyskupija buvo pirma politinio gyvenimo forma, kurią modernioji lietuvių tauta apčiuopė po Žečpospolitos padalijimo 1795 metais. Pasak A. Jokubaičio, norint suvokti šios politinės formos unikalumą, nereikėtų jos tapatinti nei su tautine valstybe, nei su kunigaikštyste.

Lietuvybė nerūpėjo, bet ji buvo sudėtinė kovos dalis

A. Jokubaitis, kalbėdamas apie M. Valančiaus vadovavimą Žemaičių vyskupijai, pasitelkė viduramžišką interregnum sąvoką, reiškiančią tarpuvaldį arba tarpą tarp dviejų suverenų valdymo.

Pasak mokslininko, nors tuo metu Lietuvos, kaip politinio vieneto, nebuvo, tačiau kaip tik Žemaičių vyskupija tapo pirmuoju dariniu, parodančiu naujas Lietuvos ribas.

„Ši vyskupija buvo interregnum tarp kunigaikštystės ir tautinės valstybės, tarp bajorų tautos ir tauta tampančių valstiečių, tarp lenkiškai lietuviškos ir moderniosios lietuvių kultūros, tarp beformės liaudies masės ir apsišvietusios visuomenės, tarp bajoriškosios ir masinės demokratijos, tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, tarp teocentrinės ir antropocentrinės pasaulėžiūros“, - pasakojo A. Jokubaitis.

Mokslininko manymu, iki M. Valančiaus pasirodymo Žemaičių vyskupijoje vyko gedėjimas dėl kaimynų – Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Prūsijos imperijų – pasidalintos Abiejų Tautų Respublikos, tačiau M. Valančius esą pasinaudojo Katalikų Bažnyčios nuo seno naudojamu instrumentu ir ėmėsi telkti dvasinę valdžią, kurti dvasinį bendrumą. Kaip žinoma, Viduramžiais aukščiausi Katalikų Bažnyčios vadovai pasitelkdami dvasinės valdžios svertus sėkmingai rungtyniavo su pasaulietiniais monarchais dėl įtakos.

„Kalbant apie M. Valančiaus interregnum, būtina suvokti, kad lietuvių tautinis sąjūdis gimė Katalikų Bažnyčios ir Rusijos imperijos susidūrimo kontekste. M. Valančiui pirmiausia rūpėjo Res publica christiana, o ne lietuvybės reikalai. Lietuviai ir lietuvybė jo akiratyje pasirodė tik kaip sudėtinė kovos už katalikybę dalis“, - teigė A. Jokubaitis.

Jo teigimu, kovai su caro patvaldyste M. Valančius pasitelkė protestantiškas priemones – liaudies švietimą gimtąja kalba, valstiečių moralinį ir religinį ugdymą, knygų leidybą ir pagarbą kaimo žmonių kultūrai.

Atsigręždamas į valstiečius, prisidėjo prie demokratijos gimimo

Anot filosofo, M. Valančius kūrė nepolitinį žmonių bendrumą, kuris tapo naujos tautos bendrumo pagrindu. A. Jokubaičio nuomone, M. Valančius suprato Vakarų Europos romantikams svarbią tiesą, kad kalba visada yra aršiausiai žmogaus sielos.

„Kalbos supolitinimas yra asmeninis M. Valančiaus įnašas“, - teigia mokslininkas.

Tačiau, pasak jo, M. Valančius net nesuvokė, kad jo pastangos išsivystys į ką nors reikšmingesnio ir baigsis net nepriklausomos valstybės sukūrimu. Ir žemaičių vyskupo nesuvokimą galima paaiškinti paprastai – jis buvo realistas ir kėlė įgyvendinamus tikslus, o jo vyskupavimo metais valstiečiai ir plačioji visuomenė nemąstė apie nors kiek platesnę autonomiją.

M. Valančius, anot A. Jokubaičio, lietuviškai kalbančius valstiečius pastebėjo tik todėl, kad jam rūpėjo katalikybės ateitis.

Alvydas Jokubaitis
Alvydas Jokubaitis
© DELFI / Kiril Čachovskij

„M. Valančiaus, kaip vyskupo, tvirtas stotas prisidėjo prie lietuvių valstybės atsiradimo, tačiau tai nebuvo paties M. Valančiaus intencija. Jis nekalbėjo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę ir būtent todėl nėra moderniosios lietuvių tautos tėvas, be to trukdo ir jo religinis luomas“, - sakė filosofas.

Anot mokslininko, po M. Valančiaus išaugusios inteligentų kartos natūraliai mąstė, jog rūpestis valstiečiais ir lietuvių kalba yra pats tikriausias demokratijos požymis, tačiau pats M. Valančius apie demokratiją nemąstė – nors ir atvėrė jai vartus.

„M. Valančiaus kova už Katalikų Bažnyčios teises Rusijos imperijoje sutapo su kova už demokratiją. Tai vienas iš tų istorinių epizodų, kai demokratija negalėjo apsieiti be religijos. Vėlesnių kartų demokratai siekė įrodyti, kad tarp religijos ir demokratijos nėra būtino ryšio“, - sako filosofas.

Kodėl Lietuva nėra LDK tęsinys?

Būtent valstiečių suvoktas tarpusavio lygybės principas, anot A. Jokubaičio, lėmė, kad LDK ir Žečpospolita buvo atiduotos į muziejų – šiuose politiniuose dariniuose suverenas buvo ne visuomenė, o tik jos dalis.

„Tautinis sąjūdis buvo lėtai vykstanti revoliucija, kai į politinį gyvenimą lygiomis teisėmis buvo įtraukti atstumto (Lietuvoje netinka sakyti trečiojo) luomo žmonės. Tauta pamažu tapo tokiu pat absoliutu kaip senojo režimo monarchija“, - teigė A. Jokubaitis.

Jo nuomone, LDK ir tautinės valstybės skirtumo klausimą galima išspręsti dviem sąvokomis: nation building ir state making, kai pirmoji žymi tautos kūrimąsi, o antroji – valstybės formavimąsi.

„Jeigu tautinė valstybė nuosekliai būtų tęsusi kunigaikštystę, tai nereikėtų socialinės ir kultūrinės nation building revoliucijos. Nuo XIX amžiaus lietuviai buvo priversti kurti paradoksalų istorinį naratyvą – jie sako esantys sena tauta, sukūrusi LDK, bet tam, kad sukurtų naują tautinę valstybę, buvo priversti sukurti naują tautą. Tai reiškia, kad kunigaikštystė ir tautinė valstybę skiria ne politinė forma, bet tauta, o tiksliau – naujas tautos ir politinės santvarkos suaugimas“, - sako A. Jokubaitis.

Pasak filosofo, dėl šios priežasties jis mano, kad daugelis istorikų nepelnytai kritikuoja Adolfą Šapoką, kad šis esą iškraipė ir suromantino LDK istoriją. A. Jokubaičio nuomone, A. Šapoka tik paslėpė akivaizdžiausius LDK ir tautinės demokratinės valstybės skirtumus, kad sukurtų vieningą naratyvą.

„M. Valančiui įstojus į lietuviškai kalbančių ir socialiai pažemintų valstiečių pusę, tapo neįmanoma sugrįžti prie LDK ir tuo pat metu laikyti save demokratišku“, - reziumavo A. Jokubaitis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Seimo socdemai su valstiečiais bando sudaryti slaptą paktą (115)

DELFI duomenimis, antradienį Seimo Socialdemokratų frakcijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (166)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (172)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (19)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (81)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (148)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Paauglių liga laikyta aknė vis dažniau puola suaugusiuosius

Su odos problemomis, tokiomis kaip aknė, vis dar susiję daugybė mitų, žmonės tiki senoviniais...

Nepamirštamas pasimatymas: vaikino išradingumas nustebino (6)

Ši istorija atsiųsta konkursui „Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu“ . Dėkojame Gabijai už...

Veneros paslaptis: jaunystėje ji buvo kitokia (3)

Seniai žinome, kad Marse kadaise buvo daug vandens, tekėjo upės, greičiausiai buvo ir jūros bei...

A. Turčynovas pasakė, kas paskleidė gandus apie Šiaurės Korėjos raketų gamybą Ukrainoje (88)

Rusija išplatino klaidingus liudijimus, neva pagaminti vieną Šiaurės Korėjos raketą padėjo...