Kita vertus, neįkainojama moters patirtis suteikia jai teisę turėti savo nuomonę ir dėl šiuolaikinių vaikų auklėjimo madų, ir dėl visuomenės požiūrio į šeimą.
Penki vaikai Lietuvoje vietos nerado – išvyko svetur
Kėdainių rajone, Okainių kaime gyvenanti moteris prisipažino, kad apie gausią šeimą nesvajojusi ir neagituoja taip pat elgtis kitas moteris, tačiau pati, jei turėtų galimybę viską pakartoti, turbūt elgtųsi taip pat, kaip tas žmogelis viename anekdote: „atėjo žmogelis pas Dievą ir prašo pakeisti jam kryžių. Dievas sutiko ir leido pasirinkti jam pačiam, o šis ir vėl pasirinko tą patį“.
Pasak jos, didžiausia bėda, kad visuomenė nusistačiusi prieš daugiavaikes šeimas. Nieko keista, jei
televizija rodo tik tokias gausias šeimas, kurios turi problemų, girtauja. Gražios šeimos niekam neįdomios. Štai neseniai ji perskaitė istoriją apie septynis vaikus turinčią šeimą, kuriai buvo padovanotas namas, o pastaroji jį paliko be langų ir durų. Tačiau kur anksčiau buvo socialiniai darbuotojai, kurie turėjo matyti, kad namas išrenkamas?
Šiuo metu namuose auga penki mokyklinio amžiaus vaikai, vienas sūnus jau dirba, bet dar gyvena su tėvais. Likę šeši išsimėtę po pasaulį, jau yra du anūkai. Vienas iš jų auga Airijoje, kitas – Lietuvoje.
„Pirmoji dukra išvyko dar 2005 m. Ji Airijoje dirba vėžininkų ligoninėje, o sūnus toje pačioje Airijoje mėsos kombinate dešreles daro. Dar viena dukra Anglijoje dirba senelių namuose. Ji baigė buhalteriją, ieškojosi darbo čia, bet visur prašo patirties, o iš kur ją paimti tik baigus mokslus. Sesė pavadino ir išmovė. Viena dukra Anglijoje ištekėjusi už turko. Iš pradžių buvo baisu išleisti dukrą už jo, bet kai pagalvoji, ir lietuvių yra visokių. Jis labai šiltas, labai malonus, geras žmogus. Juokiuosi, mano žentas pats geriausias, nes susitinkame tik kartą metuose. Kai ėjome grybauti, nes jam buvo labai įdomu, juokavau, kad jo grybus aš pati dėsiu į pintinę, nes žentai pas mus trokšta nunuodyti savo uošvienes. Šeimoje jie kalba angliškai, bet dukra moka ir turkiškai. Žentas Anglijoje turi kavinę, dabar ten dirba dar du mano vaikai. Mat nenorėjo samdyti svetimų“, - pasakojo moteris.
Ryšių su vaikais Virginija nepraradusi – po 2-4 kartus per savaitę bendrauja su jais per programą „Skype“, o jie patys vieni su kitais dažnai susisiekia gyvai – juk Anglija ir Airija visai šalia. Deja, apie grįžimą namo jie nekalba. Vyresnieji jau įsitvirtino svetur, jaunesni stengiasi tai padaryti. Moteris džiaugiasi, kad dabartinė dvyliktokė kol kas nesvajoja apie išvykimą. Vasarą ji viešėjo Anglijoje pas sesę, tačiau ši šalis jai nelabai patiko.
Kaip atrodo įprasta diena
Paklausta, kaip atrodo įprasta daugiavaikės mamos diena, moteris pasakojo, kad keliasi šeštą valandą ryto, užkaičia arbatinuką, kepa blynus, daro sumuštinus ar verda košę. Išlydėjusi vaikus ir vyrą, eina gyvulius šerti. Tuomet reikia pietus ruošti, nes vyras pietauja namuose, o ir vaikai, grįžę iš mokyklos, nori valgyti, nors gauna pietus ir ten. Tuomet reikia ruoštis vakarienei. Taip ir praeina diena. Be to, tenka ir pečių kūrenti, vasarą prisideda daržai.
„Dar pečių reikia kūrenti, vasarą prasidės daržai. Jei nori susirasti darbo, namuose visada jo susirasi, tačiau kai apsižiūri, rezultatų kaip ir nėra – nesimato, ką tu dirbai. Žinoma, vaikai taip pat padeda. Nors grįžę iš mokyklos pirmiausiai jie turi paruošti pamokas, jie padeda ir mėšlą išmėžti, ir bulves sodina, kasa, akmenis nešioja, daržus ravi, gėlynus prižiūri. Visi mano vaikai moka gaminti valgyti – ir mergaitės, ir berniukai. Nebūtų tragedijos, jei vieni liktų, badu nenumirtų. Tuo tarpu vyras dirba laukininkystės brigadininku. Kai prasideda tręšimai, išvažiuoja septintą ryto ir grįžta prieš aštuonias vakaro. Kai šienai prasideda, pasirodo dar vėliau – devintą, dešimtą. Jei geri orai, tenka dirbti ir savaitgalį“, - pasakojo Virginija.
Pasirinkimo nebuvo: nepaliksi vaiko vieno, gyvuliai liks nešerti
Moters manymu, valstybė iš tiesų turėtų daugiau padėti vaikus auginančioms mamos – pavyzdžiui, galėtų jas anksčiau išleisti į pensiją. Tiesa, dabar auginti vaikus lengviau, tačiau ji pati daugumą savo vaikų augino ir be skalbimo mašinos, ir be sauskelnių.
Kol gyvenvietėje dar buvo pradinė mokykla, moteris buvo įsidarbinusi joje kūrike. Mat turint buhalterinį išsilavinimą galima būtų dirbti tik „kontoroje“, tačiau vietų skaičius valstybinėje įstaigoje labai ribotas.
„Galėčiau ir karves melžti, bet reikia penktą ryto išeiti, negalėčiau vaikų išleisti į mokyklą. Toliau kažkur važinėti nėra jokių šansų. Laimė, vyras pakankamai gerai uždirba. Kažkaip užtenka tų pinigų – jei turi šimtą litų, tai ir perki už šimtą litų, nefantazuoji, kad norėtųsi daugiau. Mes labiausiai taupome maistui, juolab kad daug savo turime, tačiau mūsų vaikai visada važiuoja į ekskursijas, kur jos bebūtų. Štai ir rytoj dukra išvažiuoja į Kauną. Merginos taip pat buvo pasisvečiuoti pas seses ir brolius užsienyje. Šiuo metu nebegauname socialinės pašalpos, kadangi dabar prie pajamų prisiskaičiuoja pinigai už žemę, vaiko pinigai, o ir daug vaikų jau suaugo. Iš viso susidaro apie tris tūkstančius. Už panašią sumą mums tenka visada išsilaikyti. Jei neturėtume savo produktų, nežinau, kaip išgyventume. Turbūt nesugebėčiau“, - svarstė daugiavaikė mama.
Šiuolaikinis auklėjimas žlugdo vaikų savarankiškumą?
Moteris prisipažino, kad ne visos šiuo metu populiarios auklėjimo idėjos jai priimtinos. Pasak jos, kai vaikai pernelyg saugomi, jie išauga nesavarankiški.
„Dabar paskui anūką visi vaikšto iš paskos. Aš vis sakau – ko gi reikia paskui jį vaikščioti, juk gali ir vienas truputį pažaisti. Gal mes jam irgi atsibodome. Tačiau dabar vaikai auginami kitaip. Be proto iškeltos vaikų teisės, todėl visi jie žino jas, o pareigų nežino nė vienas. Man priimtinesnis senų laikų auklėjimas. Kas man svarbiausia auklėjant vaikus? Pirmiausiai su vaikais reikia bendrauti, kad nebūtų taip – vaikas grįžo iš mokyklos, numetė kuprinę ir nei jis kalba, nei tėvai kalba su juo. Mes ir filmus žiūrime kartu su vaikais, aptarinėjame. Taip pat namuose privalu laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, pas mus yra taisyklė, kad nuo aštuonių vaikai pradeda ruoštis miegoti, kadangi keltis reikia anksti. Iki devynių jau visi guli lovose. Mokau vaikus, kad jie niekada nemeluotų, būtų draugiški ir nepasipūtę. Kad nebūtų patyčių – aš galiu, o tu negali. Jei namuose kažkas panašaus prasideda, vaikai būna iškart užčiaupti.
Tarpusavyje jie pernelyg nesipeša. Kai maži būdavo, sakydavau: muškitės, bet žinokite, kad po to teks pasibučiuoti. Tai būdavo labai didelė tragedija. Stiprių fizinių bausmių nepalaikau, bet kepštelti diržu yra tekę. Ir į kampą stodavo. Kažkuris vaikas, pastatytas į kampą, kartą baisiausiai užsižaksėjo, bet neleidau išeiti. Po to jis sakė, kad taip žaksėjęs todėl, kad mintyse labai burnojęs. Bausmės dažniausiai būdavo už tarpusio rietenas. Jei mokykloje dvejetą gaudavo, nebausdavau. Nemalonu, kai vaikas parneša dvejetą, bet kartais juk visiems nesiseka. Štai vienas ir dabar gavo pastabą, kad pamiršo sąsiuvinį su namų darbais. Ką padarysi – pamiršo. Specialiai patikrinau, ar namų darbai buvo padaryti. Buvo padaryti. Dabar labai gerai, kad atsirado elektroninis dienynas. Vaikai grįžta iš mokyklos, o aš jau žinau, kaip jiems sekėsi. Tačiau ir mokytojos, jei tik kokia nors bėda, iškart skambina, reaguoja“, - pasakojo Virginija.
Moteris atviravo, kad būna dienų, kai ir jai rankos svyra: prisikaupia rūpesčių, baimių, nuoskaudų ir užplūsta mintys, kad būtų labai gerai turėti, pavyzdžiui, tris vaikus. Tuomet galbūt ji dabar sėdėtų ne namie, o kažkur dirbtų. Tačiau po to pagalvoja, kad daug ko būtų netektų, jei neturėtų visų vaikų. Taigi dėl vaikų tenka kažką aukoti, bet atgal gauni dešimteriopai.
„Dabar jau ramiai galiu išeiti, jei kur reikia. Anksčiau, jei tekdavo kažkur važiuoti, tekdavo priruošti puodus maisto, kad vaikai pasišildytų. Beje, vienas sūnus, kol mūsų nebūdavo, visada iškepdavo kūgelį. Jis ir dabar, nors gyvena su drauge, pats gamina. Atsimenu, kartą susiruošėme daryti cepelinus, bet reikėjo staigiai išvažiuoti. Grįžtame – o vaikai juos padarę. Visai geri buvo“, - prisiminė pašnekovė.