Vilniaus verslininkų sūnus kazino pralošė ne tik pinigus, bet ir šeimą

 (399)
Jeigu ne nevaldoma aistra lošti kazino, vilnietis Mindaugas (vardas pakeistas) šiandien, ko gero, jau būtų sėkmingai savo verslą plėtojantis vyras. Arba – toliau tęstų sportininko karjerą, kurią nutraukė patekęs į azartinių lošimų pinkles.
Kazino
Kazino
© Shutterstock nuotr.

„Lošdamas kazino praradau viską – įklimpau į didžiules skolas, mane paliko žmona su sūnumi“, – šiandien prisipažįsta 27 metų vyras.

DELFI redakcijoje jis pasirodė neatsitiktinai – vilnietis ragina politikus nedelsti ir priimti įstatymą, kuriuo būtų ribojama galimybė patekti į kazino visiems tiems, kurie yra pasirašę raštiškus prašymus. Dabar gi kategoriško draudimo patekti į lošimo namus nėra – ar asmuo bus neįleistas į kazino, priklauso nuo kazino administracijos.

– Pradėjau lošti sulaukęs 21 metų, dabar man – jau 27. Buvau nuėjęs į Lošimų priežiūros tarnybą, pasirašiau raštą, kad manęs neįleistų į kazino. Bet situacija yra pakankai keista – Vilniuje yra lošimo namų, į kuriuos įleidžia.

Kai ateini į lošimo namus, darbuotojai sistemoje mato, kad esi parašęs prašymą neįleisti, bet jie įleidžia – laisvai galiu lošti. Anksčiau dar liepdavo pasirašyti raštą, kad į kazino einu savo noru – žinote, kai esi priklausomas ir nori žaisti, visada pasirašysi.

Ilgą laiką nėjau į kazino, bet penktadienį nuėjau ir suėmė toks pyktis – juk mane be problemų įleido. Man sakė, kad esu suaugęs vyras, pats už save atsakau, todėl ir būsiu įleistas. Todėl nesuprantu – kam tada reikia Lošimų priežiūros tarnyboje pildyti raštą, kad neįleistų?

Taip, aš neslepiu, kad turiu problemų, negaliu su savimi tvarkytis, bet nesuprantu, kodėl valstybė man ir kitiems žmonėms niekuo negali padėti?

Yra daug žmonių, kurie norėtų nelošti, bet iki šiol žaidžia, tai tokia priklausomybė kaip nuo narkotikų – žmonės ir didžiausius pinigus pralaimi, ir šeimas praranda. Kaip ir aš asmeniškai praradau savo šeimą, žmona dabar viena vaiką augina. Ilgą laiką skolose sėdėjau, ir tebesėdžiu, man teko ir pas psichologus vaikščioti gydytis.

– O kodėl nėra priimtas toks įstatymas?

– Buvau nuvažiavęs į Lošimų priežiūros tarnybą, norėjau apie tai pakalbėti, klausiau, kodėl valstybė man negali padėti. O tarnybos darbuotojai pasakė, kad žino šią problemą, bet nieko negali padaryti. Nėra įstatymo, kad manęs neįleistų, jeigu esu pasirašęs prašymą. O tas dabar pasirašytas raštas neturi jokios juridinės galios – tai tėra tik tarnybos ir lošimo namų bendras susitarimas. Kas nori, jo laikosi, kas nenori, nesilaiko.

Lošimų priežiūros tarnybos darbuotojai jau porą metų kovoja, kad būtų priimtas įstatymas, bet nieko neišeina – gal kažkam nereikia tokio įstatymo.

– Kaip pradėjote lošti?

– Visą laiką man buvo įdomu nueiti ir pasižiūrėti, koks gyvenimas yra už kazino durų. Ir kai mano draugei sukako 21 metai, mes abu naktį nuėjome. Kaip iki šiol atsimenu, tada į žetonus iškeitėme 50 litų ir laimėjome gal 500 Lt. Po to vėl kitą dieną atėjome, vėl truputį laimėjome, paskui dar kartą – ir vėl. Ir taip ėmėme vaikščioti, kol sau pasakiau – kam dabar dirbti, jeigu gali laimėti. Ir įklimpau.

– Laimėdavote kartą, antrą, trečią, bet juk turėjo ateiti ta diena, kai jau nebelaimi, tik praloši?

– Taip, ir labai greitai ta diena atėjo, kai mes ėmėme pralošinėti. Ir prasidėjo ta rutina – mes su drauge dar studijavome, tai būdavo toks užburtas ratas: universitetas, kazino, miegas, kazino, universitetas. Nieko daugiau nematėme.

Mačiau, kaip pradedu prarasti savo gyvenimą, orumą, todėl gal po metų su drauge nuėjome į Lošimų priežiūros tarnybą, pasirašėme prašymą, kad mūsų neįleistų. Ir gal šešis mėnesius niekur nevaikščiojau, bet po to pagalvojau – gal galiu atsiimti savo prašymą. Be problemų jį atgavau, vėl pradėjau lošti.

Viskas prasidėjo nuo 50 Lt, bet paskui sekdavo sumos tūkstančiais. Daug tūkstančių. Būdavo, kad vieną vakarą laimi 60 tūkst. Lt, o kitą vakarą ne tik tuos pinigus pralaimi, bet dar ir lieki skoloje.

Dirbau tėvų bendrovėje, todėl manęs niekas nekontroliavo, neslėpsiu, net pasiimdavau jų pinigus. Vogiau. Tai buvo toks gyvenimo būdas – būdavo, važiuoji į susitikimą darbo reikalais, matai sankryžoje vieną žalią šviesoforo signalą, kitoje – vėl žalią, bet nuvažiuoji ne į susitikimą, o į kazino.

Kalbėjau su kitais lošėjais, lošimai – kaip patologija, nors gydytojai nepripažįsta, kad tai yra liga, bet tą priklausomybę galėčiau lyginti su narkomanija, alkoholizmu. Sunku iš to išbristi.

Ir svarbiausia, kad ši problema niekam neįdomi – taip, lošimai yra pramoga, dideli pinigai, bet kodėl neleidžiama priimti įstatymo, kad žmogus būtų neįleidžiamas, jeigu yra parašęs prašymą?

– Ką lošdavote?

– Ruletę. Man niekada netrūko pinigų – iš pradžių turėjau savo, bet paskui prasidėjo skolinimaisi, galėjau pasiskolinti dideles sumas, nes žmonės žinojo, kad atiduosiu. Jie dar nežinojo, jog turiu tokią problemą. Bet labai greitai prasidėjo skolinimasis iš greitųjų kreditų bendrovių. Kai jau man nebeduodavo paskolos, skolindavosi draugė – būdavo laimi, atiduodi. Ir toks užburtas ratas.

Po didelio laimėjimo visi nori dar daugiau laimėti – jeigu tu atneši pinigų su viltimi, kad laimėsi, viskas – eini į minusą. Kaip bumerangas.

– Kodėl neišeidavote su laimėtais pinigais – geriau išeiti su mažiau, nei su tuščiomis kišenėmis?

– Iš pradžių viskas buvo kitaip – išeidavau, bet vėliau, kai giliau įkllimpsti, kai esi didelėse skolose ir laimi didelę sumą, tau ima atrodyti, kad štai, pagaliau atėjo ta diena, kai tau sekasi, nes loši ir vis laimi, laimi. Tada negali sustoti, pats nesupranti, ką darai – matai tik kamuoliuką, ruletę ir žetonus. Daugiau nieko. Nematai, ar šalia stovi draugė ar pažįstamas, net su jais nebendrauji, tik sau kuri kažkokią sistemą, kad tikrai bus laimėta. O susimąstai tik tuomet, kai kišenėje nelieka nė cento.

Netgi buvo toks atvejis, kai pernai sausio 1 d. buvau susirgęs, niekur nėjau švęsti, o per pietus nuvažiavau į kazino, pasiskolinau 100 eurų, ir man ėmė sektis. Paskui atvažiavo mano draugas, buvau jau laimėjęs 10 tūkst. eurų, draugas trumpam išvažiavo savo reikalais, o kai netrukus grįžo, jo atgal neįleido – sakė, kad nori išvesti klientą iš kazino. O man buvo atidarytas naujas stalas, vienas lošiau, mane kalbino, taip buvo viskas padaryta, kad tą laimėjimą palikčiau. Ir palikau. O aš juk jau buvau žetonus iškeitęs į pinigus ir laukiau, kol ateis draugas, o jis vis nepasirodė, telefonas išjungtas... Gerai, galvoju, atvažiuos ir mane paims, bet belaukdamas vis dar lošiau – man pasiūlė išgerti...

Kazino darbuotojai yra labai geri psichologai, jie žino, kaip žmonės elgiasi, žino nuolatinių klientų silpniausias vietas, o lošėjai, deja, labai lengvai pasiduoda jų įtakai.

– Minėjote, kad praradote šeimą, nes rūpėjo ne žmona ir vaikas, o lošimai.

– Taip, galima sakyti, kad dėl kazino aš ir šeimą praradau. Su drauge, kurią vėliau vedžiau, kartu lošėme, bet ji gal tik tris keturis metus – po to liovėsi, nes pastojo, laukėsi vaikelio. Jai tada buvo labai sunku – mes net kartu negyvenome, nes aš toliau ėjau lošti, o ji nenorėdavo, kad eičiau, todėl priėmė sprendimą išsiskirti.

Žmonos tėvai bandė su manimi kalbėtis, bet tą akimirką nenorėjau priimti jokios pagalbos – buvau įsitikinęs, kad esu sveikas, pats galiu susitvarkyti. Ir tai buvo didžiausia klaida.

Žaisdavau taip dažnai, kad netgi neturėdavau laiko nueiti į darbą, kol galų gale atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Mano tėvai turi pažįstamų gydytojų, jie patarė atsigulti į ligoninę. Sutikau.

Todėl, kai dabar nusprendžiau užeiti į kazino, supratau, kad reikia kažką daryti – vėl tas pats ratas. Buvau nuėjęs ir į anoniminių lošėjų klubą – žinote, daugelio istorijos yra panašios. Bet tie žmonės bijo garsiai kalbėti, nes mano, kad visuomenė juos pasmerks. Tačiau kalbėti reikia. Ir labai garsiai – dabar kazino ypač madinga tarp jaunimo. Tai sklinda kaip naujas virusas, o juk praeis dešimt metų ir tada bus didžiulė problema.

Eidamas į kazino žmogus pats sau kasa duobę, tik jis to nesupranta – iš mano dešimties draugų, tik vienas pabandęs lošti nutarė daugiau nebevaikščioti, o kiti įklimpo.

– Kiek esate pralošęs?

– Sunku suskaičiuoti, nes išloši, o paskui praloši. Buvai įbridęs į didžiules skolas, buvau net išvykęs padirbėti į užsienį, kad sumažinčiau skolas – jos dabar sudaro apie 20 tūkst. Eur, bet jas po truputį grąžinu. Grąžinsiu.

– Ar įmanoma išgydyti priklausomybę?

– Jeigu žmogus pradeda žaisti, jeigu jam patiko, ta priklausomybė lieka – tu net gali nueiti į kazino ir nežaisti, bet tu jau ragauji tą narkotiką. Matai, kaip kamuoliukas sukasi, kaip dėlioja kortas, kaip žmonės laimi, kokios emocijos juos tuo metu užplūsta, ir tavo smegenys pradeda veikti, kyla noras grįžti į tą š...

– Bet gal tik silpnavaliai palūžta?

– Nemanau. Tas aistra nepaaiškinama žodžiais.

– Kiek laiko nebelošiate?

– Jau gal pusmetį – nuo tada, kai atsiguliau į ligoninę. Nes prieš tai tris paras praleidau kazino. Tik tada supratau, kad esu beviltiškoje situacijoje ir paprašiau tėvų pagalbos.

– O dabar esate tikras, kad jau viskas, daugiau nebenorėsite lošti?

– Ne, nesu garantuotas, nuoširdžiai tai sakau. Aš noriu tikėti, kad nelošiu, bet už save negaliu garantuoti. Todėl ir noriu, kad veiktų draudimo sistema.

Po gydymo pradedu atsistoti ant kojų – jau bendrauju su žmona, matau ir sūnų, iš esmės pakeičiau savo gyvenimą. Noriu būti kuo toliau nuo kazino. Keičiuosi, nors dar yra noras užeiti į lošimo namus. Bet tuo pačiu suprantu, kad tas kelias veda į niekur.

Noriu gyventi normalų gyvenimą – man dar tik 27 metai, dar jį galiu susikurti. Bet noriu, kad būtų priimtas įstatymas, kuriuo prašymą neįleisti į lošimo namus pasirašę asmenys iš tikrųjų būtų neįleidžiami. Žinau, kad gali taip nutikti, jog kurį nors savaitgalį su draugais nueisiu į naktinį klubą, išgersiu ir kils noras nueiti.

Daug žmonių pasirašytų tuos prašymus neįleisti, jeigu būtų priimtas toks įstatymas ir draudimas realiai galiotų. Bet dabar neina ir nepasirašo – kam save apgaudinėti, nes vis tiek įleidžia.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Teisė

Prieš Lietuvoje gyvenančią etiopę – emigranto rasistinis išpuolis (901)

Iš Etiopijos dėl šalyje siaučiančių neramumų į Lietuvą emigravusi ir sėkmingai Vilniuje šeimą sukūrusi 31 metų Eskedar Maštavičienė tapo žiauraus rasistinio išpuolio auka – ją dėl kūno spalvos įvairiais įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais išvadino trumpam į tėvynę iš Jungtinės Karalystės grįžęs emigrantas.

Prezidentūrą šokdinusi teisėja vėl siautėja: iš darbo išėjo net sekretorės (15)

Dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, bylų vilkinimo ir keistų žaidimų su prezidentu Valdu Adamkumi išgarsėjusi ilgametė teisėja Virginija Jurkštienė vėl atsidūrė po padidinamuoju stiklu – šįkart teisėjos elgesiu pasipiktino jos kolegos.

Garsus Vilniaus teisėjas įkliuvo policijai – „pripūtė“ 1,8 prom. alkoholio atnaujinta 14.48  (138)

Sekmadienį policijos pareigūnai prie nuosavo automobilio vairo sulaikė, įtariama, neblaivų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėją, kuris yra nagrinėjęs ne vieną rezonansinę bylą.

Klausk teisininko: ar paskola iš artimųjų gali būti traktuojama kaip dovana? (14)

Planuoju įsigyti nekilnojamąjį turtą ir dalį sumos pasiskolinti iš artimųjų. Ar tokia paskola traktuojama kaip dovana, ar kaip paskola? Ar ji turi būti kažkaip įforminama, kada tokia paskola turėtų būti deklaruojama VMI? Ar skolinamus pinigus turėčiau deklaruoti tik aš, ar ir artimieji?

Teisininko komentaras. Išsiieškodama žalą Rusija privers kitas valstybes šokti pagal savo taisykles? (53)

Rusijoje įsigaliojo įstatymas numato galimybę išieškoti iš Rusijoje esančio užsienio valstybės turto. Jame numatomos išlygos, kuomet teisinis imunitetas užsienio valstybėms netaikomas. Ar Lietuva taps pirmoji, kuriai bus pritaikytas šis įstatymas?