Siekdamas detaliau ištirti šią problemą Žmogaus teisių stebėjimo institutas atliko tyrimą „Suėmimas: policijos, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjų požiūris“.
DELFI pateikia instituto tyrėjų atlikto tyrimo santrauką.
Sulaikymas trunka iki 48 val., o suėmimas gali trukti net iki pusantrų metų. Per pastaruosius penkerius metus suėmimas buvo skiriamas daugiau nei dešimt kartų dažniau nei jam artimiausios švelnesnės kardomosios priemonės – namų areštas ir užstatas.
Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, jei per vienerius metus namų areštas buvo taikomas 37 atvejais, o užstatas 139 atvejais, tai sulaikymų skaičius – 1 734. Tyrimu siekta išsiaiškinti, kodėl teisėsaugos institucijos itin dažnai kreipiasi į teismus dėl suėmimo skyrimo – griežčiausios kardomosios priemonės.
Suėmimu sąmoningai piktnaudžiaujama
Tyrimo metu buvo apklausta septyniolika prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų.
Interviu su tyrimo dalyviais atskleidė, kad viena esminių problemų yra sąmoninga piktnaudžiavimas suėmimu, skiriant jį net ir tada, kai tai nėra būtina. Tokiems sprendimams didelę įtaką daro visuomenės ir žiniasklaidos reakcija, nes neskyrus suėmimo situacija skandalizuojama, o tokie pareigūnų veiksmai ir patys pareigūnai vertinami neigiamai. Todėl dažnai pasirenkamas „saugus“ variantas – suėmimą skirti, kadangi nepagrįsto suėmimo atvejai visuomenės dėmesio susilaukia retai.
Baudžiamojo proceso kodekse yra numatyti trys pagrindai, kuriais remiantis galima skirti suėmimą: pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs ar slėpsis, trukdys procesui arba darys naujus nusikaltimus. Įrodinėjant šias aplinkybes atsižvelgiama į žmogaus socialinius ryšius ir statusą, turimos informacijos kiekį apie asmenį, galimai padaryto nusikaltimo sunkumą, ar asmuo anksčiau darė nusikaltimus ir pan.
Didele problema išlieka tai, kad žemesnio socialinio statuso asmenys dažnai laikomi nepatikimais, detaliai neįvertinus kitų aplinkybių. Tyrime buvo atskleista, kad suėmimas yra skiriamas ir dėl „patogumo“. Suėmimu siekiama paprasčiausiu būdu užtikrinti asmens dalyvavimą procese, nes nereikia dėti papildomų pastangų asmens ieškoti, stebėti, ar vykdoma paskirta kardomoji priemonė, reikalaujanti priežiūros, pavyzdžiui namų areštas.
Suėmimas, remiantis tyrime dalyvavusių specialistų pateiktais duomenimis, kartais pasitelkiama ir kaip spaudimo priemonė, mat laisvės apribojimas paveikia asmenį psichologiškai, jis tampa labiau pažeidžiamas, todėl labiau tikėtina, kad jis „bendradarbiaus“ ir pateiks reikiamus parodymus, ar net prisipažins dėl nusikalstamos veikos.
Suėmimas turi realias neigiamas pasekmes
Suėmimas, kaip labiausiai laisvę varžanti priemonė, turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Tyrimo pristatyme dalyvavęs psichologas Saidas Dadaševas, kasdien bendraujantis tiek su nuteistaisiais, tiek ir su laukiančiais teismo, teigė, kad, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, rizika, kad suimtas žmogus nusižudys yra aštuonis kartus didesnė, nes jis veikiamas tokiu emocijų kaip nerimas, nežinomybė, baimė. Kaip reziumavo S. Dadaševas: „Jei tik galima įtariamajam neskirti suėmimo, reikia jo neskirti“.
Dažnai nesusimąstoma, kad suėmimas turi didelę įtaką žmogui, tačiau tai galima įrodyti ir realiais pavyzdžiais. Vienas iš suimtųjų, kuris kreipėsi į ŽTSI ir kuris iki šiol nėra nuteistas dėl pateiktų kaltinimų, buvo suimtas ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui. Vyras šį laikotarpį prisimena su kraupu. Dėl blogų sąlygų pakriko sveikata, suėmimo metu negalėjo vystyti savo verslo, o išėjus laukė sugadinta reputacija. Reikia pažymėti, kad dėl to kenčia ne tik pats suimtasis, bet ir jo šeimos nariai, kurie patyrė daug išgyvenimų ir nežinios.
Siekiant pokyčių ikiteisminio suėmimo taikymo praktikoje, reikia suvokti, kad suėmimas, negali būti prilyginamas nuteisimui ir jis negali būti taikomas kaip išankstinė bausmė. Būtina kaskart atkreipti dėmesį į tai, kokią įtaką suėmimas turi pačiam suimtajam bei jo šeimos nariams ir šias aplinkybes įvertinti prieš skiriant pačią griežčiausią kardomąją priemonę.