Strasbūro teismas paskelbė, kad valstybė turi rinkos kaina sumokėti už devynis arus žemės, kuri prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė vilniečio tėvui, bet 2001 metais buvo neteisėtai perduota kitam asmeniui. Tačiau teismas neužkrovė valstybei naštos rinkos kaina atlyginti už visą žemę, į kurią dar liko atkurti nuosavybės teises.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 78 metų Alfonsas Vytautas Paukštis kreipėsi į institucijas, siekdamas atgauti beveik du hektarus žemės, kuriuos ketvirtajame dešimtmetyje nusipirko jo tėvas. Nuosavybė buvo nacionalizuota penktajame dešimtmetyje.
Nepaisydama vyro prieštaravimų, Vilniaus apskrities viršininko administracija prieš 14 metų perdavė devynių arų sklypą ginčytinoje žemėje kitam asmeniui. Vėliau Seimo kontrolierius, Nacionalinė žemės tarnyba ir prokuroras nustatė, kad tai padaryta neteisėtai, nes pareiškėjas turėjo pirmumo teisę į sklypą.
Strasbūro teismas paskelbė „negalintis užmerkti akių prieš faktą“, kad 2003 metais šio devynių arų sklypo rinkos vertė siekė 46,9 tūkst. eurų, o vilniečiui pagal galiojusią metodologiją už visą plotą - beveik du hektarus - buvo pasiūlyta 5,2 tūkst. eurų.
Teismas tai įvertino kaip „visiškai nepalyginamą sumą“, paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas dėl nuosavybės apsaugos, ir nurodė sumokėti pareiškėjui 46,9 tūkst. eurų turtinės žalos, 6,5 tūkst. neturtinės žalos ir 575 eurus teismo išlaidų.
Kartu teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo gauti rinkos vertės kompensaciją ir už likusį plotą, nes tokia teisė niekada nebuvo įtvirtinta įstatyme, Lietuvai pasirinkus ribotą restituciją.
Strasbūro teismo teigimu, Konvencija savaime negarantuoja teisės į nuosavybės restituciją ir nesukuria „bendro įpareigojimo valstybėms atkurti teises į nuosavybę, kuri buvo nusavinta prieš joms ratifikuojant konvenciją“.