Kaip pati supranta, ji turbūt niekada nesužinos, kas atsitiko, nes sūnus nepaliko jokio raštelio. Tačiau nutylėti, ką patyrė, kaip po penkerių metų Italijoje grįžo į Lietuvą ir pradėjo lankyti progimnaziją, mama negali.
„Kiek dar turi kaulų lūžti? Kiek dar vaikų reikės Lietuvoj palaidoti, kol kas nors išdrįs prabilti?“ – klausė netektį išgyvenanti moteris.
- Kokių problemų patyrė jūsų sūnus mokykloje, ar apie tai kalbėjo namuose?
- Progimnaziją jis pradėjo lankyti 2014 metais. Iš pradžių daug kalbėjo, pasakojo, kaip sekasi.
Tačiau, kai užrašinėjau jį į mokyklą, direktorė iš karto pasakė, kad čia nepritaps – tarsi iš anksto uždėjo antspaudą, patardama rinktis privačią mokyklą. Man tai pasirodė keista.
- Kodėl būtent šią mokyklą rinkotės?
- Nes arti namų ir dėl matematinių klasių, nes sūnui sekėsi skaičiuoti. Grįžę iš Italijos į Lietuvą iš karto norėjome, kad pradėtų lankyti šią mokyklą, tačiau tada direktorė nepriėmė, neva, jis neturi formalaus lietuvių kalbos pažymio. Užuot leidusi pabandyti, nes vaikas ne tik kalbėjo lietuviškai, bet ir rašinėlius rašė, o gramatika – išmokstamas dalykas, direktorė pasidejavo, kad su emigrantų vaikais nepatogu, prie kiekvieno asistento pastatyti negali, tad geriau eikite kur nors kitur.
Vos tik jam buvo išvestas lietuvių kalbos pažymys, vėl pabandėme patekti į šalia namų esančią mokyklą. Buvo pasiekimas, kad priėmė.
- Kaip sekėsi?
- Mokytis sekėsi puikiai. Matematinės klasės vidurkis buvo daugiau nei 9, o jis – pirmame geriausių mokinių dešimtuke. Tiesa, mokykloje būrelių visai nelankė ir dėl to gaudavo pastabų, bet lankė penkiakovės sporto mokyklą, jam ten puikiai sekėsi. Treneris minėjo, kad jis greitai „pagavo“ fechtavimo techniką, nors kitiems ir po daug ilgesnio laiko nepavyksta.
Su tėčiu sūnus kurį laiką tęsė laipiojimą dirbtinėmis uolomis sporto salėse. Laipioti uolomis buvo pamėgę gyvendami Italijoje. Ten sėkmingai dalyvavo įvairiuose laipiojimo uolomis čempionatuose.
Be to, daug laiko skirdavo kinų kalbai, kurios nuo antros klasės pradėjo mokytis Italijoje. Grįžę į Vilnių jam radome mokytoją, kuri ateidavo į namus ir kiekvieną savaitę skirdavo laiko kinų kalbos pamokoms. Kaip tik kovo 28 dieną gavome pranešimą apie sėkmingai išlaikytą HSK3 egzaminą (trečias kinų kalbos lygis iš šešių), kurį kartu su juo laikė tik du žmonės Lietuvoje.
Tačiau mokyklai tai nebuvo svarbu, nes nėra raiškusis skaitymas, literatų konkursai ar krepšinio varžybos, kurioms pirmenybė.
Kad jis nelankė krepšinio, kuris ten labai mėgstamas ir klasės auklėtoja vadovauja krepšinio būreliui, mokyklai buvo didelis minusas. Atviru tekstu buvo sakoma, kad jei jau vaikas krepšinio nemėgsta, koks jis lietuvis ir kaip gali su klase būti kartu. Tokios suaugusių žmonių frazės man nesuvokiamos. Maždaug, tu mėk, ką aš mėgstu.
Vienas gražiausių ir liūdniausių prisiminimų apie sūnų yra mudviejų kelionė į Kopenhagą spalį, pas vieną žymiausių savamokslių išradėjų Peter Madsen (ačiū TEDxKids@Vilnius), kuris stato raketas ir povandeninius laivus neturėdamas tam formalaus išsilavinimo, įgydamas žinių tada kai jų reikia ir tiek kiek reikia. Jam nėra žodžio neįmanoma.
Prisiminimas gražus tuo, kad sūnus atrado sau įkvepiantį atkaklumo pavyzdį, liūdnas, kad taip ir nepastatė savo raketos.
- Kada pradėjo lįsti santykių su bendraklasiais problemos?
- Ką vadinti problema? Vos pradėjęs lankyti progimnaziją jis kartojo nesuprantantis, kodėl visi vieni kitiems tokie priešiški, vaikai dar pasisveikina, o mokytojai žiūri iš aukšto.
Genujoje, kur penkerius metus mokėsi, direktorius prie vartų pasitikdavo kiekvieną vaiką atvedusį tėvą, žinojo šeimos narių vardus, padėdavo prisiparkuoti. Šiltas, žmogiškas santykis, kai mokyklos vadovas – ne užimantis aukštesnes pozicijas asmuo, o vaikas – ne statistinis vienetas, už kurį mokykla gauna mokinio krepšelį. Genujoje mokyklos direktorius nematė problemų nusileisti iš aukštybių, net nebuvo minties apie jas, nes jei vadovauji mokyklai, turi žinoti viską, kas vyksta, ir būti pirmas asmuo, pas kurį ateina vaikai.
Santykio mezgimas su bendruomene prasideda nuo žmogaus, kuris jai vadovauja, suburia tam tikrus žmones, tinkamai bendrauja tiek profesiškai, tiek žmogiškai.
- Grįžus į Lietuvą jūsų sūnui teko patirti aiškiai išreikšto smurto?
- Kiekvieną dieną į mokyklą ėjo kaip į karą. Pasakė pirmą dieną ir kartojo nuolat. Tai nusako jausmą, su kuriuo vaikas gyveno.
- Manote, buvo toleruojamas netinkamas mokinių elgesys?
- O jie nemano, kad tai netinkamas elgesys. Pvz., pernai pavasarį bendraklasiai tiek žemino ir provokavo, kad jis sutiko dalyvauti vadinamosiose „garbės“ muštynėse su kitu klasės vaiku, kuris pasikvietė dar 15 stebėtojų, tos pačios mokyklos mokinių.
Veiksmas buvo suplanuotas ir vyko iškart po pamokų. Vieta, kur ne vienerius metus rengiamos šios mokyklos mokinių muštynės, vadinama „ant kalnelio“. Nesutikimas dalyvauti muštynėse mokykloje reikštų kristi ant paties žemiausio hierarchijos laiptelio, būti nuolatine patyčių auka.
Per muštynes sūnui lūžo ranka. Nė vienas žiūrovas nepuolė į pagalbą, visi išsilakstė. Jis galbūt galėjo pagalbos paprašyti mokykloje, kuri visai šalia, tačiau vilko sunkią kuprinę ir lūžusią ranką iki namų, nors net nežinojo, ar aš ten būsiu.
Vaikai net nesitiki, kad jiems mokykloje padės. Čia ir yra didžiausia neviltis.
Laimei, tuomet buvau namuose, nuvežiau sūnų į polikliniką, Santariškes. Padarė narkozę, išoperavo, sutvarkė tą ranką. Berniukas, su kuriuo mušėsi, taip pat pateko į tą pačią ligoninę su smegenų sutrenkimu.
Mokykloje aiškinomės, kas nutiko. Buvo susirinkimas pas direktorę, kuriame taip pat dalyvavo ir dvi direktorės pavaduotojos, psichologė, socialinis pedagogas, to berniuko mama ir aš. Pokalbis prasidėjo „daug žadančiais“ direktorės žodžiais, kad reikia rasti vieną kaltą.
Man baisiausia, jog mokyklos administracija nesupranta elementaraus dalyko – kad už patyčias ir smurtą visų pirma atsako suaugusieji. Aš kaip mama atsakinga už tai, kad mano sūnus ėjo į tas muštynes, tad besti pirštu pirmiausia reikėtų ne į vaikus, o į save. Tačiau direktorės pavaduotojai „nieko tokio“, kad vaikai mušasi, tarsi nebūtų kitokio būdo santykiams aiškintis.
Psichologė kalbėjo, kad tas žaidimas populiarus tarp septintokų. Tačiau ar tik žaidimas, jei lūžta rankos ir gydomi smegenų sukrėtimai, šeimoms griūva planai? Muštynių pasekmės – nejuokingos, tad vertinti tai kaip žaidimą, už kurį atsakingi patys vaikai, mažų mažiausiai neadekvatu.
Po pokalbio su psichologe ir to vaiko mama sūnus mums niekada nieko nebekalbėjo nei apie muštynes, nei apie santykius su vaikais. Nėjo pas psichologę ir apskritai liovėsi kalbėti apie problemas mokykloje. Matyt, jam tapo akivaizdu, jog čia niekas jam nepadės, nes vaikų problemos tik trukdis ir jei jas kelsi, nesitikėk pozityvaus rezultato.
- Tačiau po vasaros jis vėl grįžo į tą pačią mokyklą.
-Taip. Ir tada dėl augimo šuolio prasidėjo rimtos sveikatos problemos, dėl kurių jis turėjo sustabdyti penkiakovės treniruotes. Taip prarado draugų ratą, kurį turėjo už mokyklos ribų. Buvo atleistas ir nuo fizinio lavinimo pamokų. Spėju, tai irgi galėjo turėti įtakos jo statusui sportuojančių bendramokslių akyse.
Dėl pėdų problemų jis galėjo vaikščioti tik penkiolika minučių. Jei eidavo ar stovėdavo ilgiau, sutindavo čiurnos tiek, kad nebetilpdavo į batus.
Mokyklai buvo pateiktos pažymos dėl jo fizinės būklės, tačiau toks įspūdis, kad mokytojams tai neatrodė pakankamai rimta priežastis, leidžianti nedalyvauti varginančiose išvykose bei renginiuose. Skambindavau į raštinę ir primindavau apie sūnaus būklę. Sulaukdavau atsiprašymų, pažadų, kad ateityje tikrai nereikės apie tai priminti, bet viskas kartodavosi iš naujo.
Mokyklos 100 metų sukakties išvakarėse sūnus man sakė, kad reikės dalyvauti renginyje. Priminiau, kad neprivalo, nes yra atleistas nuo fizinių veiklų, be to renginys – savanoriškas. Tačiau kitą dieną jis iš mokyklos grįžo verkdamas, vėl sutinusiomis kojomis, nes klasės auklėtoja, ignoruodama jo būklę, davė plakatą ir liepė nešti.
Pusę valandos jis ėjo iki aikštės, ten dar pusantros valandos stovėjo renginyje, pusvalandį ėjo atgal. Realiai tiek laiko jis buvo kankinamas. Ar to tikrai reikėjo? Jei taip – kam? Kad statistinis skaičius vaikų su priverstinėmis šypsenėlėmis mojuotų mokyklos vaizdo klipe? Kam šventė, pasirodymas, o kam – suvokimas, kad tu ir tavo skausmas yra niekas.
Po jo savižudybės mane labai nustebino rasti sąsiuviniai su trikdančiais, nerimą keliančiais rašiniais, kurių turinį mokytojas įvertino dešimtuku, ištaisė klaidas, tačiau nepagalvojo apie suicidinius tekstus informuoti mūsų. Tie tekstai buvo akivaizdus ženklas, kad vaikui viduje kažkas labai negerai.
Pats faktas, kad jis mirė vilkėdamas mokyklos uniformą – signalas, kad vienu ar kitu būdu savižudybė susijusi su mokykla.
Aš turbūt niekada nesužinosiu, kas atsitiko, nes sūnus nepaliko jokio raštelio. Tiesiog norisi, kad tokių atvejų nebūtų.
- Po sūnaus savižudybės dar turėjote reikalų su mokykla? Skambino kiti tėvai?
- Niekas neskambino ir nerašė. Į laidotuves buvo atėjusi jo geriausio draugo mama, o iš mokyklos – administracijos atstovai, Klasės auklėtoja atsivedė vaikus.
Skaudu buvo juos visus ten matyti. Žinojau, kad sūnus vasario mėnesį susikūrė paskyrą feisbuke ir į draugus pakvietė vos ne visą klasę. Tačiau po jo mirties pamačiau, kad beveik visus bendraklasius buvo išmetęs iš draugų, paliko tik kelis.
Tą pirmadienį jis buvo visose pamokose, ėjo į edukacinę išvyką. Turbūt, negalėjo neiti. Žinant, kokį skausmą jam sukelia vaikščiojimas, tai galėtų būti viena iš priežasčių. O jeigu pakeliui kažkas atsitiko? Nenoriu spėlioti. Nepakeisi to, kas atsitiko.
- Kaip laikosi jūsų dukra?
- Blogai. Ji jaunesnė už brolį ir visada žaisdavo su juo. Tikrai labai jo pasigenda.
- Po sūnaus savižudybės ieškojote pagalbos sau ir dukrai?
- Nespėjom, nes ji iškart buvo suteikta. Tuo pasirūpino dukters mokykla, kai tik parašiau žinutę, kad ji neateis dėl brolio mirties.
Sūnaus mokyklai taip pat parašiau. Po kurio laiko auklėtoja dar žinute manęs perklausė, kodėl nebeateis, nors buvau aiškiai parašiusi, kad nusižudė.
Buvo labai sunku tą savaitę. Matyt, kai kurie mokytojai žymėjo TAMO dienyne, kad jo nėra, ir kiekvienos pamokos pradžioje gaudavau SMS, kad mano sūnus neatvyko. Kas valandą. Kai galiausiai dėl to prisibeldžiau iki administracijos, mane iš viso atjungė nuo TAMO dienyno. Žinučių nebegavau, tačiau praradau mokytojų, kitų tėvų kontaktus, netekau prisijungimų ir prie jo rezultatų – dėl paprasčiausio administracijos nemokėjimo naudotis kompiuterinės sistemos nustatymais.
Visiškai kitokio santykio sulaukėme iš buvusios sūnaus mokyklos Genujoje, kurios bendruomenė mums labai padėjo. Laidotuvėms atsiuntė ne tik vainiką, bet ir ranka rašytų užuojautos žodžių. Žmonės ir mokytojai surinko nuotraukų, kurias išsisaugojo ir kuriose buvo matyti jo veidas. Labai didelė paguoda žinoti, kad tavo vaiko niekas nepamiršo, draugai, kuriuos jis turėjo, ir liko draugais. Mums rašė buvę jo klasės mokytojai, direktorius, klasės draugai, jų tėvai – tiek el. laiškus, tiek atvirukus.
Po laidotuvių neturėjau reikalų su progimnazija, tačiau aštuntoko mama pakvietė ateiti į susirinkimą, kuriame turėjo dalyvauti savivaldybės kviesti psichologai. Tėvai patys to prašė, nes ėjo savaitės, o mokykla ignoravo įvykį. Kaip sakė bendruomenės nariai, vaikai negalėjo ramiai sėdėti klasėse, norėjo su kažkuo pasikalbėti, nes net tiksliai nežinojo, kas atsitiko. Apie tai buvo nutylima.
Tėvai pradėjo kelti skaudulius, susijusius su mokykla, kalbėjo, kad patys jaučiasi kalti dėl to, kas atsitiko mūsų sūnui, nes buvo bailūs ar neatsakingi tylėdami apie muštynes, patyčias, kurios vyko mokykloje.
Kiekvienas nuglaistytas, paslėptas konfliktas tik gilina problemą. Ir tie „skeletai spintose“ kaupiasi. Aš nenoriu leisti sūnaus tyliai padėti į spintą. Didžiausia pagalba, kokia galėjo būti – visiems susirinkti kartu ir pasikalbėti apie dalykus, kurie likusiems rūpi ir skauda.
Po pirmojo susitikimo su aštuntokų tėvais buvo sutarta, kad po savaitės vyks antrasis. Tačiau informacija apie tai buvo paviešinta tik prieš dieną, o tą pačią valandą surengti klasių susirinkimai. Tai akivaizdus trukdymas žmonėms susitikti ir kalbėtis, kaip mokyklos gyvenimą padaryti šiltesniu, žmogiškesniu.
- Savo dukros neleisite į šitą mokyklą?
- Nežinau. Dabar ji lanko kitą mokyklą. Bet norėčiau, kad ji galėtų eiti į visas mokyklas. Sprendimo, kurią konkrečiai mokyklą pasirinkti, neturėtų lemti asmenys, dėl kurių veiksmų atmosfera kaip užnuodyta.
Įstrigo tėvų susirinkime mamos išsakytas noras, kad vaikai nestokotų šilumos. Į tai komiteto narė entuziastingai reagavo parodomąja padėka direktorei už puikiai suinstaliuotą šildymo sistemą. Man pačiai savo laiku yra tekę sėdėti šaltoje klasėje su paltu ir pirštinėmis. Tačiau mokytojai buvo tokie šilti, kad oro temperatūra mažai rūpėjo.
Kitas tėvas susirinkime norėjo pakalbėti apie sūnų, kurį mokyklos fojė nesipriešinantį sumušė bendraamžiai. Direktorė į tai atsakė, kad pirmą kartą girdi, mokykloje muštynių nebuvo, nėra ir nebus.
Ir daugiau žmonių bandė kalbėti, bet ji neleido. Todėl direktorei tiesiai pasakiau, kad ji meluoja ir priminiau įvykį, kai sūnui buvo sulaužyta ranka, o jo bendramoksliui sukrėstos smegenys.
Galbūt mes skirtingai interpretuojame žodį „mokykla“. Nes jei vaikai mušasi ne direktorės kabinete, tai nesiskaito. Jei už dviejų žingsnių nuo mokyklos teritorijos tos pačios mokyklos mokiniai terorizuoja nenorinčius muštis ir verčia tai daryti, tai ne patyčios, nebe smurtas?
- Nesigailėjot, kad grįžot į Lietuvą?
- Ne, nes Vilnius – puiki vieta, o sūnui Lietuva visų pirma asocijavosi su laisve. Italijoje, kur gyvenome, vaiką iki 14 metų amžiaus privalu lydėti į mokyklą ir iš jos, į gatvę ar parduotuvę negalima paleisti vieno. O čia sūnus pamatė, kad pirmaklasiai ir net mažesni gyvena laisvai. Jam tai atrodė labai egzotiška.
Ne Lietuva kalta, kad jis priėmė tokį sprendimą.
Žmonės, kurie nesuvokia patyčių ir smurto problemos, patys yra suluošinti. Į mokyklos direktorę ir administraciją negaliu žiūrėti kitaip, nei į sovietinės sistemos aukas. Po susirinkimo, kurį inicijavo aštuntokų tėvai, direktorė kvietėsi visus po vieną ir rinko parašus, kad aš netrukdyčiau jiems gyventi, leisčiau ramiai baigti mokslo metus. Man gaila, kad šitaip bandoma išsisukti nuo atsakomybės.
Aš pati neneigiu, kad su savo vaiku padariau tam tikrų klaidų. Mes visi visada vieni su kitais galim geriau bendrauti. Tačiau metodai, kuriais bandoma maskuoti problemas užuot sprendus, man atgrasūs.
Mokykla tai visų pirma bendruomenė, o ne rinkliavos grindims dažyti. Progimnazijos šimtmečiui buvo renkama po 100 eurų nuo klasės. Kam? Juk finansavimą šventei mokykla gavo. Nekalbant apie tai, kad parama neturėtų plaukti į asmenines sąskaitas. Mokykla neturėtų vaikams nuo mažų dienų demonstruoti, kaip organizuoti šešėlinį pinigų rinkimą.
Vidurinis mokymas – prievolė, taigi, valstybinės įstaigos privalo užtikrinti saugumą – fizinį ir psichologinį.
Kiek dar turi kaulų lūžti? Kiek dar vaikų reikės Lietuvoj palaidoti, kol kas nors išdrįs prabilti? Pirmoje vietoje pasaulyje esame pagal savižudybių skaičių. Tuo tarpu ši konkreti mokykla kratosi bet kokios atsakomybės už vaikus, negarantuoja jų saugumo jokiame lygmenyje - nei fiziniame, nei socialiniame, nei emociniame, nei psichologiniame.
Priminsiu, ten 700 vaikų, kurie niekam mokykloje negali jokiu klausimu pasiskųsti, nes puikiai žino direktorės nuostatą: „Šioje mokykloje problemų nebuvo, nėra ir niekada nebus“. Mokinys pasirinko savižudybę, tad nebėra problemos. Deja, mokinio nėra, o problemos liko, nors jų buvimą ir neigia. Visi, kurie tyli, tampa nusikaltimo bendrininkais.
Dėl progimnazijos vadovų tamsumo ir nekompetencijos joks vaikas neturi leisti dienų nuolatinėje įtampoje, patirti psichologinio, emocinio ar fizinio smurto. Visi, kurie iki šiol tyli, prisideda prie problemų gilinimo ir tampa atsakingi už panašius atvejus ateityje.
Norint sustabdyti smurtą, visų pirma reikia pripažinti, kad jis egzistuoja ir apie tai kalbėti. Tik tada bus galima tikėtis efektyvių sprendimų.
Progimnazijos direktorė: patyčias mes sprendžiam operatyviai
Aptariamos Vilniaus progimnazijos direktorės klausėme, kokia psichologinė pagalba po savižudybės teikiama vaiko bendraklasiams, paralelinių klasių mokiniams, mokytojams ir tėvams.
Kaip DELFI sakė direktorė, pagalbą teikia mokyklos krizių valdymo grupė, du psichologai, Vilniaus miesto pedagoginė psichologinė tarnyba, viešosios įstaigos „Krizių įveikimo centras“ specialistai. TAMO dienyne tėvams buvo paskelbta informacija apie psichologų paskaitas, vaikams išdalinti lankstinukai „Aš ne vienas“, kur buvo nurodyti visi tarnybų kontaktai ir į ką gali vaikas ir tėvai kreiptis.
Direktorė patikino, kad vaikai gali asmeniškai pakalbėti su psichologais ir kitais specialistai.
Ar tiesa ir jei taip, kodėl direktorė rinko tėvų parašus, kad jokios pagalbos mokyklos bendruomenei nereikia? Direktorės žodžiais, tai tikrai netiesa: „Įžeidimas ir šmeižtas. Aš jokių parašų absoliučiai nesu rinkusi. Tikrai ne“.
Tačiau patyčių problemos direktorė neneigė: „Kurioje mokykloje to nėra, tačiau tokių, kad būtų smurtas, tikrai ne. Visas patyčias mes sprendžiam operatyviai. Tam yra ir Gerovės komisija ir Krizių valdymo grupė, ir klasių vadovai, specialistai, psichologai, socialiniai darbuotojai, galų gale visa bendruomenė – šeima, vaikai, mokytojai. Mes visi kartu tas problemas sprendžiame. O mama kad blaškosi, kiekviena mama ir aš pati taip daryčiau. Nemalonus čia atvejis, aišku, ir skaudus. Visa bendruomenė labai užjaučia“, – sakė progimnazijos vadovė.
Antra moksleivio savižudybė
Vienas iš Vilniaus savižudybių prevencijos memorandumo iniciatorių, miesto tarybos narys Mykolas Majauskas po tragedijos lankėsi mokykloje, bendravo su tėvais, mokytojais, darbuotojais.
„Savo akimis mačiau demonstruojamą mokyklos vadovų abejingumą. Todėl kvietėme direktorę į savivaldybę. Prašėme jos būti supratingai ir jautriai bendruomenės nariams, suteikti prašomą pagalbą ir atvirai diskutuoti apie būtinus kultūrinius pokyčius mokykloje. Deja, mokyklos administracijos veiksmai rodo, jog iš šios liūdnos istorijos nepasimokyta. Direktorės vietoje rimtai susirūpinčiau arba jau šiandien pasitraukčiau iš pareigų, kol nenutiko dar kažko baisaus“, – DELFI komentavo TS-LKD frakcijos seniūnas.
M. Majausko žiniomis, tai jau antras moksleivio savižudybės atvejis Vilniuje per kelis mėnesius: „Kiek dar tragiškų istorijų reikia, kad suvoktume, jog vaikų emocinis saugumas mokyklose svarbiau už pažymius ar reitingus?“
Pagalbos telefonai:
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | dirba nuo antradienio iki šeštadienio (II-VI) |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | dirba I-VII visą parą |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.
Naujausi duomenys apie darbo laiką ir kita informacija – puslapyje www.klausau.lt